Kandidatų debatai – sudėtinė rinkimų kampanijos dalis, ir labai svarbi. Demokratijose įprasta, kad kandidatų debatai daro reikšmingą įtaką rinkėjų apsisprendimui, ekspertai vertina, kaip jie rinkimines svarstykles sveria į vieną ar į kitą pusę. Būna, kad vadinamosios paskutinės rinkiminės akistatos nulemia vieno ar kito kandidato pergalę. Jas atidžiai stebi žiniasklaida, verslas, diplomatinių misijų atstovai, „svyruojantys“ rinkėjai ir t.t.
Tik ne Lietuvoje. Deja. Viskas atrodo gana nuviliančiai. Be abejo, įdomus tokią situaciją lemiančių priežasčių klausimas. Manau, vienas iš svarbiausių atsakymų – pernelyg griežtas rinkiminių kampanijų įspraudimas į visokiausių taisyklių rėmus. Esminė klaida – besąlygiškas ir vos ne išimtinis vaikymasis antikorupcinių tikslų.
Yra ir daugiau bėdų, ir, sakyčiau, gerokai didesnių, nei įvardytos. Visų pirma, debatuose beveik neįmanoma įžiūrėti programinių ginčų. Ką ir kalbėti, juk kai kurių kandidatų programas sudaro vienas du puslapiai. Beje, malonios išimtys – Naglio Puteikio ir Valdemaro Tomaševskio kiek didesnės apimties programos.
Ką tai reiškia? Ogi, nei daugiau, nei mažiau – kai kurie kandidatai tokiu būdu tiesiog vengia įsipareigoti rinkėjams. Kaip liaudyje sakoma, parašei, neištesėjai, taigi, patiešijai. Todėl mažiau raštų yra geriau, o kalbėti visomis temomis tuomet galima vos ne bet ką.
O juk tai – Respublikos Prezidento rinkimai! Vyriausiojo valstybės stratego, tautos lyderio! Nacionalinio masto idėjų generatoriaus ir reformatoriaus! Kai pagalvoji, toks kandidatų požiūris ir atsakomybės rinkėjams supratimas – tikrai, kad nieko sau, švelniai tariant. Viską apibendrinus, be abejo, toks kandidatų pasirengimo dalyvauti prezidento rinkimuose suvokimas visą sistemą veikia delegitimuojančiai, t.y., nupiginančiai esmines demokratijos vertybes. O juk būtent dėl šios problemos visa Lietuvos sistema jau akivaizdžiai kenčia, ją gerokai nustekenome, ir dar kaip. Jeigu ką, „sistema“ – tai demokratija, kurią pasirinkome ir kuriame štai jau kiek metų.
Ką galėjome pamatyti ir išgirsti šios rinkimų kampanijos debatuose? Ogi, beveik nieko, kalbant apie tai, ką kandidatai tiesiog privalėjo padaryti, atsidūrę politikos pasiūlos ir paklausos rinkoje.
Kažką išgirdome, bet tikrai ne kažin ką ir ne kažin kiek. Visais tais klausimais, kuriais kalbėti turėtų būti pasirengęs bet kuris, kandidatuojantis į prezidentus. Šią rinkimų kampaniją, ko gero, prisiminsime tik dėl vienintelio aštresnio Artūro Paulausko vaizdo klipo; Artūro Zuoko išdalintų medetkų sėklų; pakylėtai emocingai išreikštos premjero Algirdo Butkevičiaus paramos Zigmantui Balčyčiui; tikruoju „nesisteminiu“ pasiskelbusio Naglio Puteikio. Be abejo, ir dėl to, kad viešuose debatuose neatsisakė dalyvauti (sic!) pareigas einanti Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Štai ir viskas. Tiesą sakant, susidaro įspūdis, kad dauguma kandidatų šiuose rinkimuose dalyvauja ne kad juose pasiektų konkrečių rezultatų 2014 m. prezidento rinkimuose, o kad išspręstų kitas, tik jiems patiems žinomas problemas. Matyt sietinas su dalyvavimu europarlamento rinkimuose, remiančios partijos matomumo klausimais, galbūt dar kažkokias asmenines, visuomenei nei aktualias, nei suprantamas. Keisčiausia tai, kad patys kandidatai tarsi nenori suprasti, tarsi nesupranta, kad dalyvavimas politikoje turi būti neišvengiamai susijęs su vertybiniais konfliktais, poziciniais lūžiais, daugiau ar mažiau specialiai konstruojamais ginčais, kuriuose galima skelbti savo „šventas“ tiesas. Ir tikėtis, kad ant jų „užkibs“ jas pastebėję rinkėjai. Tik iš to nauda rinkėjui, tik čia pati demokratinių rinkimų esmė.
Dabar gi viskas atvirkščiai – aštresnių debatų vengiama, rėksmingesnio „piaro“ vengiama, galingų palaikymo ar ekspertų komandų nesimato, argumentuotų nokdaunų diskusijose irgi prisibijoma. Tarsi visko trūksta, kas gyvybiškai svarbu rinkėjui rinkimų kampanijos metu.
Ir kam reikalinga tokia kampanija ir tokie rinkimai? Galbūt tai iliustruoja visiškai kitas, žymiai rimtesnes, tarkim, sistemines problemas? Pavyzdžiui, tai, kad tokios rinkimų kampanijos ir tokie suorganizuoti „debatai“ yra visiškai neadekvatūs nei Respublikos Prezidento rinkimų būdui, nei konstituciškai valstybės vadovui priskirtoms priedermėms. Šie rinkimai tarsi primygtinai ir dar kartą patvirtina - tikrai praėjęs laikas nieko nedaryti ir nieko nekeisti.
Pilietinė iniciatyva „Žinau, ką renku“.