Eurazininkai kėlė sau du pagrindinius tikslus: a) apmąstyti gilumines 1917 m. Rusijos revoliucijos priežastis; b) sukurti būsimą Rusijos ideologiją, kuri pakeistų neišvengiamai, eurazininkų įsitikinimu, žlugsiančią bolševikinę marksizmo interpretaciją. (1) Visi vadinamieji „porevoliuciniai judėjimai“ laikėsi nuomonės, kad Rusijos revoliucija – negrįžtamas ir neatšaukiamas faktas, jokia intervencija iš užsienio nebesugrąžins senojo režimo. Eurazininkai irgi manė, kad bolševizmą įmanoma įveikti tik iš vidaus. Kaip parodė istorija, šiuo atžvilgiu jie buvo teisūs, tačiau klydo dėl terminų – bolševizmas žlugo ne taip greitai, o režimo griūties XX a. 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje padariniai irgi buvo visai ne tokie, kokių kadaise tikėjosi eurazininkai, – SSRS suskilo į keliolika valstybių. Tokį scenarijų, kad politinė Eurazijos vienybė bus gerokai apardyta, jie buvo numatę, tačiau laikė jį visiškai nepageidautinu.
Šiais laikais Rusijoje eurazininkų vardą daugiausia eksploatuoja Aleksandras Duginas ir jo šalininkai. Beje, bolševizmo žlugimas ir anais laikais atrodė priimtinas ne visiems – „kairysis“ eurazininkų sparnas manė, esą komunistinis režimas jau keičiasi iš esmės, o Stalino vadovaujama SSRS juda teisinga linkme. Vienas ryškiausių „kairiųjų“ buvo Karsavinas. Jau gyvendamas Lietuvoje, jis 1928–1929 m. ypač daug rašė Paryžiuje leistam „kairiųjų“ laikraščiui „Eurazija“ (2),2 kurį didžioji rusų emigracijos dalis laikė atvirai prosovietiniu. Nesutarimai tarp „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ eurazininkų galų gale suskaldė šį judėjimą.
Intelektualiniame rusų emigracijos kontekste eurazininkai skandalingai išsiskyrė tuo, kad bandė radikaliai perrašyti Rusijos istoriją, sutelkdami dėmesį į tris fenomenus. 1) Tradiciškai labai neigiamai vertinamą totorių-mongolų jungą jie vertino palankiai. Esą Rusijos valstybingumo ištakų reikia ieškoti ne Kijevo Rusioje, o tose buvusios Kijevo Rusios teritorijose, kurios atsidūrė mongolų pavaldume. Kijevo Rusia buvusi provinciali Rytų Europos valstybė, o atsidūrę pasaulinio masto mongolų imperijoje rusai išmoko mongolišką didvalstybingumo pamoką. Taigi Rusijos valstybė – ne tiek Kijevo Rusios, kiek Čingischano sukurtos mongolų imperijos paveldėtoja.
Ieškodami paralelių su Lietuvos istorija, nesunkiai įsitikinsime, kad mongoliškasis XV–XVII a. tarpsnis chronologiškai sutampa su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės periodu. Imperiniu laikotarpiu, pradėtu Petro I, Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi. O 1917 m. bolševikų revoliuciją ir 1918 m. Vasario 16-ąją skiria vos keli mėnesiai. Kaip šias tris Lietuvos istorijos atkarpas vertino eurazininkai?
Sąvoką „Eurazija“ jie vartojo neįprastai, pasak jų, yra ne du, o trys žemynai – Europa, Azija ir tarp jų plytinti Eurazija (tą pagrįsti bandyta geografiniais, klimatologiniais, etnografiniais ir kitokiais argumentais, kurių čia nenagrinėsime). Eurazija apytikriai sutampa su buvusia Rusijos imperija ir jos teritoriją paveldėjusia SSRS. Pasak eurazininkų, pati geografinė Eurazijos prigimtis reikalauja, kad čia būtų viena valstybė. Bolševikai atkūrė buvusios Rusijos imperijos teritorinį vientisumą, o tai dar vienas įrodymas, esą Eurazija reikalauja ir politinės vienybės. Istoriko Vernadskio teigimu, Eurazijos valstybingumas plėtojasi cikliškai: a) vieningą valstybingumą (skitų valstybę) keičia valstybių (sarmatai, gotai) sistema; b) vieningą valstybingumą (hunų imperiją) keičia valstybių (avarai, chazarai, Volgos-Kamos bulgarai, Rusia, pečenegai, polovcai) sistema; c) vieningą valstybingumą (mongolų imperiją) keičia valstybių (Aukso Orda, Čagatajaus chanatas, Persija, Kinija) sistema, kuri savo ruožtu skyla į smulkesnes valstybes (Lietuva, Maskva, Kazanė, kirgizai, uzbekai, mongolai); d) vieningas valstybingumas (Rusijos imperija – SSRS). (3)
Dabartinis laikotarpis, rašė Vernadskis 1927 m., yra pats palankiausias euraziniam valstybingumui. Vis dėlto XX a. paskutiniajame dešimtmetyje tas valstybingumas jei ir ne visiškai, tai bent jau iš dalies žlugo. Taikant Vernadskio schemą, dabartinė Eurazijos padėtis atrodo gana dviprasmiška. Iš esmės yra dvi galimybės – dar didesnė eurazinės erdvės fragmentacija arba jos integracija (tuo ypač suinteresuota Rusija). Bet šiuolaikinė geopolitika nėra šio straipsnio tema.
Pagal Vernadskį, LDK priskiriama „valstybių sistemos“ laikotarpiui, įsiterpusiam tarp dviejų vieningo eurazinio valstybingumo periodų – mongolų imperijos ir Rusijos imperijos (SSRS). Lietuvos valstybė laikoma Maskvos valstybės konkurente dėl dominavimo Eurazijoje. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingi du mūšiai su mongolais, vieną iš jų Lietuva laimėjo, kitą pralaimėjo. LDK Algirdo pergalė prie Mėlynųjų vandenų 1362 m. lėmė, kad Kijevas ir dideli buvusios Kijevo Rusios plotai ilgam atiteko LDK (po Liublino unijos juos perėmė Lenkija). Tai buvusi labai rimta Lietuvos „paraiška“ dalyvauti varžybose dėl Eurazijos suvienijimo, silpstant politinei ir karinei mongolų galiai. Kaip reikėtų mongolus, Maskvą ir Lietuvą apibūdinti, mąstant „Vakarų“ ir „Rytų“ kategorijomis? Akivaizdu, kad mongolai ir Maskva priskirtini „Rytams“. Lietuva 1362 m. dar nėra „Vakarai“ tikrąja to žodžio prasme, bet netrukus – įvykus „lotyniškam“ Vytauto ir Jogailos krikštui – jais taps. Todėl 1399 m. Vytauto vedami „Vakarai“ prie Vorsklos upės susitiks su Edigėjaus mongolais, atstovaujančiais „Rytams“.
Vienas iš eurazininkų judėjimo steigėjų, Piotras Savickis, kurį Duginas vadina „rusų geopolitikos pradininku“ (5), rašė, esą Vorsklos mūšis „pašalino Lietuvą iš kandidatų imtis Eurazijos vienytojos vaidmens“. XV a. antrojoje pusėje vienyti Euraziją pradėjo Maskvos valstybė, bandžiusi vieną po kitos surinkti „Čingischano paveldo“ dalis: „Kitaip tariant, Maskva pasirodė esanti tinkama būti eurazinės valstybinės sistemos vienijimo centru. Lietuva ir Lenkija tokiu centru netapo. Čia išryškėja dviejų istorinių pasaulių riba. Vienas remiasi sudėtingu bizantiškų ir mongoliškų tradicijų deriniu, kurį vis labiau perdirba rusiškasis pradas; kitas remiasi lotyniškuoju pradu. Tai pirmas apytikslis Europos ir Eurazijos, kaip ypatingų istorinių pasaulių, apibrėžimas.“(6)
Eurazininkai ypač akcentavo katalikybės („lotyniškumo“) ir stačiatikybės priešpriešą. Daugumai iškilių religinės filosofinės rusų minties atstovų, tokiems kaip Nikolajus Berdiajevas, Sergejus Bulgakovas, Semionas Frankas ir kiti, tai buvo visiškai nepriimtina. O Trubeckojus, Savickis, Vernadskis įrodinėjo, esą katalikybė tiesiog organiškai nedera su rusiškumu (tiesa, Florovskio ir Karsavino pozicija šiuo klausimu nebuvo tokia kategoriška). Pasak eurazininkų, tai liudija rusų kultūros likimas jungtinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Antai Savickis rašo, kad Abiejų Tautų Respublikoje, „rusų genties kultūra (priešingai negu mongolų jungo laikais) galų gale beveik išnyko nuo istorinio gyvenimo paviršiaus“, o 1791 m. konstitucija (Lietuvoje vertinama irgi, beje, gana prieštaringai), panaikinusi LDK valstybingumo likučius, įtvirtino vien tik lenkišką valstybingumą. Išvada: „Rusiškumas pasirodė nesuderinamas su lotyniškumu, o lotyniškumas savo ruožtu pasirodė nesuderinamas su eurazinio pasaulio vienytojo vaidmeniu.“(7)
Vis dėlto galutinai Euraziją suvienijo ne Maskvos valstybė, o Petro I sukurta Rusijos imperija. (Imperinį laikotarpį eurazininkai kartais vadina „Peterburgo Rusija“, pabrėždami, kaip smarkiai šis valstybingumo istorijos tarpsnis skiriasi nuo „Maskvos Rusios“ periodo.) Imperijos dalimi tapo ir tos teritorijos, kurias eurazininkai laikė vakariniais Eurazijos žemyno pakraščiais, t. y. rytinė Baltijos jūros pakrantė, visa buvusios LDK teritorija, rytinė Lenkijos dalis (arba Ukraina). Petro I sukurtoji imperija, viena vertus, politiškai įformino geografinę Eurazijos vienybę, antra vertus, įtraukė keletą sričių, kurios istoriškai rėmėsi lotyniškuoju pradu.
Lietuva, praradusi politinio subjekto statusą ir tapusi „Šiaurės Vakarų kraštu“, eurazininkų nedomino. Vis dėlto lietuvių tautai skaudžios patirties, kai buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, kontekste reikėtų priminti, kad imperinę „pakraščių rusifikavimo“ politiką eurazininkai vertino griežtai neigiamai, beje, tokią politiką laikydami ne rusų politinės tradicijos dalimi, o „mada“, importuota į Rusiją iš Vakarų: „Vergiškai sekdami vakarietiškomis praktikomis, kai kurie rusų „nacionalistai“ reikalavo „rusifikacijos“, reiškusios perėjimo į stačiatikybę skatinimą, prievartinį rusų kalbos diegimą, vietinių geografinių pavadinimų keitimą dažniausiai nevykusiais rusiškais. Visa tai buvo daroma tik todėl, kad taip, matote, elgiasi vokiečiai, o vokiečiai – kultūringa tauta.“(8)
Tiesą sakant, gana neoriginaliai agituodami už imperializmą, jie niekuo nesiskiria nuo daugumos rusų emigrantų. Antai Trubeckojus laiške Romanui Jakobsonui (1896-1982) – kalbininkui, semiotikui, kultūrologui, vienam iš pagrindinių struktūralizmo atstovų, 1921 m. kovo mėnesį rašė: „Nacionalinis apsisprendimas, kaip jį supranta buvęs prezidentas Wilsonas ir visokie nepriklausomybininkai (самостийники) – gruzinai, estai, latviai ir kiti, yra tipiškas netikro nacionalizmo pavyzdys.“ (9) Čia nesigilinsime, kas, pagal Trubeckojų, yra „tikras“, o kas „netikras“ nacionalizmas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad estai ir latviai minimi kartu su gruzinais, nedarant tarp jų didelio skirtumo.
Savickis kalbėjo dar aiškiau. Laiške Piotrui Struvei (1870-1944) – filosofui, ekonomistui, istorikui, visuomenės veikėjui, generolo Piotro Vrangelio vyriausybės užsienio reikalų ministrui, 1921 m. lapkričio mėnesį jis rašė: „Iki 1921 m. vidurio bolševikai iš tikrųjų „surinko“ Rusiją. Nesuvienyta liko ne daugiau kaip 1/10 buvusios imperijos teritorijos. […] Jeigu dabartinė padėtis išliktų patvari, reikėtų pašalinti tik keletą detalių, tokių kaip, pavyzdžiui, „Pabaltijo sagos“ (прибалтийские пуговицы).“(10)
Geopolitinė situacija regione tuo metu buvo dar labai neaiški. Ką tik baigėsi Sovietų Rusijos ir Lenkijos karas. Iš Lietuvai svarbių aktualijų paminėtinas Klaipėdos prijungimas 1923 m. pradžioje ir prarastas Vilnius. Tačiau bėgo metai, o Pabaltijo „sagos“ sėkmingai gyvavo ir sulaukė tarptautinio pripažinimo, kitaip negu Užkaukazės valstybės (tarp jų Gruzija), 1921 m. pradžioje palaužtos bolševikų. Trubeckojus 1925 m. savo brošiūroje „Čingischano paveldas“ šį faktą aiškino taip: „Pakanka vieno žvilgsnio į istorinį žemėlapį, kad įsitikintum – beveik visa šiuolaikinės SSRS teritorija kadaise buvo didžiojo Čingischano įkurtos mongolų imperijos dalis. Kai kurios buvusios Rusijos imperijos dalys, prijungtos po Petro I – Suomija, Lenkija, Baltijos provincijos – į Čingischano monarchiją neįėjo, bet jos nuo Rusijos ir atkrito, nes natūralaus istorinio valstybinio ryšio su Rusija neturėjo.“(11)
Savickis 1927 m. rašė: „Vadinasi, Lenkija ir Lietuva, kurių istorinis gyvenimas remiasi lotyniškuoju pradu, priklauso ne euraziniam, o europiniam istoriniam pasauliui.“ (12) Kitaip tariant, Lietuva, kaip ir visa Baltijos jūros rytinė pakrantė, buvo ta vieta, kurioje Eurazijos tapatybę apibrėžiantys principai – geografinis ir kultūrinis – kėlė konfliktą, kurį vertė spręsti, reikalaudami, jeigu galima taip sakyti, vienokios ar kitokios „aukos“.
Viena vertus, Baltijos jūros rytinės pakrantės įtraukimas į vieningą politinę Eurazijos erdvę lėmė, kad geografinės „žemyno“ ribos kartu tapo ir politinėmis ribomis (Rusijos imperija). Antra vertus, Baltijos jūros rytinei pakrantei atsiskyrus nuo politinio Eurazijos darinio (po spalio revoliucijos), atsirado takoskyra tarp istorinių arealų – lotyniško ir bizantiško/mongoliško. Ši dviprasmybė atsispindėjo kai kurių eurazininkų veikaluose. Bet kokiu atveju požiūris į prarastą „lotynišką“ Baltijos jūros rytinę pakrantę ir į politinėje eurazinėje sistemoje išlikusius, pavyzdžiui, Kaukazą su Užkaukaze, buvo skirtingas. Rytinė Baltijos jūros pakrantė, eurazininkų įsitikinimu, buvo dviejų seniai susiformavusių kultūrinių istorinių pasaulių sąlyčio vieta, geografiškai priklausanti Eurazijos kontinentui, kultūriškai – Europai, o politiškai laikytina „pilkąja zona“: „Pabaltijo valstybiniai dariniai patiria dvigubą spaudimą – iš europinės sistemos ir iš eurazinės sistemos (Rusijos) pusės.“ (13) O Kaukazą – Gruziją, Armėniją, Azerbaidžaną, jau nekalbant apie Šiaurės Kaukazą, – visi eurazininkai laikė nekvestionuojama geopolitine Eurazijos dalimi.
Judėjimo pradininkui Trubeckojui toks požiūris turėjo atrodyti mažų mažiausiai nekorektiškas (jam sąvokos „Rusija“ ir „katalikybė“ buvo tokios nesuderinamos, viena kitą neigiančios, kad jis visai neapgailestavo dėl didžiosios dalies teritorinių Rusijos netekčių po Pirmojo pasaulinio karo, po revoliucijos – juk dauguma atsiskyrusių teritorijų istoriškai nepriklausė krikščioniškiesiems Rytams, ergo nebuvo Rusija, nors geografiškai ir sudarė Eurazijos kontinento Šiaurės Vakarų pakraštį).
Žvelgiant iš Lietuvos valstybingumo perspektyvos, Karsavino poziciją sunku vertinti vienareikšmiškai. Kultūriniam dialogui neabejotinai atviresnė Karsavino visavienybės filosofija, kuriai svetima europofobija ir lotynofobija (antikatalikiškumas), pasirodo, turi didesnę „imperinę potenciją“, bent jau Pabaltijo atžvilgiu, už Trubeckojaus koncepciją, kultūriškai „lotyniško“ Pabaltijo nepriskyrusią euraziniam Rusijos arealui.
Aaronas Šteinbergas (1891-1975) – filosofas, visuomenės veikėjas, ne kartą aplankęs Karsaviną Kaune, perteikia tokį jųdviejų pokalbio fragmentą: „Supraskite gi, – atsakė man Levas Platonovičius, – tai, aišku, ne valstybė. Mano giliu įsitikinimu, tai vienas iš mažų istorinių nesusipratimų. Iš esmės Lietuva turi būti glaudžiai surišta su Rusija, nepaisant dabartinio pastarosios režimo. Lietuvių kalba turi praturtinti rusų kalbą sanskrito elementu. Nors lietuviai yra katalikai, jie skiriasi nuo lenkų katalikų, – tai kitokie katalikai. Būtų neblogai, jeigu nuosaiki, platesnes užduotis gerai suvokianti katalikybė Rusijoje rastų savo vietą.“ – „Ar jūs tą patį sakote ir savo geriems bičiuliams lietuviams?“ – „Gink Dieve, ne. Jie palaikytų mane kone kokiu nors užsienio agentu.“(17)
Šiuose žodžiuose visiškai teisėtai galima įžvelgti imperinio mąstymo apraiškas. Vis dėlto faktas, kad, atmetęs pasiūlymą dėstyti Oksforde, Karsavinas sutiko profesoriauti provincialiame Kaune, be to, skubėjo mokytis lietuvių kalbos ir net savo opus magnum – „Europos kultūros istoriją“ parašė lietuviškai, nors tai reiškė daug mažesnį šio fundamentalaus veikalo paplitimą, liudija: mąstytojo santykis su Lietuva buvo daug subtilesnis, intymesnis, neišsemiamas trivialiomis „metropolijos“ ir „kolonijos“ kategorijomis. Šteinbergo liudijimu, Karsavinas lietuvių kalbos mokėsi pas jauną mokslininką, lietuvių valstietės sūnų. Kai paklausdavo, kaip išversti į lietuvių kalbą kokį nors sudėtingą rusišką posakį, šis atsakydavo, kad pasitars su mama, – kaip ji pasakys, taip ir bus teisinga. „Tik pagalvokite, – žavėjosi Karsavinas, – kokia laiminga tauta, kurios mokslų akademija yra valstietė motina. Net pavydas ima.“(18)
Lietuvių kalbą jau įvaldęs Karsavinas 1929 m. „Vaire“ rašė: „Normaliomis sąlygomis valdantysis sluoksnis esti organiškai susijęs su gyventojų mase. Jis iš jos išauga ir pasipildo, su ja įvairiai santykiauja ir kaip tik dėl to esti jos valios ir sąmonės centras. Tokis sąryšis esti kiekvienoje tebesveikoje valstybėje: tiek pat despotijoje, kiek demokratiškoje respublikoje. […] Tačiau kad ir kokia būna valstybės valdymo lytis, galų gale gyventojų masės ir valdančiojo sluoksnio jungiamas ryšys trūksta, tiktai vienos santvarkos valstybėje tatai įvyksta greičiau, kitos – lėčiau.
Valdantysis luomas užsidaro savyje ir atsiskiria. Kurį laiką iš inercijos jis dar tebelaikomas „tautiniu“, tautinės savijautos ir valios reiškėju. Bet juo toliau, juo ryškiau jis ima gyventi tiktai savo reikalais ir idealais, denacionalizuojasi (nutausta) ir galų gale nustoja vykdęs savo uždavinį ir ima veikti tautos idealams priešinga kryptimi. […] Panašūs nenormalūs valdančiojo luomo ir gyventojų masės (tautos) santykiai kartais gali trukti labai ilgai. Bet savaime suprantama, kad išsigimstąs valdantysis luomas tautos būčiai pavojingu metu neatsakys savo padėties aukštumui. Visiems kris į akis jojo tautos uždavinių nesupratimas, jojo bevališkumas. Jo atitrūkimas nuo tautos buvo jo suirimo pradžia.
Taigi Karsavinas, vienas iš didžiųjų rusų emigracijos mąstytojų, ilgai dėjęs viltis į sovietinį eksperimentą ir porevoliucinę Rusijos kultūrą, negailėdamas jėgų įsitraukė į naujosios Lietuvos kultūrinį procesą.
Post Scriptum
2003 ir 2004 m. šio teksto autoriui teko garbė dalyvauti „Kultūros barų“ konkurse „Kintanti Lietuva kintančioje Europoje“. Turiu prisipažinti, kad šiandien mūsų šalies padėtį vertinu daug pesimistiškiau negu prieš dešimtmetį. Jokiu būdu neteigdamas, esą situacija beviltiška, vis dėlto pripažįstu, kad Kovo 11-osios akto signataro Romualdo Ozolo žodžiuose yra pavojingai daug tiesos: „Jose, tose mūsų nesibaigiančiose reformose, visiškai atitinkančiose globalizacinio kapitalo interesus, išsikvėpė visi mūsų „dainuojančios revoliucijos“ idealai, ir visuomenė iš tautos tapo viena su kita kovojančiomis grupuotėmis.“20 (20)
Antinacionalinis po Kovo 11-osios vykdytų ir iki šiol tebevykdomų „reformų“ pobūdis akivaizdus. Gilėja praraja, skirianti vis besitraukiančią tautą ir „reformas“ vykdantį „valdantįjį sluoksnį“. Ši praraja yra tokia pat gili, kaip ir atotrūkis tarp Mykolo Krupavičiaus reformos ir neoliberalaus nūdienos „reformatorių“ kurso. Karsavino citata iš straipsnio, paskelbto „Vaire“, dabarties Lietuvai yra labai aktuali.
1. Išsamiau apie eurazininkus ir L. Karsavino vaidmenį šio sąjūdžio idėjinėje istorijoje Kultūros baruose esu rašęs 2007, nr. 9 (515), nr. 10 (516) ir 2009, nr. 2 (531).
2. A. Martinkus, „Lietuviškasis Levo Karsavino veiklos „eurazininkų“ sąjūdyje periodas“, Žmogus ir žodis, 2011, t. 13, nr. 4, p. 19–25.
3. Г. Вернадский, Начертание русской истории, 1927, Прага, Евраз. кн. изд-во, с. 16.
4. Г. Вернадский, „Монгольское иго в русской истории“, Наш современник, 1992, nr. 3, с. 162.
5. А. Дугин, „О евразийстве“ in П.Савицкий, Континент Евразия, 1997, Москва, Аграф, с. 10.
6. П. Савицкий, Континент Евразия, 1997, Москва, Аграф, с. 307.
7. Ten pat, p. 309.
8. Н. Трубецкой, Наследие Чингисхана, 1999, Москва, Аграф, с. 116.
9. Из писем Н. С. Трубецкого к Р. О. Якобсону о проблемах евразийства, Вестн. Моск. Ун-та. Сер. 9, Филология, 1992, nr. 1, c. 61.
10. П. Савицкий, op. cit., с. 274.
11. Н. Трубецкой, op. cit., с. 225.
12. П. Савицкий, op. cit., с. 327.
13. К. Чхеидзе, „Лига наций и государства-материки“, Евразийская хроника, 1927, nr. 8, с. 34.
14. L. Karsavinas, Europos kultūros istorija, t. V, kn. 1, 1998, Vilnius, Vaga, p. 84.
15. G. Mažeikis, „L. Karsavino istoriosofinis mesianizmas ir Eurazijos idėja“, Problemos, 2008, nr. 73, p. 37.
16. Л. Карсавин, „О сущности православия“, Проблемы русского религиозного сознания, 1924, Берлин, YMCA PRESS, c. 161–163.
17. А. Штейнберг, „Лев Платонович Карсавин“ in Л.Карсавин, Малые сочинения, 1994, С.-Петербург, Алетейа, с. 493–494.
18. Ten pat.
19. 1929 m. žurnale Vairas (nr. 1, p. 27–38) išspausdintas Karsavino straipsnis „Prie rusų revoliucijos pažinimo“ iš esmės yra sutrumpintas jo teksto „Revoliucijos fenomenologija“ variantas (Евразийский временник, кн. 5, 1927, Париж, с. 28–74).
20. R. Ozolas, Antroji Lietuvos Respublika jau istorija, http://www.sarmatas.lt/03/antroji-lietuvos-respublika-istorija/.
