Šios pastangos nebuvo grindžiamos vien tik lietuvių politine valia ar ambicijomis, bet turėjo ir tvirtą juridinį pamatą. Taikos sutarties 9 str. konstatavo, kad Rusijos Vyriausybė savo lėšomis įsipareigoja Lietuvos Respublikai grąžinti bibliotekas, archyvus, muziejus, dailės kūrinius, mokslo vadovėlius ir įnagius, dokumentus ir kitokį mokyklų, mokslo, valdžios, tikybos, visuomenės ir luomo įstaigų turtą jei jis „yra ar atsiras” Rusijos valdžios žinoje ir jei „tų dalykų išskyrimas nepadarys žymios žalos Rusijos archyvams, bibliotekoms, muziejams, paveikslų galerijoms, kur jie yra saugomi”. Sutarties 11 str. Rusijos vyriausybė įsipareigojo duoti Lietuvos Respublikai visą reikalingą informaciją bei žinias ir „teikti visokeriopą pagalbą grąžinamam turtui, archyvams ir dokumentams suieškoti”.
Lietuvos teisėti reikalavimai Maskvą pykdė, rusų atsakingus pareigūnus vertė išsisukinėti arba atvirai meluoti. 1926 m. lapkričio pradžioje URLK kolegija davė nurodymą sovietų švietimo komisarui Anatolijui Lunačiarskiui parengti protesto laišką prieš ketinimus skeptrą grąžinti Lietuvai ir pasirūpinti, kad jį pasirašytų žymiausi Rusijos akademikai bei kultūros, meno veikėjai. Kartu duotas nurodymas Ermitažo direktoriui skubiai parengti „mokslinę išvadą” dėl VU skeptro istorinės-kultūrinės vertės.
Ermitažo direktorius Maskvos instrukciją įvykdė greitai ir efektyviai. Liaudies švietimo komisariato Vyriausiosios valdybos viršininkui F. Petrovui pateiktoje „mokslinėje išvadoje” Ermitažo direktorius rašė: „Laikau savo pareiga pranešti, kad Vilniaus Akademijos sidabrinė lazda (skeptras) Ermitažui turi didžiulę reikšmę. Tai retas XVII a. pirmos pusės dirbinys, ypač gerai padarytas, kuriame aiški pagaminimo data, vertė ir svoris. Ji ypač vertinga Ermitažo sidabro kolekcijai ir yra vienintelis tokio tipo dirbinys visoje SSSR. […] Tokie dirbiniai buvo paplitę Vakarų Europoje XVII a. Todėl Ermitažas primygtinai prašo jį palaikyti ir imtis visų įmanomų priemonių tokiam vertingam daiktui išsaugoti” [cituojama iš: Rusijos Federacijos Užsienio politikos archyvas, f. 0151, ap. 15, apl. 30, b. 2702, l. 132.].
1926 m. gruodžio 4 d. Švietimo komisariatas šią „mokslinę išvadą” kartu su Rusijos akademikų „protestu” ir „griežtu reikalavimu” VU skeptro negrąžinti Lietuvai nusiuntė URLK kolegijai. Tačiau po trumpų diskusijų URLK kolegijoje vis dėlto nuspręsta nei Ermitažo direktoriaus pateikta „moksline išvada” nei akademikų „griežtu protestu” oficialiai nesinaudoti, nes tokia pozicija iš esmės būtų prieštaravusi Taikos sutarties juridinėms nuostatoms ir be to dar galėjo sukelti įtampą santykiuose su Lenkija, kuri tuomet de facto valdė Vilnių, buvo universiteto šeimininkė ir pretendavo į visus Vilniaus krašto kultūrinius lobynus. Todėl Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje J. Baltrušaičiui lakoniškai pareikšta, kad VU skeptro nei Ermitažo fonduose, nei kituose kultūrinių vertybių saugyklose Rusijoje „nerasta” ir „nėra”.
Tai, kad šiandieninės RF atsakingi pareigūnai, taip pat ir valstybinio Ermitažo atstovai, beveik pažodžiui linkę kartoti savo pirmtakų „argumentus” ir užimti analogiškas pozicijas, šiuo atveju, matyt, Lietuvos labai stebinti neturėtų, nes per visą tarpukarį dėl visų kultūrinių vertybių Maskva elgėsi standartiškai ir laikėsi „principinės pozicijos” „neatiduoti Lietuvai nieko ko tik įmanoma neatiduoti”. Į radikalų pasaulio pertvarkymą revoliuciniais metodais ir „buržuazinės moralės” atmetimą orientuotai bolševikinei ideologijai toks elgesys atrodė natūralus ir pilnai suprantamas. Kodėl jį dubliuoja ir šiuolaikinė Rusija, palikime jos sąžinei ir politinei išminčiai.
Stebina kitkas: 23-aisiais atkurtos nepriklausomybės metais besireiškiantis Lietuvos kai kurių atsakingų pareigūnų, valstybės tarnautojų lengvabūdiškumas, neatsakingumas ir tokia savotiškai minkšta visažinystės arogancija be argumentų. Ką reiškia Valdovų rūmų vadovo, kuris net nebuvęs RF Užsienio politikos archyve, nesusipažinęs su skeptro byla ir jos autentiškais dokumentais leidžia sau viešai kalbėti, jog jokių duomenų apie skeptro buvimą Ermitaže nėra – tik šnekos „kažkas sakė” bei Šnobelio premijos vertas atradimas, kad skeptras buvo parduotas ir norėdami jį susigrąžinti „turėtume išpirkti”?
Kyla principinis klausimas: ką Lietuvos piliečiai, akademinė visuomenė, parlamentas ir netgi vyriausybė turi galvoti apie savo pareigūnus, kurie viešoje erdvėje be jokių argumentų kalba taip tarsi pretenduotų tik į svetimos valstybės institucijos oficialaus „atstovo spaudai” vietą? Nejaugi Lietuvos valstybingumas taip sparčiai nyksta, kad jos sociokultūriniame teatre jau nebeliko žmonių ir tikrų aktorių: tik lėlės ir marionetės?