Vilniuje I. Varlamovas atrado daug gražių miesto vaizdų, pasigėrėjo gerai organizuota automobilių ir dviračių nuoma, bet vis dėlto į jo akį krito ir gausybė apleistų Vilniaus vietų, standartiškai kalbant, nedarančių garbės mūsų sostinei. Blogerio pastebėjimu, blogasis ir gerasis Vilnius, kaip jokiame pasaulio mieste yra taip glaudžiai susipynę, kad juos išskirti tiesiog neįmanoma.
„Jeigu jūs matote gražų ir švarų kiemą, tai būkite užtikrinti, kad gretimas kiemas bus išdaužytas, purvinas, prikimštas mašinų. Šalia šiuolaikinio dangoraižio būtinai stovės sulinkusi ir supuvusi lūšna... Gėris ir blogis tiesiog negali būti vienas be kito“. „Jau baigiantis dienai aš supratau, kad Vilniuje, greičiausiai dirba dvi komandos: geras ir blogas meras. Kai geras meras kloja šaligatvio plytelę, blogas daužo gretimą kelią. Dvi komandos eina lenktynių, kuri pirmoji užims miestą, bet kol kas tvirtos lygiosios. Galbūt meras tėra vienas, tuomet dieną jis stato miestą, naktį – griauna. Meras – vilkolakis gali būti patraukli istorija turistams“.
Ačiū Dievui, apleistus centro pastatų kiemus nuotraukų autorius vadina ne dabartinės Vilniaus valdžios neveiklos rezultatu, bet sovietine praeitimi. Tokia štai paguoda… I. Varlamovas pastebi ir pasidžiaugia, anot jo, „tiesiog kaip Paryžiuje“ lakstančiais „City Bee“ automobiliais, bet čia pat randa daugybę kiemuose ant vejos sustatytų automobilių. Juos pamatęs, I. Varlamovas teigia, kad šia prasme Maskva yra labiau europietiškas miestas negu Vilnius. Jo susižavėjimą pelno ir dviračių nuomos sistema „kaip Paryžiuje ar Lione“. Tačiau nepraslysta pro jo akis ir nemažai apleistų dykviečių plotų netgi centrinėje miesto dalyje, daugybė suniokiotų lietvamzdžių pastatų sienose. Vis dėlto, Vilnius – mielas miestas, reziumuoja I. Varlamovas.
Vilnius ne Vašingtonas, todėl Lietuvos sostinės savivaldybė sumanė pasiaiškinti Maskvos blogeriui, kuris tuo metu jau gal buvo kitame pasaulio krašte, kaip Vilnius stengiasi gražiai tvarkytis, kokius puikius turi norus ir planus. Oficialiame 2014-06-17 savivaldybės pareiškime (kopija, matyt, nusiųsta ir I. Varlamovui) aiškinama, kad „dauguma nuotraukose užfiksuotų netvarkingų, apleistų teritorijų priklauso privatiems savininkams. Vilniaus miesto savivaldybė yra parengusi arba rengia daugelio šių teritorijų kompleksinio sutvarkymo planus, tačiau sėkmingas šių teritorijų sutvarkymas įmanomas tik bendru sutarimu su savininkais“. Komentuodamas šį savivaldybės atradimą pastebėsiu, kad savininkai pagal ligšiolinę praktiką kažin ar teiksis tartis su savivaldybe, todėl tikėtina, kad tokios teritorijos liks netvarkomos dar daugelį metų.
Dar viena I. Varlamovui, matyt, labai svarbi Vilniaus žinia: „Netvarkingiems savininkams, kurių valdomas nekilnojamas turtas yra apleistas ir neprižiūrimas, yra taikomas didžiausias - 2,5 proc. turto vertės tarifas. Įprastai, tvarkingam turtui yra taikomas 1 proc. tarifas“. Sprendžiant iš blogerio nuotraukų, kol kas nėra įrodymų, kad minėtas tarifas Vilniaus nekilnojamo turto savininkus priverstų atsitokėti.
Dėl I. Varlamovo pastebėtos automobilių statymo problemos miegamuosiuose rajonuose savivaldybė turi puikų alibi: pasak rašto, Vilniaus valdžia pagaliau išsiaiškino, kad tie rajonai buvo projektuoti sovietmečiu, todėl automobilių statymas ten „yra vis dar opi problema“. Norėčiau priminti Vilniaus merui, kad nuo sovietmečio jau praėjo 24 metai. Per tą laiką jau buvo galima ne tik „ieškoti efektyvių būdų kaip išspręsti šią problemą“, bet jau seniai juos ir surasti.
Čia atpasakotą Vilniaus valdžios pasiteisinimą dėl užsienio žurnalisto pastebėjimų reikėtų pavadinti įprastu tokių raštų vardu – tai ne kas kita, kaip atsirašinėjimas, primityvus neveiklos pateisinimas, akivaizdus sostinės valdžios neefektyvumo įrodymas.
Tačiau kai toks apgailestavimo raštas adresuojamas užsienio blogeriui, tarsi sovietmečiu iš Maskvos atvykusiam CK atstovui, atvažiavusiam patikrinti „signalo iš vietos“, darosi visai nesmagu. Tiesą sakant, būtų įdomu pamatyti, kaip skaniai juokiasi I. Varlamovas iš Vilniaus valdžios kvailumo, skaitydamas tą pasiaiškinimą dėl jo „blogų“ įspūdžių iš Vilniaus. Toks raštas jo aktyvioje žurnalistinėje veikloje turbūt pirmas ir paskutinis.
O ką daryti su tuo „siaubingai piktų“ šunų rajonu – Vilniaus Šnipiškėmis, bjaurojančiomis ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos įvaizdį? Ogi tą patį, ką prieš 80 metų padarė Kauno miesto valdžia: nugriovė ar ne 14 lūšnų miesto centre, sujungė jų sklypus ir pastatė prestižinį tuometinės sostinės architektūrinį ansamblį: Karo ir Dailės muziejų kompleksą. Manau, kad ir Vilnius nusipelnė panašios dovanos. Bet tam reikės žymiai daugiau pastangų nei tuščiai ir beprasmiškai atsirašinėti užsienio blogeriams.
