Viešumoje buvo paskelbti trys Švietimo ir mokslo ministerijos siūlomi aukštojo mokslo finansavimo pertvarkos scenarijai. Akivaizdu, kad nieko nedaryti negalime, net jei sutiksime, kad pačios savaime reformos nėra joks gėris. Jei aukštojo mokslo sistema – universitetų, mokslo centrų ir kolegijų tinklas – veiktų puikiai, būčiau pirmas, kuris pasakytų, kad ją reikia tiesiog išsaugoti. Tuomet iš tikrųjų vienintelė racionali laikysena būtų konservatyvi: apginkime ir tęskime tradiciją, kuri veikia. 

Deja, bet taip nėra. Galima pritarti konservatorių ir liberalų vyriausybės politiniam ryžtui reformuoti šią sistemą, tačiau neįmanoma nematyti jos pražūtingų padarinių. Įvykdyta reforma yra lyg Saturnas ryjantis savo vaikus. Noras įvesti kokybę per konkurenciją šiandien grasina ne vienos mokslo disciplinos sunaikinimu. Jei nieko nebus daroma tokios šimtus metų pasaulyje egzistavusios mokslo šakos kaip filosofija, sociologija, filologija, chemija, religijotyra, fizika Lietuvoje tiesiog sunyks. Nėra studentų, nėra studijų programų, nereikia ir mokslo disciplinų.
Kam, pavyzdžiui, Klaipėdos universitetui sociologija? Būtina uždaryti sociologijos katedrą, jei mūsų mieli abiturientai į ją nestoja arba važiuoja sociologijos mokytis į Britaniją. Arba kam reikalingos matematikos katedros, jei niekas studijuoti matematikos nenori? Tegyvuoja rinka: nėra paklausos, neturi būti ir pasiūlos! O dešimtmečius matematiką ir sociologiją studijavę profesoriai tegul ima ir persikvalifikuoja arba, dar geriau, eina lauk.

Andrius Bielskis
Įvykdyta reforma yra lyg Saturnas ryjantis savo vaikus. Noras įvesti kokybę per konkurenciją šiandien grasina ne vienos mokslo disciplinos sunaikinimu. Jei nieko nebus daroma tokios šimtus metų pasaulyje egzistavusios mokslo šakos kaip filosofija, sociologija, filologija, chemija, religijotyra, fizika Lietuvoje tiesiog sunyks.
Tokia aukštojo mokslo politika yra civilizuotos visuomenės ir pačios civilizacijos naikinimas. Sykiu ji skatina emigraciją. Jaunųjų liberalių argumentai, kad didesnis valstybės universitetų finansavimas yra „biudžeto lėšų investavimas į potencialius emigrantus ar bedarbius“, tiesiog neatliko kritikos. Ne viešos investicijos į švietimą skatina emigraciją, bet milžiniški mokesčiai už lietuvišką aukštąjį mokslą. Kokia prasmė mokėti krūvą pinigų Lietuvos universitetuose, jei geresnės ir žymiai pigesnės studijos egzistuoja Švedijoje, Vokietijoje, Islandijoje ar Norvegijoje? Vadovaudamiesi rinkos argumentais, priimkime juos nuosekliai ir iki galo: Europos universitetų „rinkoje“ Lietuvos universitetai šią kovą neišvengiamai pralaimi ir pralaimės.

Tad vienintelis racionalus scenarijus nėra Britanijos modelis. Baigęs magistratūros ir doktorantūros studijas Anglijoje kažkada juo taip pat labai žavėjausi. Iš tikrųjų, geriausi Britanijos universitetai yra geriausi pasaulyje. Tačiau jie tokie yra ne dėl to, kad juos sukūrė „paslaugų ir klientų“ rinka, kuri taip pat buvo pradėta diegti visai neseniai, o dėl šimtamečių tradicijų ir dėl milžiniškų valstybės investicijų po Antrojo pasaulinio karo. Kaip tik tuomet leiboristų vyriausybėms kuriant gerovės valstybę ėmė dygti modernūs Britanijos universitetai – Jorko, Voriko, Sasekso ir Esekso ir daugelis kitų. O kai puikių universitetų tinklas ir kokybiškos studijos prieinamos daugmaž visiems buvo iš tikrųjų sukurtos, tuomet net rinkos santykių diegimas netapo toks pražūtingas. Bėda yra tai, kad kartą įvedus mokestį už mokslą (o jis buvo pirmiausiai įvestas dėl to, kad į Britanijos universitetus ėmė plūsti užsienio studentai), jis linkęs augti kaip ant mielių. 

Labai tikėtina, kad Britanijoje už dešimties metų bus panaši situacija kaip JAV, kur dvi magistratūras pabaigusiojo skola bankams yra 150 tūkstančių dolerių, o palūkanos yra ne 5 ar 10, bet 15 proc. (tokių iš JAV į Europą pabėgusių studentų pažįstu ne vieną). Žinoma, tiesa yra tai, kad Britanijoje, kitaip nei JAV, negalintys paskolų mokėti dėl per menkų pajamų jų nemoka, tačiau nėra jokios garantijos, kad labiau nematoma rinkos ranka tikinčios vyriausybės šių lengvatų ateityje nepanaikins. O tuomet bus grįžta į XX amžiaus pradžią, kai aukštuoju mokslu mėgavosi tik privilegijuota mažuma.

Kokia tuomet yra išeitis? Turint omeny Lietuvos Konstituciją ir jos išaiškinimą racionaliausias sprendimas būtų tarti, kad „gerai besimokantys“ yra visi be skolų bestudijuojantys studentai. Kitaip tariant, valstybė įsipareigotų be skolų besimokantiems studentams padengti visą studijų kainą. Grubiai skaičiuojant tam reikėtų nuo 60 iki 90 milijonų litų papildomų valstybės lėšų per metus. Viso valstybės biudžeto kontekste tai nėra daug, o ši suma reikšmingai nepadidintų biudžeto skolos. Toks scenarijus būtų naudingas visiems: studentams, akademikams, universitetų administracijoms, o taip pat ir visoms politinėms partijoms, tariant, kad jaunų žmonių išsilavinimas yra viešoji gėrybė bei modernios visuomenės ir jos ekonomikos pamatas. Noriu tikinėti, kad šiai Vyriausybei pakaks ryžto ir išminties tai padaryti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (118)