Nors verk iš juoko (bet nei juokas, nei liūdesys neima), kai teroristas ir agresorius, gal apsvaigęs nuo rugsėjo pirmosios žiedų jūros (vien jau matydamas reportažus iš supuvusio kapitalizmo krečiamos geiropos), imasi mokyti ką nors demokratijos pagrindų. Pats nuolatos perrašantis savo ir užgrobtų valstybių istorijas, dar ir pirštu pagrūmoja dėl pasekmių už neva „metodinę Lietuvos istorijos falsifikavimo politiką“.
Na žinoma, kur gi ne. Lietuva nuo seno garsėja visokiais melais ir istorijos falsifikavimu – neva tai ją kartu su Lenkija pasidalino Rusija vėlyvais viduramžiais, neva ketvirtadalis jos gyventojų žuvo miškuose, mirė Sibire ar emigravo į Vakarus karo po karo metu (po to, kai draugas Stalinas ir jo sėbras Hitleris neva pasidalino pasaulį). Na ir žinoma, garsus melas apie Sausio 13-osios įvykius. Taigi visi (kas?) žino, kad „savi šaudė į savus“ – juk ne veltui tūlam veikėjui, Paleckio anūkui, „fašistinis labusų“ teismas už tiesos sklaidą prikirpo raudoną pjautuvo ir kūjo formos liežuvį.
Man, provincialiam Vakarų paribio gyventojui, ir Kremliaus, ir ypač minėto dueto giesmės žodžiai skamba kaip atviras pasityčiojimas. Ne tik iš mano šalies ar manęs paties, bet ir iš suvarytų prie Aušros Vartų kitataučių moksleivių. Vietoje to, kad tie nelaimingi vaikai, iš kurių buvo atimta galimybė gražiai pradėti mokslo metus ir, matyt, dar mažiausiai keletas mokslo dienų, būtų mokęsi lietuvių kalbos, kuria pridera kalbėti bet kuriam Lietuvoje gyvenančiam piliečiui, dabar buvo priversti stebėti LLRA šou.
Bjauru ne tik tai, kad į vata atsiduodančią pseudopolitiką buvo įtraukti vaikai, dar bjauriau, kad Kremliaus propagandinę čiastuškę buvo priversta traukti ir Bažnyčia. Pastaroji, be abejo, kaip jau ir ne kartą istorijos bėgyje, kaip nors atsiplaus, bet štai kelių šimtų mokinių įtraukimas dalyvauti nešvariame žaidime kažkam turėtų nenuplaunama nuodėme kristi iki Paskutiniojo Teismo dienos. Bet ką aš jau čia, naivu ir naviška tikėtis nors menkiausio žmoniško padorumo ar bendrų veiksmų vardan tos, Lietuvos. Ypač iš žmonių, kuriuos turbūt peni Didžiojo Brolio ranka.
Būdamas tautinės bendrijos atstovu Lietuvoje, galėčiau tik džiaugtis, kad mano tėvai gyvena šalyje, kuri istoriškai garsėja kaip vienintelė Europoje, kurios sostinėje viduramžiais šalia vienas kito gyveno septynių konfesijų žmonės. Šalyje, kurioje dabar, XXI amžiuje išlaikytos pačios geriausios kosmopolitinės vertybės, kur žmogus savo gimtąja, ne lietuvių (kuri yra oficiali valstybinė) kalba, gali įgyti aukštąjį išsilavinimą. Gal tegu pamėgina streikuojančiųjų tėvai nuvažiuoti kur į Romą ar Liuksemburgą ir imti piktintis, kad nėra vaikų darželių, mokyklų, gimnazijų ar universitetų, kur jie savo gimtąja kalba gali gauti išsilavinimą?
Aš suprantu, kaip įtikinančiai gali veikti propaganda. Žinau, kad viešai skelbtos lėšos iš Kremliaus, kuriomis disponuoja „kovotojai su nacizmu“ iš kaimyninės Latvijos tėra mažytis lašelis to finansavimo, kurį rytų kaimyną valdantis režimas skiria įtakos operacijoms Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Bet vis tiek noriu kreiptis į tuos žmones, kurie profesionalių melagių apkvailinti, suvilioti, įtikinti, dezinformuoti atėjo streikuoti.
Pradžioje mano minėtas, galbūt mažai girdėtas Farrokh Bulsara yra tikrasis Freddie Mercury vardas, o jo vienas žymiausių hitų apie nugalėtojus, taip pat turi eilutę apie kovą su visa žmonija. Bet gal užtenka kovoti su savimi ir savo šalimi, užtenka klausyti tų, kurių tikslas – supriešinti jūsų tėvynės piliečius religiniu, etiniu, rasiniu ir kitokiu (kokiu tik besugalvotų psichologinių operacijų meistrai Chodynkoje) pagrindu.
Nesileiskit, kad jus kas nors diskriminuotų, laikytų kitokiais, mažiau gebančiais, atskirtais, kita dalimi, vadintų valdžios psichologiniu teroru engiamomis mažumomis. Nes jūsų Tėvynė – Lietuva, ir jūs esate bendrija, visos mūsų Lietuvos visuomenės dalis. Leiskite savo vaikams turėti Mokslo metų pradžios šventę. Leiskite jiems mokytis.
