Pokalbyje buvo galima išgirsti veik visus pagrindinius argumentus, kuriuos naudoja komunistinius balvonus ginanti visuomenės dalis. Todėl įdomumo dėlei sutraukiau juos į keletą teiginių ir pabandžiau kontraargumentuoti.
Laida vedėjo lūpomis prasidėjo daug žadančiai: i) apie Žaliojo tilto skulptūras „šį kartą bendrausime be politinių priemaišų, be emocijų, tiesiog gilesniu žvilgsniu“; ii) tą darysime paskutinį kartą, nes laikas padėti tašką ir atversti kitą istorijos puslapį.
Mane išsyk užkabino keletas aspektų. Visų pirma, ar bendravimas „be politinių priemaišų ir emocijų“, gali vadintis gilesniu žvilgsniu? Laidos klausytojams duodama suprasti, jog Žaliojo tilto skulptūrų keliamą problemą galima, ir galbūt reikia, išspręsti be politikos (emocijų), pasitelkiant gilias ekspertines įžvalgas. Vis dėlto, sunku patikėti, jog išskirtinai politinę problemą galima operuoti nepolitinėmis priemonėmis.
Mano manymu, lietuviai nori nugriauti balvonus, nes jie yra svetimos ir priešiškos politinės jėgos simboliai. Tai Lietuvos valstybingumo žūties, maskolių siautėjimo ir žmogiškąjį orumą naikinusio komunistinio projekto triumfo paminklai. Lietuvos patriotams nereikia architektūros ar menotyros ekspertinių žinių, kad tą suprastų. Maža to, patys okupantai šiuos simbolius statė būtent taip, kad juos suprastų net eilinis proletaras.
Antras dalykas yra tas, jog apie opią politinę problemą viešumoje reikia kalbėti tol, kol ji bus išspręsta. Radijo ir kitų masinio informavimo priemonių užduotis yra būtent tokia – informuoti apie viešojo intereso pažeidimus bei neleisti visuomenei užsimiršti tol, kol jie nebus ištaisyti. „Dėti tašką ir atversti kitą istorijos puslapį“ bus galima tik tada, kai biurokratai ims dirbti kaip laisvos ir save gerbiančios valstybės atstovai, o ne homosovietiniame purve besiturškiantys padarėliai.
L. Kreivytės mintys:
- Skulptūros yra adekvatūs to laikmečio (1952m.) ženklai – „pompastiški“, atitrūkę nuo kasdienybės ir neasociatyvūs.
- Šiandien skulptūrų prasminis turinys negali referuoti ar nurodyti į SSRS, nes jos nebėra. O šiandieninė Rusija to turinio nepalaiko, tad žmonės su skulptūromis nesitapatina.
- Reikia tikėti, jog lietuviai kaskart žiūrėdami į skulptūras mąstys kritiškai ir prasmę joms suteiks kiekvienas individualiai.
- Turistai, pamatę stalinistinio paveldo simbolius, neturėtų pamanyti, jog Lietuvoje jis dar kažką reiškia.
- Trauminis efektas dėl Žaliojo tilto skulptūrų pasireiškia labai mažai daliai visuomenės. O kadangi miestas turi būti ir yra kultūriškai sluoksniuota erdvė, tai šiuos stalinistinius paminklus reiktų palikti, kaip tam tikras tilto girliandas.
- Tarp paminklų, vaizduojančių konkretų asmenį, pvz. Leniną, ir abstrakčių ideologizuotų skulptūrų, būtina pajusti (mistinę?) skirtį – pirmąsias nuversti, o antrąsias palikti. Pvz.: skulptoriaus Broniaus Vyšniausko pasirinkimas Raudonajai armijai „išvaduotojai“ pastatyti ne patranką ar kareivius, o „Kryžkalnio motiną“, t.y. merginą su ąžuolo lapų vainiku, buvo labai gudrus ir sveikintinas, todėl politikų sprendimas ją nuversti, lūdina.
- Žmones labiausiai turėtų gąsdinti staigios iniciatyvos kažką nugriauti arba kažką pastatyti. Svarbiausia yra išklausyti visas puses ir viską lėtai apsvarstyti.
Mano komentaras: Visų pirma, Žaliojo tilto skulptūros buvo suplanuotos ir pastatytos kaip komunizmo pergalės prieš lietuvių valstybę ir tradicinę kultūrą simboliai. Jos nebuvo kurtos partizanų ar tremtininų pažeminimui. Jos buvo kurtos visos tautos pažeminimui. Kitaip tariant, žmogiškojo orumo pažeminimui.
Balvonai simbolizavo naujos kartos, kitaip tariant naujažmogių, pergalę prieš senąją žmonių kartą. Vergų, klastūnų, sadistų pergalę prieš tai, ką vadiname žmogiškumu. Su jais tapatinosi visi tuomečiai prisitaikėliai ir veidmainiai įsitvirtinę valdžios aprate. Šiandien daug kas išliko nepakitę. Maža to, vergiškas mentalitetas per okupacijos penkiasdešimtmetį įsišaknijo dar giliau, todėl dabar balvonai turi dar daugiau dvasinių gerbėjų nei turėjo juos statant.
Trauminis efektas, priešingai negu teigia pašnekovė, veikia ne tą mažąją dalį visuomenės, kurią sudaro buvę tremtiniai ir partizanai, bet okupantų valiai paklusniai vergavusią tyliąją daugumą. Šiandien Žaliojo tilto ir panašūs balvonai puikiai veikia kaip simboliniai svertai Kremliui bandant atgaivinti homosovietinių zombių ordas savo buvusiose kolonijose. Tą aiškiai matėme Estijoje 2007 metais iškeldinant „Bronzinį karį“ iš Talino centro į kapines, tą matome ir šiandien Ukrainoje, kur leninus saugo ištisos minios homosovietinių zombių.
Reikia pripažinti, jog Vilnius yra įvairių kultūrų miestas, tačiau skirtingai nei lenkų, žydų, baltarusių paveldas, komunistinio Kremliaus nešama „kultūra“ buvo priešiška ir svetima pačiam žmogiškumui. Žaliojo tilto balvonai yra tarsi vėžinis navikas mūsų daugiakultūrės sostinės kūno audinyje – atrodo tarsi savi, tačiau ilgainiui gresia tapti mirtina votimi.
L. Kreivytė vėlgi klysta kartodama atgyvenusią postmoderno mantrą, jog paminklams bei kitiems simboliams prasmę suteikiame kiekvienas individualiai. Iš tiesų, šiuo atveju yra priešingai. Politinis simbolis tam ir yra, kad simbolizuotų bendrą, o ne individualią prasmę. Aišku, kartais prasminių pokyčių metų tėkmėje esti, tačiau tik ne tada, kai paminklus statė ir juos saugo tokio masto politinė galybė kaip Rusija. O turistai, net ir nelabai išprusę, vaikščiodami Vilniuje ir matydami jo centre stalinizmo laikotarpį šlovinančias skulptūras, neabejotinai pagalvoja, jog Lietuva į Vakarų politines struktūras buvo priimta avansu. Akivaizdu, jog mūsų šaly iki šiol dar nesusiformavo kritinė dauguma be tolerancijos žiūrinti į žmogaus orumą naikinusios ideologijos reliktus viešumoje.
Pašnekovės gintas teiginys, jog egzistuoja kažkokia mistinė skirtis tarp konkretų asmenį vaizduojančio ir abstraktaus ideologinio paminklo, bylo apie rimtą, daugialypę problemą. Nereikia būti menotyrininku, kad pasakytum kas yra Leninas. Tai veikiausiai aišku net ir vidurinės nebaigusiam veikėjui. Tuo tarpu, pajusti jam svetimumą yra kas kita. Dar sunkiau pajusti svetimumą tam, kuo buvai be atvangos šeriamas visą savo jaunystę.
Minėtoji „Kryžkalnio motina“ ir panašūs abstraktūs simboliai užnuodijo mūsų tautiečių smegenis kone labiau nei leninai ar patrankos, mat nesukelė instinktyvios pirminės atmetimo reakcijos. Jie skverbėsi giliau, sumaišė grožio-bjaurasties ir gėrio-blogio sampratas, sėjo žmonių galvose nenuoseklumo ir betvarkės grūdą.[1] Balvonai, įkūnijo koministinį naujažmogį, vergiškai lenkiantį nugarą kolchoze, skleidžiantį pravdą mokyklos ar universiteto suole bei ginklu nešantį komunistinį rytojų į Laisvąjį pasaulį.
Galiausiai, manęs visai neįtikina argumentas, jog „reikia baimintis staigių iniciatyvų kažką griauti ar statyti“. Šiuo atveju, balvonų griovimas gali gasdinti tik tuos, kurie aiškiai stokoja politinės ir moralinės savivokos.
Nuo pat asmenybės formavimosi pradžios žmogus siekia įvesti tam tikrą moralinę tvarką ir politinė savimonę savo galvoje. Kai kuriuos savo veiksmus ar aplinkos procesus jis apmąsto ir vertina šimtus, o gal net tūkstančius kartų, kol sugeba šį tą išgryninti ir suvesti į bent šiek tiek nuoseklią sistemą. Todėl pasitaikius progai, kažką bjauraus nugriauti ar kažką gražaus pastatyti nėra bėgimas be galvos. Atvirkščiai, baimė veikti greitai bylo apie asmens politinį ir moralinį nebrandumą. Suaugę žmonės paprastai jau turi nusistovėjusius moralinius įsitikinimus, o ne plaukioja amžiname ieškojime.
A. Kasparavičiaus mintys:
- Socialistinio realizmo stilius yra atsilikęs nuo laikmečio ir estetinio pasigėrėjimo nekelia.
- Turistai pamatę ar nusifotografavę prie skluptūrų ne tiek galvoja, jog Lietuvoje vis dar svarbi komunistinė epocha, kiek išsiveža nekokį estetinį vaizdą.
- Skulptūrų autoriai buvo lietuviai, tad jos nebuvo kažkieno mums primestos.
- Politikai, nuolat grįždami prie Žaliojo tilto skulptūrų temos, suteikia joms vis daugiau emocinio, psichologinio ir, kas kvailiausia, politinio turinio.
- Skulptūrų problemos atveju politinis diskursas yra kur kas svarbesnis negu žmonių trauminė patirtis. Politikai, kalbėdami apie jų nuvertimą, mobilizuoja savo rinkėjus ir gauna labai konkrečių politinių dividendų – yra perrenkami.
- Jeigu skulptūros taip ir liktų nenugriautos, nieko baisaus neįvyktų. Tačiau jei kadanors žmonės ryšis jas nugriauti, tai tik dėl estetinių priežasčių.
- Žaliojo tilto skulptūros nėra vienintelis okupantų paliktas statinys, kone visas Vilnius yra pastatytas rusų. Todėl reikia situaciją vertinti per racionalią prizmę, t.y. griauti tik neestetiškus, avarinės būklės paminklus.
Mano komentaras: Argumentas, jog socialistinio realizmo stilius yra atsilikęs nuo laikmečio atrodo visai neįtikinamas. Lygiai tą patį būtų galima pasakyti apie antikos, viduramžių ar baroko skulptūras, kurios jau seniai „atsiliko nuo laikmečio“. Avarinė būklė ir prasta estetika nėra pirminė Žaliojo tilto balvonų problema. Juk visuomenė nepuola siūlyti griauti kultūrinio paveldo vos jam prireikus restauracijos.
Itin absurdiškai šiame kontekste skamba frazė, jog mums skulptūros nebuvo kažkieno primestos, nes jų autoriai buvo lietuviai. Tai aiškiai parodo, jog pašnekovas nesuvokia kas tuo metu buvo nutikę Lietuvai. Visas jo įžanginis žodis apie partizaninį karą prieš okupantus, ištarus tokią frazę, nueita motais. Apskritai, ar būtų lietuviai statę tuos balvonus Vilniaus centre, jei partizanams būtų pavykę iškovoti Lietuvai laisvę?
Priešingai negu teigia A. Kasparavičius, politikai primindami valstybei, jog balvonus reikia griauti, iš tiesų bando visuomenę sugražinti iš estetinių haliucinacijų į realų politikos pasaulį. Komunistinės skulptūros buvo statytos su konkrečiu politiniu turiniu, kuris niekur nedingo ir šiandien. Tai svetimos ir priešiškos valstybės simboliai, kuriuos toleruoja ir nepolitiškais laiko tik jau ideologiškai apdoroti asmenys.
Kalbos apie konkrečius politinius dividendus, kurių neva siekia politikai keldami Žaliojo tilto klausimą, ignoruojant politinę problemos esmę rodo, jog pašnekovas pats galimai yra ideologiškai apdorotas. Juk politinių problemų viešinimas bei sprendimų ieškojimas yra tiesioginis ir pagrindinis valstybės politiko darbas. Tuo tarpu nuolat prikišinėti politikams jų keliamas iniciatyvas tik kaip naudos siekimą yra tipiškai homosovietiškas bruožas.
Maža to, kalbant apie trauminę patirtį galima pasakyti, jog labiausiai okupacinio režimo buvo traumuoti ne disidentai ar rezistentai, o patys homosovietikai. Būtent jie, tarsi kokie Antono Čechovo novelių veikėjai, yra įsikūniję padlaižūniškumo, saviplakos, veidmainystės ir bailumo skleidėjai. Nors žvelgiant paviršutiniškai atrodo, jog prie ruso homosovietikai tarpo kaip inkstai taukuose, tačiau iš tiesų tai buvo daugiausia dvasinių traumų sugėręs visuomenės sluoksnis. Jiems šiandien skauda net nuo minties apie kovą už savo laisvę ar savigarbą. Tad nieko keisto, jog politinė balvonų problema yra spraudžiama į estetikos rėmus arba kaip neseniai paaiškėjo, jai spręsti bus rengiama tarptautinė konferencija (sic!). Kitaip tariant, užsienio atstovai mokins lietuvius kaip reikia gerbti ir mylėti savo valstybę…
A.Kasparavičius mesteli dažnai balvonų gynėjų minimą argumentą – jei jau naikinti rusų paveldą, tai reiktų griauti kone visą Vilnių, nes jis yra statytas rusų. Taigi, į problemą reikia žiūrėti racionaliai, t.y. griauti tik neestetiško vaizdo statinius. Šis pasakymas rodo, jog žmogus visiškai nesupranta kas yra politinis simbolizmas ir politiniai simboliai. Maža to, tai keistai dera su anksčiau minėta pašnekovo mintimi, jog skulptūros mums nebuvo primestos, nes autoriai buvo lietuviai.
Žaliojo tilto skulptūros buvo pastatytos kaip komunistinio Kremliaus pergalės ir lietuvių vergovės žymė – tokia buvo jų tiesioginė ir pagrindinė funkcija. Tuo tarpu kiti prie ruso statyti pastatai turėjo konkrečią buitinę funkciją – gyvenamąjį būstą. Aišku, pramoniniu būdu štampuoti socialistinio realizmo statiniai savo išvaizda simbolizavo kaip turi atrodyti komunisinio naujažmogio gyvenamoji vieta. Vis dėlto, tai nebuvo pirminė jų funkcija. Kita vertus, šiandien galime aiškiai matyti, jog žmonės sprunka iš okupantų statytų mikrorajonų bei keliasi į naujos statybos daugiabučių ar nuosavų namų kvartalus. Tad Kasparavičiaus ironiški pasvarstymai, jog reiktų griauti kone visą Vilnių, ilgainiui gali išsipildyti tiesiogine to žodžio prasme.
Taigi apibendrinant, galima pastebėti, jog nors pašnekovai tarsi dėstė priešingus požiūrius į Žaliojo tilto skulptūrų problemą, tačiau galiausiai neformaliai tylomis sutarė – politiškai motyvuoto Žaliojo tilto balvonų vertimo palaikyti neverta. O iš tiesų daryti reiktų visiškai priešingai, perfrazuojant 1987m. prie Brandenburgo vartų pasakytus JAV prezidento Ronaldo Reagano žodžius – Mr. Mayor, tear these statues down!