A. Guogis. Požiūris į silpnąjį Lietuvą traukia žemyn

Įdomiai atrodo vieno iš „Naujosios kairės“ judėjimo įkūrėjo Andriaus Bielskio atsakas dėl empatijos reikalingumo „mažutėliams“ tokią nuostatą pasmerkusiai to paties judėjimo narei Nidai Vasiliauskaitei. Tikrai galima pritarti A. Bielskiui, kad empatija silpnesniam yra žmogiškumo išraiška.

Bet prie viso A. Bielskio filosofinio pagrindimo būtina pridurti paprastas pastabas apie stipriojo ir silpnojo santykį Lietuvos kasdieniniame gyvenime. Būtent vakariečiams Lietuvoje krenta į akis prastas Lietuvos darbdavių požiūris į savo pavaldinius ir žymiai labiau jaučiama silpnųjų atskirtis. Teoriškai galima būtų suprasti stipriųjų diktatą privačiame sektoriuje. Bet kaip paaiškinti, kad viešajame sektoriuje daugybė pavaldinių, kurie organizacijoms deda auksinius kiaušinius, yra nustumti į paraštes, kai yra priimami sprendimai tų organizacijų išlikimo klausimais? Tartis su žemiau stovinčiu ar išklausyti jo nuomonę Lietuvoje dažnai laikoma nereikalinga praktika. Bet juk tik žemiau stovintys iš tikro žino apie realią, o ne menamą padėtį organizacijoje, žino tai, kas trukdo tokiai organizacijai, kas padeda ar kenkia tvarkytis.

Užsienyje tokių problemų taip pat yra. Kai žymus JAV organizacijų psichologas Chrisas Argyrisas tvirtinęs, kad niekas geriau be pačių organizacijos narių nežino tikrosios padėties, norėjo pasidalinti savo patyrimu ir tyrimų rezultatais su valstybinių mokyklų administracijomis, jis iš jų jokio susidomėjimo nesulaukė, tačiau buvo pakviestas konsultuoti privačias verslo organizacijas.

Manau, kad viso viešojo sektoriaus ir viešojo administravimo esmė yra labai paprasta – suteikti kokybiškas viešąsias paslaugas. Bet ta esmė tampa labai sudėtinga tada, kai iš viešojo sektoriaus ar viešojo administravimo darbuotojų pusės nėra rodoma empatija ir geranoriškumas tiek savo kolegų, tiek ir vadinamųjų klientų atžvilgiu. Manau, kad Lietuvos BVP, socialinės raidos indeksą, pasitenkinimo gyvenimu ir daugybę kitų rodiklių galima būtų reikšmingai pagerinti, jeigu tik daugelis paslaugų organizatorių ir teikėjų taptų geranoriškesni ir draugiškesni kolegų ir paslaugų gavėjų atžvilgiu.

Arvydas Guogis

Visi nelygybės elementai yra ypač pastebimi Lietuvos tikrovėje ir būtent čia slypi pagrindinė Lietuvos atsilikimo priežastis ir negebėjimas tiesesniu keliu eiti pirmyn.

Ne arogancija, o paprastumas ir draugiškumas turėtų tapti viešojo sektoriaus alfa ir omega. Viešosios paslaugos, kurių teikimas neskatina pelno siekimo, tiek teoriškai, tiek ir praktiškai nukonkuruoti privačiąsias paslaugas galėtų tik tada, jeigu remtųsi žmogiškumo ir empatijos silpnesniam santykiais. Taip, Lietuvoje yra tokių pažangių viešųjų organizacijų ir tokių kolektyvų, bet jie tikrai yra išimtis, o ne taisyklė vis labiau susvetimėjančioje Lietuvos tikrovėje.

Manau, kad visą šią DELFI diskusiją dėl empatijos silpnesniam ne/reikalingumo būtina papildyti socialinės nelygybės tema. Nelygybė nėra jau toks didelis blogis pats savaime, tačiau dideliu blogiu, perfrazuojant Garett Culitty knygoje „Globalizacija ir lygybė“ rašomas mintis, ji tampa tada, kai yra užtvirtinami dominavimo santykiai silpnesniųjų atžvilgiu, tada, kai silpnesnieji skriaudžiami dėl politinio ir teisinio statuso, tada, kai stipresnieji yra paprasčiausiai žiaurūs silpnesniųjų atžvilgiu ir tada, kai silpnesnieji nesulaukia to atlyginimo ir to įvertinimo, kurio jie mano esą verti. Visi šie nelygybės elementai yra ypač pastebimi Lietuvos tikrovėje ir būtent čia slypi pagrindinė Lietuvos atsilikimo priežastis ir negebėjimas tiesesniu keliu eiti pirmyn.