Vieni tai daro iš smagumo, kiti – iš kvailumo, treti siekia apginti istoriko disertacijas ieškodami sensacingo „kažko naujo“. Bet yra ir kita pusė. Tamsi ir negraži. Meistro rankos surežisuota ir užsakyta. Čia profesionalai tikslingai klastoja istoriją, kartais nevengdami ir paprasčiausio melo. Tikslas paprastas ir šviečiantis iš toli kaip penkiakampė žvaigždė ant Kremliaus kurantų. Tai istorinio Lietuvos valstybės identiteto sunaikinimas.

Štai rodos nekaltas, istorinis–politinis Baltarusijos žinių portalas 1863x.com publikuoja Vadimo Deružinskio (Вадим Деружинский), „Analitinio laikraščio „Slapti tyrimai“ ilgamečio vyriausiojo redaktoriaus ir vieno iš leidėjo straipsnį apie Vilnių, kuris istoriškai priklauso ir priklausė Baltarusijai. Subtiliai pakeistas, minėtame portale straipsnis virsta profesionaliai sudėliota, strateginėmis žinutėmis papuošta, nacistine abrakadabra.

Panaršius internete paaiškėja, kad šis portalas yra registruotas Ukrainoje, o jo savininkas – Antonas Siluanovas (Анто́н Силуа́нов). Galbūt tai tik sutapimas, bet Antonas Siluanovas yra Rusijos politinis veikėjas, ekonomistas, Rusijos finansų ministras, pakeitęs neįtikusį režimui Aleksejų Kudriną 2011 m.
Baltarusių (o gal vis dėlto Kremliaus?) propagandistai tiesiog sutraiško skaitytoją gilia mintimi apie tai, kad iš dabartinės Lietuvos teritorijos Žalgirio mūšyje dalyvavo tik trys vėliavos, o iš Baltarusijos (kuri neva sukūrė LDK ir buvo pagrindinė jos sudedamoji dalis) net 23! Tiesa, kažkaip nutylima, kad tos vėliavos buvo LDK žemių, taip pat ir tų, kurios įeina į dabartinės Baltarusijos sudėtį, dalis.
Aurimas Navys

Taigi šiame portale pakoreguotas tekstas ragina skaitytoją „priversti tarptautinę bendruomenę pripažinti, kad baltarusius apvogė pačiu žiauriausiu būdu, nesiskaitant su jų interesais“. Ir tuoj pat raginama baltarusius „privalomai būtinai atsiimti Vilnių, mentališkai ir dvasiškai“. Tiesa, suprantant, kad toks plikas pareiškimas gali sukelti tarptautinį skandalą, įpinamos švelninančios žinutės: „karine jėga grąžinti istorinę sostinę“ ir pradėti karą su „draugiška tauta dėl praeities yra idiotizmas ir kvailystė, mes juk ne kolektyvinis Putinas“. Skamba iki skausmo pažįstamai? Kažkas apie brolišką rusams ukrainiečių tautą...?

Aurimas Navys
Šiuolaikinis kariavimo supratimas yra neatpažįstamai pakitęs nuo Klauzevitzo laikų. Nors principai išlieka tie patys, bet būdai ir metodai ištobulėjo ir pasikeitė negrįžtamai. Strateginė komunikacija tapo pagrindiniu, informaciniu karo įrankiu, o kai kurie šiuolaikiniai britų kariniai strategai teigia, kad ji – bet kurios suverenios valstybės epicentras, apie kurį dėliojami visi kiti valstybės galios instrumentai, leidžiantys siekti tos valstybės tikslų. Trumpas karinis NATO apibrėžimas strateginę komunikaciją įvardina kaip veiksmų, žodžių ir vaizdų sinchronizaciją siekiant NATO tikslų. Tačiau atskiros valstybės mastu strateginė komunikacija apima kryptingas valstybės pastangas kurti, stiprinti ar išsaugoti sąlygas, kurios leistų įgyvendinti jos tikslus, interesus ir politiką pasirinktoje šalyje, panaudojant valstybės koordinuojamas programas, planus, temas, žinutes ir produktus.

Valstybės arba karinė strateginė komunikacija vykdoma dviem kryptimis – savoms auditorijoms ir visoms likusioms. Tačiau šiuolaikinio globalaus informacinio–socialinio tinklo pasaulyje ribos tarp savo ir svetimo išsitrina, bet kuri žinutė gali pasiekti bet ką, ir sukelti nenumatytus rezultatus. Nors komunikacijos strategai turi žymiai pažangesnės technikos, inforamcinių kanalų, kūrybinės laisvės, bet taip pat ir žymiai daugiau sunkaus darbo bei atsakomybės. Todėl paskubomis sukurpti tekstai ir pareiškimai svarbių datų proga, dažnai nebūna išbaigti, juose galima rasti daugybę prieštaravimų.

Kita vertus, dabartinis informacijos vartotojas, ypač toje kitoje, išorės (Vakarų) auditorijos pusėje nėra reiklus. Dėl laiko stokos, informacinio pertekliaus ar tiesiog elementaraus tingumo gražiai ir „teisingai“ pateikta žinutė yra praryjama nekramčius.
Rusijos Federacijos Dūmos narių kreipimusi į Generalinę prokuratūrą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos neteisėto pripažinimo nepriklausomomis valstybėmis tarptautinei bendruomenei buvo pasiųsta aiški strateginė žinutė, kad Kremlius ir jo režimas šaltai spjauna į geros kaimynystės principus, etikos normas, tarptautinę teisę, į Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybes, į jų piliečius, į Tave, gerbiamas skaitytojau.
Aurimas Navys

Žalgirio mūšiui paminėti skirtoje kitoje baltarusių publikacijoje apie „Penkis Griunvaldo mūšio mitus“ pabrėžtinai išskiriamas mitas, neva „lietuvisai“ laimėjo šį mūšį. Baltarusių (o gal vis dėlto Kremliaus?) propagandistai tiesiog sutraiško skaitytoją gilia mintimi apie tai, kad iš dabartinės Lietuvos teritorijos Žalgirio mūšyje dalyvavo tik trys vėliavos, o iš Baltarusijos (kuri neva sukūrė LDK ir buvo pagrindinė jos sudedamoji dalis) net 23! Tiesa, kažkaip nutylima, kad tos vėliavos buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemių, taip pat ir tų, kurios įeina į dabartinės Baltarusijos sudėtį, dalis.

Strateginės komunikacijos dalis buvo ir Rusijos Federacijos Dūmos narių kreipimasis į Generalinę prokuratūrą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos neteisėto pripažinimo nepriklausomomis valstybėmis. Ir visiškai jokio skirtumo, kad Rusijos Generalinė prokuratūra tokį kreipimąsi potencialiai atmetė, kaip neturintį jokių juridinių perspektyvų. „Suvokimas tampa realybe“, skelbia NATO Vyriausios Sąjungininkų Vadavietės Europoje Strateginės komunikacijos šūkis. Ir tai visai ne tušti žodžiai.

Šiuo poelgiu tarptautinei bendruomenei buvo pasiųsta aiški strateginė žinutė, kad Kremlius ir jo režimas šaltai spjauna į geros kaimynystės principus, etikos normas, tarptautinę teisę, į Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybes, į jų piliečius, į Tave, gerbiamas skaitytojau.
Be kai kurių iniciatyvių visuomenės veikėjų savanoriškos šviečiamosios veiklos stengiantis parodyti Kremliaus užmačių ir vykdomos propagandos apimtis, valstybės lygio kryptingų pastangų formuojant ir siekiant Lietuvos valstybės tikslų strateginės komunikacijos būdu nematyti.
Aurimas Navys

Jei Lietuvos „parlamentaras kreiptųsi į prokuratūrą, keldamas klausimą dėl Rusijos Federacijos valstybės teisėtumo pripažinimo ar dėl istorinių žemių, kurios kažkada priklausė ATR, o dabar yra Rusijos dalis, jį turbūt išvežtų į psichiatrinę“, sako Rusijos opozicionierius apžvalgininkas Jurijus Felštinskis (Юрий Фельштинский). „Tuo tarpu Rusijoje, Dūmos deputatai draugiškai ploja tokiai iniciatyvai, kuri pažeidžia visas etikos normas ir, ko gero, tarptautinę teisę“, daro išvadą analitikas.

Ir jei Rusija, be strateginės komunikacijos, Lietuvoje atvirai naudoja visas galimas propagandos priemones, priversdama Baltarusiją eiti jos pėdomis, o dažnai ir būti lengvai valdomu įrankiu propagandai skleisti, tai Lietuvos valstybės strateginės komunikacijos, net ir užuomazgų, reikėtų gerai ir ilgai paieškoti. Be kai kurių iniciatyvių visuomenės veikėjų savanoriškos šviečiamosios veiklos stengiantis parodyti Kremliaus užmačių ir vykdomos propagandos apimtis, valstybės lygio kryptingų pastangų formuojant ir siekiant Lietuvos valstybės tikslų strateginės komunikacijos būdu nematyti.

Labai linkėčiau aukščiausiems valstybės vadovams ir politikams pagaliau nustoti rietis dėl geresnio kąsnio ir imti kalbėti viena kalba. Valstybės interesų kalba. Kalba, kuria kalbėjo mūsų valdovai, laimėję ne vieną diplomatinį ir karinį mūšį bei garsinę Lietuvą visoje Europoje ir Azijoje. Kalba, kuri Jogailą ir Vytautą Žalgirio mūšyje nuvedė pergalės link.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (847)