Kiltų didelis noras atsiriboti. Ypač užimantiems aukštesnę visuomeninę padėtį ir įpratusiems dirbti gerai įrengtame kokios nors ministerijos ar verslo bendrovės kabinete.
Bet, sakykime, panorusius atsiriboti mistinė ranka (gal sąžinės) nutveria už pakarpos ir paliepia: sėdėkite, vyručiai, kartu, nes jūs labai susiję – esate tos pačios bendruomenės, Lietuvos piliečiai.
Žodžiu, atsitiktų taip, kad jums tektų kasdien jausti socialinės atskirties smarvę ir idiotizmą. Tai būtų tikras šokas. Įsivaizduojate, kokie košmarai tada lauktų? Tikėtina, kad pas tą vyruką ateitų įkaušusi sugyventinė ir jie pradėtų drožti vaiką – būsimą Lietuvos pilietį. Tiesiog iš nuobodumo ir bukumo. Ir dar galimybės gauti pašalpą.
Tikėtina, kad jūs pakrauptumėte ir susimąstytumėte – ką daryti, kad ši jūsų aplinkoje atsidūrusi žmogysta, su kuria, pasirodo, esate susiję (!) ir nuo kurios negalite atsiriboti minisiterijos sienomis, bent kiek pasikeistų ir nebesmirdėtų atskirtimi – turėtų normaliai apmokamą darbą, įgytų orumo, jo širdyje atsirastų troškimų (pavyzdžiui, turėti gražią šeimą) ir jis taptų bent šiek tiek panašus į ministerijos darbuotojui įprastos aplinkos žmogų.
Tokioje situacijoje iš karto suprastumėte, kad premjero ir kanclerės žodžiai tėra oro virpinimas. Ko gero, apskritai nėra nuoseklaus plano, kaip tą socialinį tolį mažinti. Galbūt tikimasi, kad atskirtį kažkokiu būdu kaip ledus ištirpdys vis aukščiau kylanti BVP saulė ir Vilniaus ministerijų pilyse ją garbinantys vaidilutės, vaidilos bei jų patarnautojai.
Atskirties tradicijos Lietuvoje yra senos ir tvirtos. Tik mažuma žino, kas yra gerovė, gal net perteklius, ir tas perteklius leidžia manipuliuoti daugumos nepritekliumi. Būtent toks balansas Lietuvoje – stabilus. Be to, paremtas senomis tradicijomis – giliai įsismelkusiais dvariškių ir kumečių santykiais.
Praėjusios kadencijos Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio močiutė Magdalena Komarowska savo prisiminimų knygoje „Sugrįžimas į Žemaitiją“ aprašo laimingą lenkų bajoraitės vaikystę XX amžiaus pradžioje Lietuvoje.
Į bažnyčią jos šeima įeidavo pro šonines duris nuo klebonijos pusės. Prie durų jau laukdavo eigulys. Jo užduotis – palengvinti kelią per valstiečių minią iki priešakinio suolo tarp altoriaus ir zakristijos. „Netoli zakristijos stovi bajorai, miestelio atstovai. Visą navą užima kaimo valstiečių minia. Visa minia gieda „Pulkim ant kelių“, – prisimena bajoraitė.
Aprašydama vieną samdinį žemaitį, kurį apibūdina kaip mažakalbį, bet gudrų, truputį tinginį ir šiek tiek vagį, M. Komarovska pabrėžia jo mėgstamą frazę: „Užmušk, pone, bet iš dvaro nevaryk!“
Ir dabar regionuose matome dvarų pavyzdžius (Vijūnėlės dvaras – tik vienas nedidelių pavyzdžių). Naujoviškus dvarus kuria vietos savivalda.
Geriausias įsisavinimo būdas – statybos. Todėl su dideliu užmoju regionuose atnaujinamos gatvės, aikštės, šaligatviai. Brangius užsakymus gavusios ir su vietos politikais susijusios (turbūt atsitiktinai?) bendrovės pluša išsijuosiusios, o jų darbo rezultatai pateikiami kaip regionų gerovės didinimas, nenuilstamas kokybiško gyvenimo kūrimas atokiuose rajonuose.
Milžiniški pinigai investuojami ne į švietimą, vaikus, bet į trinkeles, cementą ir pan., nes tai yra greitas ir patikimas viešųjų finansų įsisavinimo būdas.
Atitinkamos nuostatos Lietuvoje palaikomos vyriausybiniu lygiu. Antai Vidaus reikalų ministerijos tinklalapyje galime paskaityti publikaciją „Gerėja gyvenamoji aplinka Raseinių mieste“. Štai kaip gražiai rašoma: „Viena iš priežasčių, kodėl nemažai gyventojų išvyksta iš Raseinių – nepatraukli gyvenamoji aplinka, nepakankamai išplėtotos bei nepritaikytos viešos erdvės, nesutvarkyti daugiabučių namų kiemai, automobilių stovėjimo vietų stoka, pėsčiųjų takų nusidėvėjimas, vaikų žaidimų aikštelių ir kitos mažosios infrastruktūros trūkumas.
Įgyvendinant projektą bus sutvarkytos 6 miesto teritorijos, jose bus įrengta automobilių stovėjimo aikštelių danga, atlikti ženklinimo ir pritaikymo neįgaliųjų poreikiams darbai, įrengta pėsčiųjų takų, lauko treniruoklių, vaikų žaidimų aikštelių, mažosios architektūros elementų, sutvarkyti želdiniai ir kita žalioji infrastruktūra. Projektui įgyvendinti skirta bemaž 546 tūkst. eurų, iš kurių bemaž 502 tūkst. eurų – Europos Sąjungos (ES) fondų lėšos.“
Gana keistai atrodo suvargusiame miestelyje šalia bažnyčios iki spindesio atnaujinta aikštė. Tai pateikiama kaip paprastų žmonių gyvenimo kokybės gerinimas. Matyt, tokioje aikštėje pabuvę žmonės psichologiškai susitaiko su tuo, kad nėra darbo, o dirbantys gauna minimalius atlyginimus, nors ir tie beviltiškai vėluoja. Beveik kaip dainelėje: „Aikštę pernai išasfaltavo. Provincija darosi nebe privincija. Tik svarbu, kad žmonės galvotų – ne periferiškai.“
(Ati)tinkamai galvoti žmonėms padeda provincijoje leidžiami laikraščiai. Jie atrodo kaip tikra anomalija dramatiškame Lietuvos spaudos fone. Kaip žinoma, net Vilniuje popierinė spauda dejuoja nuo neprikteklių, bet štai provincijoje, šiuo atveju Raseinių krašte, galima pasigirti pribloškiama naujiena – kukliame miestelyje reguliariai leidžiami ir nemokamai į pašto dėžutes sukišami du laikraščiai.
Ir koks keistas (!) sutapimas – tie, dykai dalijami laikraščiai, rašo, kaip gražiai ir išmintingai tvarkosi rajono valdžia, kaip gerųjų statybininkų pastangomis nuolat gražėja ir toliau sparčiai gražės aplinka – bus tiesiamos naujos gatvės, tvarkomos aikštės, atnaujinami skverai ir parkai. Provincijoje gyvenimas vis gerės. Antai vienas iš daugelio publikacijų pavadinimų – „Ariogalos miesto bendruomenei – kokybišką ir saugią aplinką“ (už 823 tūkst. eurų bus atnaujinta pagrindinė miestelio aikštė).
Ir dar vienas sutapimas – atsitik tu man taip, kad šie leidiniai, pagal prenumaratorių ir skaitytojų skaičių nė iš tolo neprilygstantys pagrindiniam Raseinių karšto laikraščiui, laimi savivaldybės skelbiamus viešinimo konkursus ir yra maitinami biudžeto lėšomis.
Tai yra vienas iš pavyzdžių, kaip viešieji finansai galbūt prasilenkia su viešaisiais interesais ir aptarnauja dvariškius. Bet kam tai rūpi. Vietiniai dvarai tvarkosi pagal savo taisykles. Visiems bus gerai Lietuvoje – ir dvariškiams, ir kumečiams, kuriems bus šis tas pabarstyta.
Beje, o ką daryti su tuo vyruku, kuris ministerijos kabinete skleidžia nemalonų atskirties kvapą? Turbūt reikėtų jį užlieti betonu, gražiai užkloti brangiomis trinkelėmis ir taip pagerinti gyvenamosios aplinkos kokybę provincijoje.