A. Medalinskas. Dvi R. Pakso istorijos pusės

 (347)
Prieš beveik pusę metų Strasbūro teismas priėmė sprendimą dėl prezidento Rolando Pakso bylos, tačiau tik dabar Lietuvos Vyriausybė pateikė siūlymą, kaip bus sprendžiama kilusi teisinė problema. Kaip visada, kai paskelbiama kokia nors žinia, susijusi su R. Pakso vardu, matome aršią kovą tarp šiam politikui simpatizuojančių Lietuvos žmonių ir jo nemėgstančių, bet ir vieni, ir kiti yra linkę įžvelgti tik vieną R. Pakso pusę, nors jų buvo mažiausiai dvi.
Alvydas Medalinskas
Alvydas Medalinskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Prisipažinsiu, kad ilgą laiką R. Pakso byla ir man buvo lakmuso popierėlis, liudijantis neteisingumą Lietuvoje, kai visos valstybės jėgos nukreipiamos prieš tą, kuris siekia įveikti korupciją. Bet praėjus keletui metų po apkaltos, partija „Tvarka ir teisingumas“ gavo Vilniuje valdžią ir parodė, kaip gražūs žodžiai skiriasi nuo darbų, o partijos pirmininkas R. Paksas pats asmeniškai gynė ir dengė šios veiklos kaltininką. Tada ir atsiskleidė kita R. Pakso pusė.

Po Strasbūro sprendimo, matau ne vieną negailestingą ankstesnį R. Pakso kritiką, kuris dabar jau mato tik baltą spalvą ten, kur anksčiau regėjo juodą. O R. Pakso veikloje buvo ne tik juoda-balta. Anksčiau, kai gyniau R. Paksą iki galo apkaltos dienomis, ir aš mačiau tik vieną spalvą, šviesųjį kovotojo su korupcija veidą, o draudimą iki gyvos galvos dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime laikiau smūgiu ne tik demokratijai, bet ir teisingumui. Dabar šis veidas gerokai patamsėjo, bet net ir dabar tolesnis draudimas tapti Seimo nariu atrodo pernelyg griežtas. Tai pasakė ir Strasbūro teismas.

Tiesa, šiame teismo sprendime nėra kalbama apie pačios apkaltos aplinkybes ir galimybę R. Paksui vėl tapti prezidentu. Anksčiau jis sakė, kad po šio teismo sprendimo ima portfelį ir grįžta į savo kabinetą Daukanto aikštėje, o dabar tik miglotai aiškina, kad jeigu būtų išrinktas Seimo nariu, o po to ir Seimo pirmininku, tai susiklosčius aplinkybėms, galėtų tapti ir šalies vadovu. Tik liko neaišku, negi R. Paksas turėjo omenyje Artūro Paulausko kelią, kuris tapo šalies vadovu tik po apkaltos, nes rinkimų laimėti nepavyko.

Po R. Pakso apkaltos per šiuos septynerius metus ne kartą teko aiškinti, kodėl abejojau šio proceso naudingumu Lietuvai, o po to, kai išaiškėjo negražūs „tvarkiečių“ darbai sostinės savivaldybėje, apie kuriuos ne kartą rašiau, girdėjau jau „tvarkiečių“ klausimus, kodėl negailiu jiems kritikos.

Neabejoju, kad rokiruotė, pasiūlant R. Ačui išeiti į Rasenių merus ir į jo vietą Seime leidžiant pakliūti E. Lementauskui įvyko su R. Pakso žinia bei pritarimu, o visa kita, ir partijos atsiribojimas nuo E. Lementausko, buvo tik dūmų uždanga galimiems „tvarkiečių“ rinkėjams.
Alvydas Medalinskas

Kita vertus, pašalinus R.Paksą iš pareigų, nedaug kam ir rūpėjo toliau įgyvendinti teisingumą. Aukštai pakelta teisinių, moralinių, konstitucinių normų kartelė nebuvo taikoma prezidentui Valdui Adamkui ir kitiems politikams. Ir patys „tvarkiečiai“, kai gavo valdžią Vilniuje, parodė, kad nori kovoti tik su kitų partijų politikų korupcija. O gal ir R. Paksui tapus šalies vadovu, susikirto ne teisingumo siekis ir korupcija, bet kelių grupių interesai, nors į tai buvo įpainioti ir tie, kas norėjo tik teisingumo. Esu tikras: iki šiol nežinome visų apkaltos priežasčių. Ir ne Strasbūre tai reikėtų išsiaiškinti, o čia, Lietuvoje.

Istorija su Jurijaus Borisovo pilietybe, kurią suteikė R. Paksas, yra kaip du vandens lašai panaši į tą, kai pilietybę taip pat galimai už finansinę paramą rinkimuose suteikė V. Adamkus verslininkui Mansurui Sadekovui. O vėliau jis už „nuopelnus“ Lietuvai apdovanojo taip pat KGB generolą Vladimirą Jakuniną ir į aukščiausius postus užsienio bei saugumo institucijose skyrė KGB rezervistus. Kodėl? Negi negalime paklausti V. Adamkui baigus kadenciją.

Norėčiau, kad Lietuva būtų valstybė, kur nesvarstoma, koks jos vadovų žingsnis buvo santykinai blogesnis, o išsiaiškinta abiejų likusių gyvų šalies vadovų veikla. Kitas klausimas, ar tai turėtų būti daroma apkaltos būdu, ar teismo procese, šalies vadovui palikus pareigas kaip Prancūzijoje. Jeigu mūsų valstybėje būtų pabandyta išsiaiškinti visas tamsias įvairių politikų dėmes, neabejoju, kad ne vienas žmogus Lietuvoje, net ir tie, kurie su pasipiktinimu sutiko R. Pakso apkaltą, būtų patikėję, kad egzistuoja teisingumas įtakingų „baltųjų apykaklių“ atžvilgiu.

Bet taip neatsitiko. V. Adamkus be problemų baigė prezidento kadenciją. Jis nepastebėjo prichvatizacijos Vilniuje, kai miestui vadovavo jo globojamas Artūras Zuokas ir Lietuvos išpardavimo, kai ji tapo Algirdo Brazausko ir jo šeimos interesų zona. Juos vadina gerais prezidentais. Jiems statomi paminklai už mokesčių mokėtojų pinigus, skiriama renta. O ką apie teisingumą valstybėje turi galvoti visa tai matęs eilinis Lietuvos žmogus?

Nepaisant tyrimo komisijų darbo apkaltos metu, liko ne vienas klausimas ir R. Paksui, į kuriuos atsakymų dar nėra. Kodėl jis norėjo skirti J. Borisovą savo patarėju ir kas juos abu siejo? Kaip žmogus, skelbęs kovą korupcijai įlipo į „Žemaitijos kelių“ istoriją, kuri labai primena prezidento A. Brazausko elgesį „Draugystės“ viešbučio privatizavime. Tik vienam rūpėjo mylimos moters gerbūvis, o kitam – draugo interesai. Kodėl R. Paksas taip siekė priimti į Prezidentūrą ir gynė Remigijų Ačą, kaltintą kontrabandine veikla?

R. Paksas kas kartą duodavo vis skirtingus atsakymus, o kai visas bylas po apkaltos nutraukė Generalinė prokuratūra, jis pasiūlė dėl to nebesiaiškinti. Tada nežinojau, kad ir kitų įtakingų politikų, valdžios žmonių bylos Lietuvoje dažnai nutraukiamos ar nepradedamos. Pavyzdžiui, „Rubikono“ byla.

Bet po to driokstelėjo korupcijos skandalas Vilniaus savivaldybėje. Šią bylą ilgai nagrinėjo lėtaeigis teismas, nors žinios, pasiekiančios iš teismo salės, rodė, kad, kai „tvarkiečiai“ gavo valdžią Vilniuje, tai irgi prilygo klano valdymui.

Prisipažinsiu, kad tik po ,,tvarkiečių“ valdymo Vilniuje ir žinojimo, kad tada visi svertai buvo R. Pakso rankose, man nukrito rožiniai akiniai vertinant ir jo veiklą Prezidentūroje.
Alvydas Medalinskas

Gavę valdžią, jie neparodė valios įgyvendinti teisingumą. Dabar jau niekas nesužinos, kodėl Seimas neleido šios istorijos pagrindinio herojaus Evaldo Lementausko, tapusio Seimo nariu, patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau net neabejoju, kad rokiruotė, pasiūlant R. Ačui išeiti į Rasenių merus ir į jo vietą Seime leidžiant pakliūti E. Lementauskui įvyko su R. Pakso žinia bei pritarimu, o visa kita, ir partijos atsiribojimas nuo E. Lementausko, buvo tik dūmų uždanga galimiems „tvarkiečių“ rinkėjams.

Juk teisėsauga domėjosi buvusio Vilniaus vicemero, šios partijos iždininko ir dešiniosios partijos vadovo rankos galimais tamsiais darbais. Byla galėjo privesti prie partijos vadovybės indėlio į korupciją Vilniuje, todėl ji turėjo interesą, kad ši byla nutrūktų. Nors R. Paksas buvo tik eilinis savivaldybės narys, meras Juozas Imbrasas jam atsiskaitė už savo darbus. O pagrindinius klausimus kuravo E. Lementauskas: Nacionalinio stadiono (ne)statybą, kai „tvarkiečių“ valdymo laiku paskirta bendrovė ėmė statyti ir apartamentus šalia Kristinos Brazauskienės viešbučio, leidimą „Maxima“ statyti šalia Vingio parko.

O svarbiausia, kaip aiškėjo teisme, dauguma sprendimų savivaldybėje buvo perkami. E. Lementauskas pakliuvo į STT rankas ir kurį laiką jo laisvė buvo suvaržyta. Nepaisant šiam asmeniui mestų kaltinimų, R. Paksas jam sugrįžus pasiūlė partijos atsakingojo sekretoriaus darbą.

Kol kas Lietuvoje, kai teisėsauga užkabina kokio nors politiko neteisėtą veiklą, ji nežiūri, ar buvo sąsajų su partijos vadovybe ir nesidomi, ar partijos vadovai bei jų aplinka gyvena pagal pajamas, nors būtent jie dažnai lemia sprendimus savivaldybėse, Seime ir Vyriausybėje.

Artėjant savivaldybės rinkimams jaunimo auditorijoje turėjau diskusiją su norinčiu sugrįžti į sostinės mero kėdę A. Zuoku ir išdėsčiau, kodėl žmogus, kurio laiku buvo prichvatizuotas Vilnius, neturėtų to daryti. Tada A. Zuokas parodė dokumentą, liudijantį, kad tai ne jis, bet meras R. Paksas parengė „Vilniaus“ kinoteatro prichvatizaciją, tiesdamas kelią A.Zuoko atėjimui.

Prisipažinsiu, kad būdamas Prezidentūroje ne kartą girdėjau klausimą, ar galėjo aeroklubo direktorius R. Paksas nusipirkti už savo algą puikų namą Antakalnyje ir ar galėjo be jokio užnugario maža R. Pakso vadovaujama statybos kompanija iš Lietuvos gauti sandorį statybai Rusijos energetinio giganto objekte. Tada abejones vijau šalin, bandydamas įtikinti save, kad jeigu žmogus ėmė kovoti prieš klaną, tai ant jo bus pilama labai daug purvo. Dabar galiu suprasti ir A. Zuoko šalininkus, jaunus žmones, kurie kaltinimus jų remiamam charizmatiniam politikui dėl prichvatizacijos, VEKS ir kitų nešvarių projektų nuleidžia negirdomis. Taip elgiasi ir R. Pakso šalininkai, girdėdami kalbas, kad jis pats gali būti dalis politinės korupcijos.

Šiandien jau netvirtinčiau, kad R. Paksas ir jo partija neturi nieko bendra su korupcija, o gal net ir kontrabandiniais pinigais. Ir neginčiau, kaip apkaltos dienomis, kai jo asmenyje gyniau asmenį, prisiekusį įveikti aukščiausiojo lygio korupciją. Bet visada buvau prieš tai, kad iki gyvos galvos uždrausti tokiems politikams dalyvauti šalies politiniame gyvenime, ką patvirtino ir Strasbūro teismas.
Alvydas Medalinskas

Septyneri metai po apkaltos patvirtino, kad šiame procese atsispindėjo ne tik dalies žmonių noras matyti daugiau teisingumo, bet ir savanaudiški kai kurių politikų bei teisėjų interesai. Bet neteisi buvo ir kita proceso pusė, ką vis labiau jutau po apkaltos. Šio prieštaravimo jausmas neleido ramiai gyventi.

Prisipažinsiu, kad tik po „tvarkiečių“ valdymo Vilniuje ir žinojimo, kad tada visi svertai buvo R. Pakso rankose, man nukrito rožiniai akiniai vertinant ir jo veiklą Prezidentūroje. Tada supratau tai, kas iki šiol buvo eretiška mintis: R. Paksą nubaudė už JO PATIES sandorius su J. Borisovu, „Žemaitijos keliais“ ir t.t., o Lietuvos žmonės dėl PAKSO veiksmų neteko galimybės dar prieš septynerius metus sukurti teisinę, demokratinę valstybę.

Ją buvo galima kurti duodant postūmį iš aukščiausios valdžios, bet ji turėjo dirbti garbingai ir sąžiningai, rodydama pavyzdį kitiems ir reikalaudama to paties iš kitų. Kitas klausimas, ar R. Pakso nenubaudė per griežtai, ar patys iniciatoriai buvo be nuodėmių, ar jie dirbtinai nesukūrė prielaidų savo tikslui pasiekti.

Aiškėjant naujoms aplinkybėms, pasijutau galintis į viską žiūrėti, kaip laisvas žmogus nuo bet kurių simpatijų, antipatijų vienam ar kitam politikui bei politinei jėgai. Beje, „tvarkiečių“ partijos ar libdemų nariu nebuvau. Viską išsiaiškinęs, pajutau žemę po kojomis kartu su grįžusiu noru gyventi ir kažką svarbaus, reikalingo daryti savo kraštui. Kaip Sąjūdžio metais. Tik svarbu pasiekti, kad pabustų žmonės, reikalaudami teisingumo Lietuvoje.

Šiandien jau netvirtinčiau, kad R. Paksas ir jo partija neturi nieko bendra su korupcija, o gal net ir kontrabandiniais pinigais. Ir neginčiau, kaip apkaltos dienomis, kai jo asmenyje gyniau asmenį, prisiekusį įveikti aukščiausiojo lygio korupciją. Bet visada buvau prieš tai, kad iki gyvos galvos uždrausti tokiems politikams dalyvauti šalies politiniame gyvenime, ką patvirtino ir Strasbūro teismas.

Gyvename šalyje, kur ne vienos partijos viršūnėje yra asmenų, galimai įklimpusių į politinę korupciją, bet blogį politikoje reikia nugalėti garbingais rinkimais, o ne teisiniais draudimais, kurie prisideda prie politinės kankinystės mito kūrimo ir neleidžia žmonėms suvokti, kas yra kas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Esate žinomi? Jūs valdote šalį (179)

Juokinga būtų sakyti, kad DELFI įtakingiausiųjų rinkimai http://apps.delfi.lt/itakingiausieji2016/ nepaliko abejingų. Kur ten abejingų. Visa skaitytojų ir komentatorių šalis sukilo į orą, su šakėmis ir su lenktu sukilėlio dalgiu, ir didis buvo balsų griausmas ir dantų griežimas, kai paskelbė DELFI rezultatus, ir lijo iš dangaus driežais ir varlėmis, o paskui nusėjo žemę skėriai, ir jų gausa uždengė saulę, ir stojo naktis.

Kur prasideda ir kur baigiasi Rusija? (416)

Kur slypi Rusijos konfliktinių santykių su kaimyninėmis tautomis šaltinis? Tai klausimas, kuris jau senokai domina ne vieną akademiką ir politikos apžvalgininką. Rusijos tapatybė ir geopolitika istoriškai nuolat susidurdavo su „sienų apsibrėžimo“ dilema.

A. Tapinas. Kelias į Valstybę. Kartu su mūsų žydais (378)

Rašydami šia tema mūsų publicistai dažnai jaučia poreikį pasiaiškinti, kad „ne, mes neturime žydiško kraujo, nė lašo žydiško kraujo“.

L. Kojala. Politikai meluoja. Ir rinkėjai tuo mėgaujasi (89)

Vakarų pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama apie savotišką politinės realybės fenomeną, įvardytą kaip „netiesos politika“. Tai – perfrazuotas angliško termino post–truth, kuris tiesiogiai lietuviškai skambėtų kaip post–tiesa, vertinys.

V. Laučius. „Svetimas“ lietuvių galvose: Rusijos nuodai Lietuvos elitui (516)

Režisieriaus Aleksandro Sokurovo odiozinės ištarmės Vilniuje – apie tai, kad Baltijos šalys ir Lenkija turėtų būti neutralios, apie rusus per Antrąjį pasaulinį karą užpuolusią nedėkingą Suomiją, apie gerąjį stalinizmą ir vargšę Rusiją, kurią visi kaltina, yra tipinis pavyzdys, kaip Kremliaus minkštosios galios tikslams tarnauja rusų kultūros bardai (keltiška žodžio „bardas“ prasme). Šį Maskvos vykdomos propagandos aspektą aptarėme pirmoje straipsnio dalyje.