Iš pirmo žvilgsnio keisti dalykai darosi pasaulyje ir Lietuvoje.
Antanas Kulakauskas
© DELFI / Valdas Kopūstas

Kuo daugiau kalbama apie informacinę ir žinių visuomenę, tuo viešajame ir ne tik viešajame gyvenime mažiau reikalų išmanymo ir reiškinių esmės supratimo, paprasčiausio sveiko proto, tuo daugiau demagogijos ir „švento ideologinio melo“, kai meluojama tikint, kad sakoma tiesa... Ir liūdniausia, kad tikinčiųjų „šventu melu“ vis dar daug, gerokai per daug, kad būtų mažiau meluojama.

Apie žirgą su raiteliu be galvos

Jei mokslo ir studijų sferą metaforiškai vadintume proto (t. y. aukščiausios prabos intelekto, kritinio mąstymo, žinojimo ir supratimo) gamybos sistema, tai šios sistemos valstybinė politika ir valdymas Lietuvoje – tikras vargas dėl proto. Straipsnį tokiu pavadinimu („Vargas dėl proto“) „Veido“ savaitraštyje paskelbiau dar 2004 m. Ir nors per laiką, praėjusį nuo tų metų, formaliai žiūrint, pokyčių įvyko daug, gi iš esmės nepasikeitė niekas.

Liūdniausia, kad bemaž nėra politiškai įtakingų žmonių, kurie suvoktų, jog svarbiausioji nesibaigiančių mokslo ir studijų sistemos bėdų, o dabar ir krizės, priežastis yra ta, kad nėra sistemos specifikai pritaikyto, demokratiško ir vadybiškai racionalaus mokslo ir studijų politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmo. Toks mechanizmas buvo pradėtas kurti nepriklausomybės pradžioje, deja, netrukus politinė valdžia ėmė jį „tobulinti“ savo galių stiprinimo naudai centralizuoto biurokratinio administravimo kryptimi. Ir „tebetobulina“ iki šiol, iš esmės, nepriklausomai nuo to, kokios partijos sudaro vadinamąją valdančiąją daugumą. To pasekmė: mokslo ir studijų sferos politika kaip stokojo, taip tebestokoja strateginės gelmės, istorinės atsakomybės už Lietuvos (kaip nacijos-valstybės) ateitį ir paprasčiausiai sveiko proto. Už varganus Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus net neprašomi ruošiam medicinos darbuotojus Norvegijai, Šveicarijai ir kitoms už mus gerokai turtingesnėms valstybėms, o tuo tarpu senstančiai mūsų provincijai medikų pradeda trūkti.

Demokratijos ir racionalumo stoka politikos formavime ir sistemos valdyme savo ruožtu lėmė, kad Lietuvoje taip ir nebuvo baigta struktūrinė sistemos reforma. Kitaip sakant, iš sovietmečio paveldėta planuojamos, praktiškai uždaros ekonomikos sąlygomis veikusi dvinarė, iš dviejų atskirai valdomų, bet intensyviai bendradarbiaujančių posistemių (mokslo institutai ir aukštosios mokyklos) susidedanti sistema, ilgainiui, dėl ekonomikos nuosmukio ir deindustrializacijos, praktiškai praradusi mokslo institutų posistemę (ir nemenką dalį mokslinio potencialo; liko institutai, kurie atlieka lituanistikos prioriteto užtikrinimo vaidmenį), taip ir nebuvo tinkamai pritaikyta optimaliam veikimui atviros rinkos ekonomikos sąlygomis.

Daugiausia pinigų universitetai uždirba iš studentų, o ne iš prastai valstybės finansuojamų mokslo tyrimų, kurių, beje, pageidauja ir verslas, nors, išskyrus retas išimtis, nelinkęs jų remti.
Antanas Kulakauskas

Universitetai, nors iš jų norima kuo aukštesnių vietų tarptautiniuose reitinguose, taip ir liko pagal savo pagrindinės veiklos (tyrimas ir studijos) normatyvinį modelį sovietinio tipo aukštosiomis mokyklomis, kurių veiklos pamatinis sandas yra ne mokslo tyrimai, kaip kad yra daugumoje pasaulio šalių ir kaip buvo iki sovietmečio Lietuvoje, o studijos (nors tarptautiniuose reitinguose didžiausią svorio koeficientą turi mokslinė produkcija). Pasikartosiu – tai ne universitetų laisvo pasirinkimo, o valstybės politikos pasekmė. Nors, kas be ko, neteko girdėti, kad Lietuvos universitetų rektoriai būtų viešai siūlę tokią situaciją ir ją lemiančią valstybės politiką keisti.

Tai, kad universitetai stengėsi priimti kuo daugiau studentų ir kūrė begalę, kartais iš tikro keistų studijų programų, irgi lėmė minėtas universitetų, kaip studijų įstaigos, tipas bei valstybės nustatyta finansavimo sistema. Daugiausia pinigų universitetai uždirba iš studentų, o ne iš prastai valstybės finansuojamų mokslo tyrimų, kurių, beje, pageidauja ir verslas, nors, išskyrus retas išimtis, nelinkęs jų remti. Be to, pastaruosius penkiolika metų politikai, įtikėję ekonominio neoliberalizmo (pseudoliberalizmo) „religija“, brukte bruko mintį, kad universitetai yra studijų paslaugas teikiančios įstaigos. Tad universitetų administracija norom nenorom stengėsi laikytis brukamos „religijos“ dogmų, juolab, kad nuo to priklausė ir universiteto finansinė padėtis. Ciniškai kalbant, buvo universitetinių diplomų paklausa, buvo ir pasiūla. Beje, visos universitetų studentams siūlomos studijų programos yra valstybinio Studijų kokybės vertinimo centro ekspertų įvertintos, pripažintos tinkamomis ir ministro aprobuotos. Tad jei tai blogai, kam dėl to tenka didžiausia atsakomybė ?!

Anekdotiškai, jei ne iškrypėliškai, į munistų vedybas panašiu būdu, Lietuvoje diegiamas socialinės partnerystės principas mokslo ir studijų sistemoje (jau įdiegtas universitetų valdyme). Jokios realios socialinės partnerystės, žinoma, nėra; ji reikiamai net neapibrėžta įstatyme, bet oligarchinis pradas universitetų valdyme sėkmingai stiprinamas, o akademinės bendruomenės savivalda sėkmingai siaurinama, pagreitį įgauna, kaip jau senokai pastebėjo šviesios atminties kolega Leonidas Donskis, dėstytojų ir tyrėjų virsmo akademiniais baudžiauninkais procesas . Tiesa, politikos užkulisiuose (ne tik Lietuvoje) svarstomas ir kitas variantas: ar nebūtų valdančiajai klasei geriau, jei dėstytojai ir tyrėjai taptų nuolatinės darbo vietos neturinčiais , laisvai samdomais akademinės sferos proletarais? Tik baiminamasi, ir ne be pagrindo, kad tokiu atveju, apie mokslo progresą tektų užmiršti.

Dar 2009 m. pradžioje, dalyvaudamas diskusijose dėl rengiamo naujo mokslo ir studijų įstatymo varianto, Lietuvos mokslo ir studijų politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmą metaforiškai pavadinau „žirgu su raiteliu be galvos“. Ta proga netgi parašiau pamfletą: „Valdžios garde prunkščia, kojomis trypia dar vienas „reformų“ klasės žirgas. Jį valdžios vyrai ir moterys ruošiasi paleisti į plačias, bet ne itin vešlias Lietuvos mokslo ir studijų lankas, kuriose ganosi didoka kaimenė žemesnės klasės žirgų (turima omenyje aukštosios mokyklos – A. K). Manoma, kad „reformų“ klasės žirgas pabus už vedlį ir nuves šią kaimenę į už miškų ir pelkių esančias vešlesnes pievas, žinoma, pakeliui atsikratydamas nereikalingais pripažintų žirgelių. Viskas būtų gerai, tik va, bėda, vedliu turintis būti žirgas ir vėl su raiteliu be galvos. Jau daug tokių žirgų su raiteliais be galvos laksto po Lietuvą – trypia kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos <...> ir kitas lankas, bet vešlesnių pievų taip ir nesurado, baigia nutrypti esamas, arba įklimpo pakelės pelkėse. <...> Politinės fiziologijos požiūriu, raitelis, žinoma, su galva. Tik, kad galvoje – jovalas. Raitelis nežino jojimo taisyklių, nesuvokia, kad jos turi atitikti Konstitucijos normas, dorai nemato kelio, kuriuo joja, o ir kelionės tikslą įsivaizduoja miglotai. Drąsindamas save ir savo „sirgalius“ be paliovos garsiai laido užkeikimo formules (netylančias, tuščiai skambančias deklaracijas apie nesibaigiantį „rūpestį“ mokslo ir studijų kokybe; mano kartos žmonėms tai „žiauriai“ primena L. Brežnevo laikus – A.K.), bet dėl to, deja, reikalai nesitaiso“.

Neatrodo, kad daugiau kaip prieš aštuonerius metus rašytame tekste būtų šauta pro šalį. Beje, tik dabar prijotas etapas, kai tapo akivaizdu, kad visai kaimenei pašaro neužtenka, todėl pradedama „optimizavimu“ vadinama nereikalingųjų atrankos ir jų likvidavimo procedūra. Tik vargu ar ši procedūra pateisins tuos optimistinius lūkesčius, kuriuos „optimizavimo“ šalininkai bruka reikalo esmėje nesigaudančiai visuomenei, ir atpirks tą pesimizmo nekelti negalinčią būseną, kurią teks patirti nereikalingais pripažintiems, o tam tikru mastu, ir visai Lietuvos nacijai-valstybei. Juk raitelis, nors ir naujas, bet galvos neprisiaugino... Jo politinė atsakomybė pasibaigs sulig sekančios politinės kadencijos pradžia.

Kur veda universitetų tinklo „optimizavimas“ ?

Godumas valdžiai ir pinigams bei intelektinis paviršutiniškumas – du bruožai, vyraujantys politikos lauke, jei jo nekontroliuoja pilietinė visuomenė. Į tai bemaž prieš šimtą metų dėmesį atkreipė mūsų (ir ne tik mūsų) didysis Mykolas Riomeris. Ši mintis šiuo metu dar aktualesnė, nei buvo prieš šimtą metų.

Po Sąjūdžio revoliucijos ir nepriklausomybės atkūrimo susiformavęs vadinamasis galios elitas (kitaip valdančioji klasė), minėto godulio instinkto vedamas, o dėl intelektinio paviršutiniškumo, vidinio sąžinės balso priekaištų nevarginamas, pasinaudodamas demokratinės kultūros tradicijų visuomenėje silpnumu ir apskritai neišmanymu to, ko reikia, kad tikra, o ne imitacinė demokratija veiktų, darė viską, kad Sąjūdžio metais susikūrusias pilietinės visuomenės organizacijas (jos susikūrė ir mokslo bei studijų sferoje: Lietuvos Mokslininkų Sąjunga, atskirų mokslo šakų draugijos) nustumtų kuo toliau nuo politikos formavimo proceso, kuriame jos iš pradžių aktyviai, gal ne visada pakankamai konstruktyviai, dalyvavo.

Vyriausybės siūlomas „optimizavimo“ planas – tos pačios politikos, dėl kurios ir prireikė „optimizavimo“, tęsinys, naujas jos etapas.
Antanas Kulakauskas

Ir tai po kurio laiko stiprėjančiam galios elitui pavyko: dauguma tų organizacijų, jei ir neišnyko, tai tapo neįtakingos, netgi potencialių „saviškių“ plačiau nepalaikomos. O tada jau prasidėjo ir iki šiol tęsiasi rypavimai apie pilietinės visuomenės silpnumą ir nuoširdžiai demagogiški, bet naivuolius įtikinantys, to silpnumo priežasčių aiškinimai niekaip nesilpnėjančia sovietmečio politinės kultūros tradicija. Pastaruoju metu menamų priežasčių sąrašą dar papildo Rusijos propagandos poveikis. Valdžios nenorą sudaryti sąlygų pilietinės visuomenės organizacijų veikimui lydi savotiškas rūpestis pilietiškumo ir parodomojo patriotizmo ugdymu, kas iš tikro paprastai reiškia savanoriškų valdžios politikos tarnų ugdymą. Tik iš pirmo žvilgsnio nuostabu, kad ši nuostata, mentalinės tipologijos požiūriu, panašiausia į Kremliaus politiką patriotinio ugdymo srityje, tik ne tokia tiesmuka.

Beje, Rusija toli aplenkė Lietuvą ir aukštojo mokslo „optimizavimo“ bei konsolidavimo (aukštųjų mokyklų jungimo) baruose. Ten tas procesas prasidėjo dar 2006 m. ir jau bemaž baigėsi. Tiesa, nuo „optimizavimo“ buvo atleistos labiausiai prestižinės Maskvos ir Sankt Peterburgo aukštosios mokyklos. Kol kas neteko girdėti, kad „optimizavimas“ rodytų kokį nors proveržį Rusijos aukštajame moksle. Atvirkščiai, blaivesni protai kalba, kad tai prielaidų galimam Rusijos proveržiui, suverenaus vystymosi galių naikinimas, aukštojo mokslo sistemos pritaikymas smunkančios visuomenės, kurioje saujelė oligarchų (jų vaikai studijuoja arba užsienyje, arba geriausiose Maskvos aukštosiose mokyklose) ir vis didėjantis skurstančios visuomenės nuošimtis bei nykstanti provincija, galimybėms. Ar ne panašioje kryžkelėje atsidūrėme ir mes?

Kad Lietuvos universitetai, jei ne visi, tai daugelis, atsidūrę krizėje, ginčytis netenka. Studentų skaičius, dėl demografinių priežasčių ir įsibėgėjusios emigracijos, mažėja, gi universitetinių studijų programų, – o jos, tai ir dėstytojų etatai, – aiškiai per daug. Bet vyriausybės siūlomas „optimizavimo“ planas – tos pačios politikos, dėl kurios ir prireikė „optimizavimo“, tęsinys, naujas jos etapas.

Tad ko iš tikro siekiama vadinamuoju optimizavimo planu? Be to, kad tai būdas, viešųjų ryšių požiūriu palengvinantis šiaip ar taip nepopuliarų veiksmą, – daugelio nereikalingais tapsiančių dėstytojų ir kitų darbuotojų atleidimą. Be to, likusieji po konsolidavimo turės šiokios tokios finansinės naudos iš nereikalingais tapusių pastatų: arba juos parduodami, arba nuomodami. Bet juk tai ne šviesesnės ateities kūrimo strategija, ką nors iš esmės keičianti!

Kaip ir prieš visus ankstesnius valdžios daromus pokyčius sistemoje, kalbama, kad mokslo ir studijų potencialo konsolidacija užtikrins geresnę studijų ir tyrimų kokybę. Bet, viena vertus, planas ribojasi tik konsolidacijos administraciniu-biurokratiniu aspektu ir nieko nekalba apie realią dalykinę konsolidaciją, kuriai pasiekti pinigų reikėtų gerokai daugiau nei esamai būklei palaikyti; kita vertus, niekas iki šiol nenustatė aiškios koreliacijos tarp universiteto dydžio ir tyrimų bei studijų jame kokybės. Kokybė priklauso nuo materialinės bazės ir mokslinio-pedagoginio personalo kvalifikacijos bei požiūrio į darbą; o studijų atveju, ir dėstytojų skaičiaus santykio su studentų skaičiumi.

Gi akivaizdžiausias, nors ir nedeklaruojamas, gal net nereflektuojamas, „optimizavimo“ šalininkų tikslas, išplaukiantis iš jų mentaliteto, – užsitikrinti, kad valdžiai būtų lengviau valdyti ir kontroliuoti mokslo ir studijų sferą, o politiniam ir verslo elitui apskritai – įgyti, jeigu taip galima sakyti, platesnę politinę ir „dalykinę“ prieigą prie jos.
Antanas Kulakauskas

Pastarojoje srityje mūsų ligšiolinis „taupumas“ – nežinomas dalykas nei Vakarų, nei netgi kaimyninės Lenkijos universitetuose. Pastaruoju metu pasauliniuose reitinguose pirmaujantis Harvardo universitetas studentų turi ne ką daugiau nei Vilniaus universitetas. Tiesa, jo biudžetas bemaž tris kartus didesnis nei Lietuvos valstybės biudžetas, ir didžioji jo dalis tenka tyrimams finansuoti. Apskritai, kuo didesnis centralizuotai, biurokratiniais metodais valdomas universitetas, tuo tikros tvarkos jame mažiau, o apie efektyvų realios kokybės užtikrinimo mechanizmą nereikia ir kalbėti. Juk ir dabar yra taip, kad, pvz., rašomi straipsniai, kurie iš esmės niekam nereikalingi, tėra informacinė šiukšlė, bet taškai, kurie universitetui virsta šiokiais tokiais pinigais, už juos duodami.

Jei „optimizatoriai“ patys tikėtų tuo, ką sako, turėjo pasiūlyti radikalesnio ir nuoseklesnio konsolidavimo planą. Kodėl paliekama mažytė ir brangiai kainuojanti Karo akademija? Ar ne racionaliau karininkus ruošti kurios nors NATO sąjungininkų valstybės aukštojoje mokykloje? Kodėl nesiūloma prie Vilniaus universiteto jungti abiejų Vilniaus meno mokyklų, o prie suplanuoto Kauno universiteto – Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto? Juk dailės ir architektūros studijos Lietuvoje atsirado dar senajame Vilniaus universitete, o tarpukariu dabartinė Dailės akademija buvo S. Batoro universiteto Dailės fakultetas. Medicinos mokslai Kaune prieš karą buvo studijuojami Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto Medicinos fakultete. Kaip sakoma, kas galėtų paneigti, kad toks „optimizavimo“ plano nenuoseklumas nulemtas politinio ir verslo elito specifinių interesų minėtose mokyklose.

Kita vertus, kalbėti bendrai apie Lietuvos mokslo ir studijų kokybės lygį, – tai tas pats, kas kalbėti apie kurioje nors ligoninėje besigydančiųjų temperatūros vidurkį. Akivaizdu, kad jis nevienodas ir daugeliu atvejų ne toks jau prastas, visai normalus, palyginamas su neprasčiausiais užsienio analogais. Ypač, jei atsižvelgsim, kaip mėgdavo kartoti akademikas Eduardas Vilkas, į Lietuvos mokslo ir studijų finansavimo skurdą, lyginant su užsienio analogais, netgi Estija.

Dar vienas deklaruojamas aukštųjų mokyklų „konsolidavimo“ tikslas – pasiekti, kad bent didžiausios aukštosios mokyklos atsidurtų sąlyginai aukštose tarptautinių universitetų reitingų vietose. Toks, tikslo, kuris nacionalinių interesų požiūriu gali būti laikomas šalutiniu, papildomu tikslu, pavertimas deklaruojamu strateginiu siekiu ir rodo „optimizatorių“ intelektinį paviršutiniškumą, jų intelekto „ištirpimą“ ekonominio neoliberalizmo dogmų „magijoje“. Bet šis tikslas, jei ir bus pasiektas, tai ne dėl „optimizavimo“ ir „konsolidavimo“.

Gi akivaizdžiausias, nors ir nedeklaruojamas, gal net nereflektuojamas, „optimizavimo“ šalininkų tikslas, išplaukiantis iš jų mentaliteto, – užsitikrinti, kad valdžiai būtų lengviau valdyti ir kontroliuoti mokslo ir studijų sferą, o politiniam ir verslo elitui apskritai – įgyti, jeigu taip galima sakyti, platesnę politinę ir „dalykinę“ prieigą prie jos. Vien dėl to, kad bemaž dvigubai sumažėtų universitetų skaičius, o verslo interesų pagrindiniu objektu iš jų juk liktų tik 3–4, šio tikslo realizavimas taptų realus. Vertinant politologiniu požiūriu, tai, žinoma, politinės oligarchizacijos proceso stiprinimo apraiška.

Atrodo, tarsi būtų dirbinamos rogės, pasenusiu laikomam tėvui išvežti į mišką... Dar blogiau, meistraujantys tas roges, dorai nė nesuvokia, ką daro...
Antanas Kulakauskas

Ši tendencija dar ryškesnė Vyriausybės siekyje įstatymu užsitikrinti ne tik politikos įgyvendinimo, bet praktiškai ir politikos formavimo monopolį savo rankose, Seimui paliekant tik pritarimo arba nepritarimo Vyriausybės politinėms iniciatyvoms funkciją (sunku susilaikyti nepasakius, kaip tai panašu į tai, kas jau pasiekta „žiauriai“ nemėgstamoje Rusijoje). Tai būtų lyg ir norma prezidentinės respublikos atveju, bet nukrypimas nuo normos parlamentinės respublikos, kad ir su pusiau prezidentizmo elementais, atveju.

Be to, valstybinė mokslo ir studijų politika turi Konstitucijoje apibrėžtą specifiką, ir ji negali būti nei formuojama, nei realizuojama taip pat, kaip, pvz., aplinkos apsaugos, miškų ūkio ar viešojo saugumo reikalai. Todėl mokslo ir studijų politikos formavime Seimas turi reikštis ne tik kaip įstatymų leidėjas, bet ir kaip Tautos atstovybė. Juk nuo mokslo ir studijų institucijų veiklos, labiau nei nuo bet kurios kitos veiklos, priklauso Tautos kūrybinių galių raiška, permainos tapatybėje, apskritai noras ir gebėjimas būti (ar nebūti) savitu žmonijos kultūros ir istorijos subjektu.

Galiausiai, vertinant aptariamą Vyriausybės iniciatyvą istorijos proceso požiūriu, galima pastebėti štai ką. Ji rodo, kad, nepaisant programoje deklaruojamo siekio stabdyti (žinoma, politinėmis, o ne administracinėmis priemonėmis) emigraciją ir šalies tuštėjimą, gaivinti regionus, mažinti socialinę atskirtį ir t. t., tęsiama politika, gal net iki galo nereflektuojant jos pasekmių, duosianti priešingą deklaruojamiems siekiams efektą. Universitetų „optimizacijos“ planas – ne išimtis. Jo realizavimas prisidėtų prie priešingai deklaruojamų tikslų, prie stiprėjimo tos tendencijos – ją aš vadinu laplandizacija,– kuri veda prie Lietuvos virsmo ekonominę, politinę ir kultūrinę galią, netgi norą būti savimi prarandančiu ES (jei tokia išliks) užkampio periferiniu dariniu su dviem reikšmingesniais Europai miestais bei uostu.

Be abejo, ir tokioje Lietuvoje kai kam gyventi bus gera, netgi ekologiškai saugiau. Gal net turtingesnių šalių pensininkai norės čia gyventi, bent jau vasarą. O ir valdyti tokį kraštą vis tiek reikės... Tik kaip ciniškai tai skamba, ruošiantis minėti Vasario 16-osios Lietuvos 100 metų jubiliejų. Atrodo, tarsi būtų dirbinamos rogės, pasenusiu laikomam tėvui išvežti į mišką... Dar blogiau, meistraujantys tas roges, dorai nė nesuvokia, ką daro...

Ir dar viena mintis, susišaukianti su garsių Lietuvoje istorikų Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko išpopuliarintu istoriografiniu konceptu apie istorinį „nuolat vėluojančios“ Lietuvos fenomeną. Norint, šio fenomeno paradoksalią atmainą galima įžiūrėti ir aptariamoje „optimizatorių“ iniciatyvoje.

Nesunku suprasti, kad idėjinis-teorinis (sakyčiau, pseudoteorinis) pagrindas universitetų tinklo „optimizavimo“ planui kurti yra ekonominio neoliberalizmo doktrina grindžiamos politikos „tarptautinių ekspertų“(tai daugiausia globaliąją bankininkystę ir finansų sistemą aptarnaujantys ekspertai) rekomendacijos, kurios jau senokai plačiau ar siauriau diegiamos daugelio pasaulio šalių valstybiniame mokslo ir studijų sektoriuje (kodėl tik valstybiniame, aiškinti turbūt nereikia). Kur tai veda, ką tai duoda mokslo ir studijų sferai bei visai visuomenei, galima pasiskaityti jau kelerius metus reguliariai „Kultūros barų“ žurnale prof. Almanto Samalavičiaus publikuojamoje jo pokalbių su žymiais daugelio šalių mokslininkais, visuomenės raidos tyrinėtojais, pripažintais ir kvalifikuotais švietimo ir mokslo ekspertais medžiagoje. Tų pokalbių pagrindu ir apskritai šia tematika profesorius yra išleidęs kelias knygas. Bet ir be jų praprususiam ir socialinio teisingumo jausmo nepraradusiam žmogui, įdėmiau stebinčiam ir bandančiam suprasti šiuolaikinio pasaulio raidos kryptį, darosi aišku, kad visokių neoliberalių optimizavimų variantai,– tai tik įrankis turtams, politinei ir ekonominei valdžiai toliau kaupti saujelės „išrinktaisiais“ save laikančiųjų rankose, daugumą stumiant į skurdo – absoliutaus ar santykinio – ar gyvenimo egzistencinio neužtikrintumo, neplanuojamumo (svajojimą beprasmybe paverčiančią, be ko žmogus – nežmogus) situaciją.

Akivaizdu, kad tai – ne visuotinis gėris, o blogis, jei ne absoliutus, tai „takusis“ (žr.: 2016 m. JK išleistą, o 2017 m. ir į lietuvių kalbą išverstą Zygmunt‘o Bauman‘o ir Leonido Donskio knygą „Takusis blogis“). Tokiomis sąlygomis ir demokratija, ir žmogaus teisės, ir taika – tarptautinė ir socialinė – tik fikcijos. Todėl tokia situacija, anot įžymiojo amerikiečių socialinio teoretiko Immanuel‘io Wallersteino, negali tęstis ilgiau nei keturiasdešimt metų. Ir ši prognozė, išsakyta prieš kelis dešimtmečius, matom, pildosi. Nuo ekonominio neoliberalizmo doktrina grindžiamos politikos, globaliu mastu dominavusios pastaruosius trisdešimt metų ir dar tebedominuojančios (nors netapusios „vieninteliu žaidimu“), savo piliečių (rinkėjų) daugumos valia pradeda gręžtis ir šią politiką inicijavusios šalys: JK, JAV. Tai rodo ir „Brexit“ JK, ir D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu.

ES performatavimo politiką inicijuoti žada naujai išrinktasis Prancūzijos prezidentas E. Macronas. Ligšiolinį politinį kursą vienaip ar kitaip keis ir Vokietija (beje, nei Prancūzijos, nei Vokietijos vidaus ir socialinėje politikoje ekonominio neoliberalizmo principai nėra įsigalėję tokiu mastu, kokiu jie įtvirtinti Lietuvoje). Dar nežinia, kas iš tikro nauja prasidės pasaulio politinėje raidoje (ir „Brexit“, ir D. Trumpas – tai mėginimai grįžti prie ekonominiu nacionalizmu grindžiamų politinių kursų), bet aišku, kad ekonominio neoliberalizmo doktrinos politinio viešpatavimo laikai baigiasi.

Štai šiuo požiūriu aptariama Vyriausybės iniciatyva ir yra paradoksali istorinio vėlavimo fenomeno atmaina. Siūloma plėtoti politinį kursą, grindžiamą principais, nuo kurių gręžiasi patys jų kūrėjai – šalys, pradėjusios šių principų diegimą į politinę praktiką. Manau, čia tas atvejis, kai pasakymas „geriau vėliau, negu niekad“ nelaikytinas teisingu.

Apie kitokio optimizavimo galimybę

Žinoma, padėtis, kurioje atsidūrė nemaža dalis Lietuvos universitetų, neleidžia politinei valdžiai reikalo palikti savieigai. Bet, manau, protingiau būtų, užuot ėmusis (ar prieš imantis) universitetų tinklo konsolidavimo, grindžiamo, kaip parodyta aukščiau, abejotinais principais ir tikslais, daugiau politinės valios, nei politinio proto demonstravimu, ryžtis visos sistemos struktūrinei pertvarkai, pradedant nuo sistemos specifikai pritaikyto demokratinio ir vadybiškai racionalaus politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmo sukūrimo.

Reikia pagaliau ryžtis pakeisti nevykusiai suformuluotą ar beviltiškai pasenusį 41-ojo Konstitucijos straipsnio teiginį: „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“.
Antanas Kulakauskas

Kas jau nežino, kuo tikrai demokratinis politikos formavimo šioje sferoje mechanizmas skiriasi nuo administracinio-biurokratinio, koks yra dabar, turėtų pastudijuoti 1991 m. Lietuvos mokslo ir studijų įstatymą ir palyginti jį su vėlesniais variantais, beviltiškai nutolusiais nuo demokratijos, nors iš inercijos priskiriamais demokratiškų kategorijai. Žinoma, dabartinė Lietuva – tai ne 1991 m. pradžios Lietuva, ir mechaniškas politikos formavimo mechanizmo perkėlimas iš anų metų įstatymo į dabartį netiktų, bet principai, kuriais remiantis funkcionavo anų laikų mokslo ir studijų politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmas nepaseno, nėra prasti, nors gal ir koreguotini vadybiniu požiūriu.

Šiaip ar taip, tik sukūrus demokratinį politikos formavimo mechanizmą, kurio veikloje dalyvautų visos nacionaliniu mastu reikšmingos interesų grupės, suinteresuotos mokslo ir studijų institucijų veikla, galima būtų nustatyti ir racionalesnius šios veiklos finansavimo principus bei mechanizmą . Nes dabar sugalvota neva „panacėja“, valstybiniai užsakymai, atviros rinkos ekonomikos sąlygomis ir esant biurokratiniam sistemos valdymui, tebus subjektyvus, voliuntaristinis ir, tikriausiai, menką grąžą valstybei teiksiantis mokesčių mokėtojų pinigų leidimo būdas.

Jei norima ne žodžiais ar kuriant išorinės priežiūros mechanizmus (jie iš principo neefektyvūs, bet rimtus tyrėjus ir dėstytojus papildomai vargina), o realiais darbais kelti mokslo ir studijų kokybę bei universitetų konkurentabilumą tarptautinėje erdvėje, turime ryžtis paties universiteto modelio struktūriniam performatavimui taip, kad tyrimai taptų arba pamatiniu universiteto veiklą struktūruojančiu, arba bent lygiaverčiu studijoms sandu.

Reikia pagaliau ryžtis pakeisti nevykusiai suformuluotą ar beviltiškai pasenusį 41-ojo Konstitucijos straipsnio teiginį: „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“. Jis ydingas daugeliu požiūrių: neracionalus Lietuvos ekonominių interesų atžvilgiu, socialiai neteisingas, edukacinio proceso atmosferą nuodijantis, tik pedagoginį turinį turinčią „gerai besimokančiojo“ sąvoką paverčiantis už Lietuvos ribų nežinoma konstitucinės jurisprudencijos sąvoka, kurios pritaikyti praktikoje, nepažeidžiant raidės ar dvasios, neįmanoma. Jį reikia pakeisti teiginiu, garantuojančiu aukštojo mokslo prieinamumą tam tikromis sąlygomis.

Reikia aiškiai apibrėžti, kas yra aukštųjų mokyklų autonomijos subjektas – mokslininkų ir kvalifikuotų dėstytojų bendruomenė, akademinė bendruomenė apskritai ar administracija. Biurokratinio principo įsivyravimas mokslo ir studijų politikoje bei valdyme praktikos lygmenyje šį klausimą iki šiol išsprendžia administracijos naudai, ir tai nėra gerai.

Manau, nacionalinio įstatymo lygmenyje reikia apibrėžti ir kaip autonomijos teise aukštosios mokyklos viduje gali naudotis jo pagrindiniai struktūriniai padaliniai: fakultetai, akademijos ir pan. O gal stambios aukštosios mokyklos gali būti jas sudarančių autonomiškų struktūrinių vienetų asociacijos? Pasaulyje tokių variantų yra.

Reikia pasirūpinti, kad politikos ir kitokios bendros veiklos atveju socialinės partnerystės institutas būtų apibrėžtas, nesitenkinant sociologine jo samprata, o kaip sutartiniai abipusiai įsipareigojimai.

Akademinės laisvės sąvoka irgi neturi likti įstatymo deklaracija, paliekant jos ribas ir konkretų turinį administracijos interpretacijai, kaip kad yra iki šiol.

Žodžiu, manau, kad tik po demokratinio sistemos veikimo sąlygų ir mechanizmų atnaujinimo, atsiradusių joje „nenormalumų“ pašalinimo, būtų galima galvoti apie aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą ir konsolidavimą. Mat tada pasimatytų ir kitoks nei dabar sistemos būklės, jos potencialo vaizdas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (17)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

Hobis tapo antrąja profesija (5)

Garsiausiame Pietų Dzūkijos turguje, veikiančiame Lazdijų rajono Veisiejų miesto pakraštyje,...

Orai: įspūdingą karštį nuplaus liūtys (1)

Panašu, kad šį savaitgalį vėl sulauksime panašios karščio kulminacijos kaip ir praėjusį:...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (22)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Sutemus į „Karklę“ sugūžėjo minios: konfiskuoja ir alkoholį, ir narkotikus papildyta 23:40 (71)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Ekspertai kai kuriuos Laisvės aikštės pertvarkos projektus pavadino isteriškais (23)

Dailės galerijoje aptarus 10 pateiktųjų projektų, kaip atnaujinti Laisvės aikštę ir jos...

Kai katės pervertina savo galimybės: bando įsirangyti į kelis kartus mažesnes vietas (8)

Yra vienas dalykas, kurį katės mėgsta daryti labiau nei valgyti ir tinginiauti - bandyti sutilpti...

Socialiniame tinkle paatviravo apie sekso metu patirtus sužalojimus (17)

Seksas turėtų būti malonus dalykas, bet kartais jis pasisuka priešinga linkme ir tampa…...

Šiltesni nei įprasta orai išsilaikys ne tik rugpjūtį, bet ir rugsėjį (11)

Pagal dabar turimą informaciją, ne tik rugpjūčio pabaiga, bet ir rugsėjo pradžia turėtų būti...

Joniškio rajone iš voljero pabėgo meška (75)

Penktadienį Joniškio rajone esančiame Kirnaičių kaime iš kavinėje „Plūgo broliai“ esančio...