Panašiai, kaip bando jus sudominti tie, televizoriaus ekrane siūlantys pirkti jums visiškai nereikalingus daiktus ar paslaugas. Ar prabylantys netaisyklinga lietuvių kalba vištos koja pakeverzotame raštelyje ant skelbimų lentos prie jūsų buto laiptinės, primygtinai reikalaujantys parduoti nekilnojamąjį turtą geriausiomis išskirtinėmis sąlygomis.
Kaip Valentino dienos atvirukai, susukantys galvą net ir kokių nors darbo partijų mazuroniams, imantiems viešai teigti apie meilius jų santykius su Seimo pirmininke. Ir nors atvirukai – visai ne jų, tačiau vardai juk tie patys. Sakyčiau, toks valentiniškas Vijūnėlio – Vijūnelės dvaro trileris, kur savininkas – ne meras, bet viskas priklauso merui. Su visais Druskininkais, socialdemokratų partija ir Lietuvos Vyriausybe. Bet bala nematė tų politinių nūdienos peripetijų. Pakalbėkime apie artėjančią visuotinę meilės ir džiaugsmo šventę.
Žinoma, kad ne apie vasario 16-ąją. Kalbu apie tą dieną metuose, kada visoms vienišėms stačiai būtina susivilioti kokį vyrioką. Per septynias dienas, teigia antraštės.
Siuntinėti oro bučinius, dovanoti gėlytes ar kokius nors avietinius čiupačipsus, klijuoti raudonas širdutes ar žvaigždeles bendradarbiams ant ofisų durų, kvailai kikenti ir klapsėti prailgintomis dirbtinėmis blakstienomis (geliniais nageliais). Kalbu apie dieną, kurios ypatybę – išauštantį metą laukiniams ir naminiams paukštukams poruotis – apsakė tokis viduramžių britų poetas G. Chaucer savo poemoje „Paukštukų parlamentas“.
Sakote, yra kita istorija apie vienuolį, šventąjį Valentiną, kuris slapta tuokdavo įsimylėjusiuosius ir jokio ryšio su vištomis, gegutėmis, ar juo labiau, ereliais ir jų parlamentu, neturi nieko bendra. Iš tiesų, tik štai bėda, neaišku, kuris gi tas vienuolis turėtų būti laimingasis. Katrą pagerbti, švenčiant šią dieną? O gal tai net ir ne vienuolis, bet vienuolė? Be šventųjų Valentinų (iš Viterbo, apleidusio netikėlių pasaulį lapkričio 3 d., ar iš Raetijos, anapilin išėjusio sausio 7 d.), brangios moterys galėtų feminizmo vardan ir Klaros Cetkin garbei, kovoti už teisę švęsti šventosios Valentinos, Palestinoje nukankintos liepos 6-ąją, dieną. Kartu su Mindaugo karūnavimo diena.
Beje, jei jau kalbame apie „tikrąjį“ vienuolį Valentiną, kuris galėtų būti susijęs su šia painia istorija ir vasario 14-ąja, reikėtų pasakyti, kad 270-aisiais mūsų Viešpaties metais, Romos Imperiją valdant Klaudijui II, bent vienas Valentinas, atrodo, iš tiesų užsitraukė imperatoriaus nemalonę ir atsisveikino su savo galva.
Populiarus mitas sako, kad imperatorius draudė tuoktis kariams, nes susižadėję jaunuoliai dėl įvairiausių priežasčių kažkodėl buvo pranašesni kautynėse už susituokusiuosius. Jei manote, kad taip nutikdavo dėl tvirto vyrų pasirinkimo geriau mirti mūšio lauke nei grįžti su ragais pas savo žmonas, klystate. Žlungančios Romos Imperijos visuomenės gyvenimo normos buvo itin laisvos, o promiskuitetas tikrai ne didžiausia iš jos ydų. Todėl ir teiginys, kad šventasis Valentinas supykdė imperatorių slapta tuokdamas karius ir jų sužadėtines, labiausiai tikėtina, iš piršto laužtas.
Gotai ir maras. Maras ir gotai. Pastaruosius dar buvo galima kirsti gladijais.
Tad arčiau tiesos būtų dogmatinės Bažnyčios ne itin remiama kiek kitokia įvykių versija. Pagal ją, šventasai Valentinas, pasirodo, buvo ne toks jau ir šventas, mat įsimylėjęs Klaudijaus II dukterį, visokiais būdais rodė jai dėmesį, o už tokį akibrokštą pasodintas į cypę, toliau siuntė jai įvairaus pobūdžio laiškučius, pasirašinėdamas juos taip: „nuo Jūsų Valentino“. Imperatoriaus šitokie dalykai, suprantama, nežavėjo, todėl jis įsakė nukirsti nedorėliui galvą.
Kaip ten bebūtų su šventais ir nelabai Valentinais bei Valentinomis, tikras istorinis faktas apie šią keistą aistringos meilės ar agapės šventę ir jos kilmę pasiekia mus iš tos pačios Romos Imperijos laikų. Vasario 14-oji imperijoje buvo žymi tuo, kad nuo neatmenamų laikų (na, kokius penkis šimtus ar tūkstantį metų), žmonės buvo įpratę joje švęsti Luperkaliją. Šventė buvo skirta dievui Faunui, mat tikėta, kad Faunas po deramo atšventimo ir pagerbimo, turėtų užtikrinti jaunų žmonių vaisingumą ir apsaugoti švenčiančiuosius nuo blogio.
Fauną pagerbdavo įprastu ritualu – du vyriškos lyties jaunuoliai, apsirengę kokio nors gyvūno kailiu, laigydavo po miestą ir ožio odos diržais lupdavo pasitaikančius kelyje praeivius. Kai kur teigiama, kad šie diržai buvo išmirkyti paaukotų Faunui ožių kraujyje, o jaunuoliai čaižydavo tik moteris. Atmetus siaubo istorijas, čia aišku viena, kad šie jaunuoliai vaizdavo ožius ir įkūnijo seksualumą. Beje, pats dievas Faunas neretai buvo vaizduojamas su ožio ragais ir kanopomis.
Šios smagios šventės pabaigą dažniausiai vainikuodavo loterija. Per visą šėliojimo dieną, į specialiai pastatytą indą (urną), moterys mesdavo lapelius, su ant jų parašytais savo vardais. Loterijos metu, vyriškos lyties jaunuoliai iš šio specialaus indo išsitraukdavo minėtuosius lapelius. Išrinktos laimingosios ir jas loterijoje laimėję jaunuoliai, visus metus iki kitų metų šventės galėjo nevaržomai džiaugtis vienas kito meile.
Toks, sakyčiau, nors ir senovinis, bet kartu visai smagus pažinčių portalas suaugusiems.
Baigdamas šį gražų pasakojimą apie artėjančios Šv. Valentino dienos istorines šaknis, negaliu nepaminėti ir mūsų kaimynės Rusijos žiniasklaidos pateikiamos versijos, kad šią šventę išpopuliarino amerikiečių homoseksualistai praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. O toks Artiomas Berežeckis (blogeris žurnalistas) netgi teigia, kad būtent vasario 14-ąją buvo sudarytos pirmosios vienos lyties santuokos ir neužilgo homoseksualių asmenų santuokos įteisintos JAV ir Europoje. Čia, bijodamas užrūstinti gerbiamą Seimo narį Petrą Gražulį, išsamesnį savo pasakojimą nutrauksiu, tik paminėsiu, kad Rusijos žiniasklaidoje dažnai galima rasti teiginį, kad šv. Valentinas (tik nežinia, kuris) taip pat buvo ir gėjus.
O norintiems ypač išsiskirti iš švenčiančiųjų dievo Pano (graikiškasis Fausto atitikmuo) pagerbtuves, turiu idėją. Rekomenduoju išsinuomoti kokioje nors kino studijoje ar teatre amerikietiškus retro stiliaus drabužėlius (pasivartykit 1929 metų didžiuosius JAV laikraščius). Užsimaukšlinkit cilindrą, įsikąskit cigarą, ir galbūt netgi užsidenkit veidą Al Kaponės kauke. Tada išdidžiai prasieikit Basanavičiaus gatve, Palangoje (ne Panevėžys, bet vis dėlto). Reikalas tas, kad būtent šią, įsimylėjėlių dieną, minėtasis gangsteris Al Kaponė įėjo į istoriją kaip žmogus, surengęs skerdynes Čikagoje, North Clark gatvėje.
Į atlapą būtinai įsisekit raudoną rožę. Ji, pasak vienos lietuviškos muzikos grupės kūrėjų, reiškia meilę. O balta rožė – nekalta. Tik trumpai plaukų nusikirpti nepamirškit.
