A. Bačiulis. Jaunimui politikoje skirta vieta yra ant suolo: arba salės gale, arba teismo salėje

 (124)
Politika ne mokslas, bet amatas, tad, kaip ir kiekviename amate, aukštumos pasiekiamos tik su laiku, mokantis iš jau pripažintų meistrų. Todėl jaunas, bet aukštai pakilęs politikas yra išimtis, o ne taisyklė. Nebent jis sutinka prisiimti riziką būti labiau ciniškų vyresnių žaidėjų įrankiu.
Audrius Bačiulis
Audrius Bačiulis
© DELFI (K.Pansevič nuotr.)

Ar Lietuvoje jaunimas nenori dalyvauti politikoje? O gal nėra noriai į ją priimamas? – tokius, visai ne retorinius, klausimus savo feisbuko paskyroje uždavė dar tebestudijuojantis, bet jau neblogai žinomas jaunimo aktyvistas, Europos Jaunimo Demokratijos Premijos laureatas Žygimantas Zabieta iš Švedijos Lundo Universiteto.

Atlikęs nedidelę savivaldos narių apžvalgą, Zabieta pateikia statistiką: Iš maždaug pusantro tūkstančio į jas išrinktųjų tėra 67, dar neperžengę 30-mečio. Vilniuje – 6, Šakiuose – 4, Kaune, Vilniaus rajone, Pasvalyje, Jonavoje ir Marijampolėje – po 3. Patys jauniausieji: Justas Truncė, 1993 m. gimimo, Darbo partija, Alytaus rajonas; Ilona Tankeliun, 1993 m. gimimo, Lenkų rinkimų akcija, Vilniaus rajonas; Deimantė Malikėnaitė, 1994 m. gimimo, Valstiečiai ir žalieji, Ignalina; Jonas Gritėnas, 1994 m. gimimo, LSDP, Panevėžio rajonas.

Į ekonominį ir visuomeninį gyvenimą žengiant pirmai Nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai ir subrendusiai, bet dar mažai patyrusiai kartai, klausimai apie jos politinį atstovavimą skamba vis dažniau ir dėsningai. Atsakymai į šiuos klausimus žinomi seniai, nors vargu ar jie patiks juos užduodantiems.

Jaunimėlis nori visko ir greitai, tik politika, deja, ne mokslas, bet amatas, joje su ilgais metais įgyjama institucinė patirtis, meistriškumas ir ryšiai valdo – jaunimas neturi nei vieno, nei antro, nei trečio.
Audrius Bačiulis

a) Susidūrusieji žino – jaunimėlis nori visko ir greitai, tik politika, deja, ne mokslas, bet amatas, joje su ilgais metais įgyjama institucinė patirtis, meistriškumas ir ryšiai valdo – jaunimas neturi nei vieno, nei antro, nei trečio.

Štai kodėl rimta partija jaunimą į solidžius postus kelia labai atsargiai, nedideliais kiekiais, stebėdama, kaip pradinukai elgsis. Jaunimas gi šito labai nemėgsta. Jis jaučiasi išmanąs viską už visus geriausiai, baigęs senimui neįkandamus mokslus, kupinas energijos, pažangių idėjų ir neprilygstamų gabumų. Atėję į partiją jaunieji politikai taiko iš karto mažiausiai į viceministrus, jei jau ministrų vietos užimtos, o į prezidentus dėl amžiaus cenzo (kurį specialiai sugalvojo tie seniai!) negalima.

Tuo tarpu partijos siūlo jaunimėliui po namus pavaikščioti, lapelius padalinti, su pensininkais ir rusiškomis televizijomis mintančiais pusgalviais pabendrauti. Šiaip jau, demokratijoje tai neįkainojama ir kiekvienam sėkmingam politikui privaloma patirtis, nešanti ilgalaikius dividendus, nes be jos nemintijama stabili pergalė vienmandatėje apygardoje, esanti politiko galios garantu. Bet paaiškinkit šitai kilometrinius manifestus interneto bloguose pilantiems jauniesiems politikos genijams! :) Tad dažnas, paragavęs politikos pradmenų, atšoka „nuo tų senių, su kuriais nėra apie ką šnekėti, bet kurie viską užsėdę, niekur neprileidžia“;

b) Politika – tai ne tik bendravimas su bukais į senelius tinkančiais rinkėjais, kurie atėjusiam snargliui visą gyvenimo tiesą paaiškinti bando ir net nemano klausyti anojo universitetinių išminčių.

Politika – tai tarsi nesibaigianti šachmatų (ar preferanso) partija vienu metu ant kelių stalų, kuomet nesutaikomas varžovas ant vienos lentos, tuo pat metu yra puikus partneris ant gretimos, žaidžiant prieš trečiąjį. Bet jaunimas nei šachmatų, nei preferanso nemėgsta, tik stebisi, kodėl senas šachmatininkas Vytautas „Tata“ Landsbergis vis valdo ir valdo, nors nei postų užima, nei visuomenės nuomonės apklausose aukštai stovi.
Audrius Bačiulis

Antroji esminė politikos dalis – fundraizingas*, nes biudžetinių lėšų viskam nepakanka (nors paklausus jaunojo wannabe** politinio aktyvisto, ką jis galvoja apie partijų, ypač nemėgstamų, finansavimo iš biudžeto didinimą, žinia, koks bus atsakymas :) Kaip minėjau, politikoje jaunystė – kvailystė, suvesti priežastį ir pasekmes retas geba).

Bet bendrauti su pasikėlusiais, į politikus, kaip į įkyrius elgetas, namų tarnus, ar „mano, mokesčių mokėtojo, samdinius“ žiūrinčiais lietuviškais viarslinykais – abejotinas malonumas. Tam reikia angeliškos kantrybės, nordiško charakterio ir geležine gyvenimiška logika pagrįstos retorikos, kuri įgyjama tik su ilgamete patirtimi, kurios jaunieji politikai, kaip žinia, neturi.

Todėl dažnas politinis jaunuolis, paragavęs fundraizingo pradmenų, atšoka „nuo tų šlykščių užkulisinių sandėrių su gariūniniais viarslinykais, kurie nieko nesupranta apie penktą Kioto protokolą ir tvarų vystymąsi visuotinės gerovės vardan, nes galvoja vien apie savo pelnus.“ Viešai įvardija tai kaip nusivylimą politikos vidine virtuve. Nors iki tikrosios virtuvės dar net nebūna priėjęs.

c) Politika – tai ne tik bendravimas su rinkėjais ir fundraizingas – tai dar ir sutarimo su oponentais menas, neįmanomas be savų galimybių ribų suvokimo, sugebėjimo atskirti asmeniškumus nuo partijos intereso, partijos interesus - nuo rinkėjų intereso, o visa tai kartu paėmus – nuo ilgalaikio valstybės intereso.

Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, o jokia dėmesio verta partija pirmą dieną nesiūlys vaikinams ir merginoms noru pakeisti pasaulį degančiomis akimis jokio svarbesnio posto, nei kandidato savivaldos rinkimuose padėjėjas lapelių dalijimui.
Audrius Bačiulis

Karštakošiškam nepatyrusiam jaunimėliui atrodo, jog ramus susėdimas prie viskio taurės po TV debatų laidos su „anos pačios blogiausios Lietuvoje partijos“ politiku, su kuriuo tik ką studijoje visos šalies akivaizdoje negrįžtamai susirieta ir ginčytasi, kuris iš judviejų valstybės išdaviku besąs – visų gyvenimiškų principų išdavystė, amoralus bestuburiškumas ir užkulisinis parsidavinėjimas. O jeigu dar žurnalistai pamatys ir feisbuke nuotraukas išdės!?

Gi tikrovėje tai normalus valstybės politikos darymas, netgi žinant, jog varžovas-sugėrovas, maloniai pilstydamas burboną, tuo pat metu galvoja, kaip čia tave įkalbėjus paremti jam naudingą įstatymo pataisą, kartu išduriant tave dėl pataisos, kurią prastumti – tavojo perrinkimo kituose rinkimuose garantija, nes ją priėmus jau jo perrinkimas pakibs ant plauko.

Politika – tai tarsi nesibaigianti šachmatų (ar preferanso) partija vienu metu ant kelių stalų, kuomet nesutaikomas varžovas ant vienos lentos, tuo pat metu yra puikus partneris ant gretimos, žaidžiant prieš trečiąjį. Bet jaunimas nei šachmatų, nei preferanso nemėgsta, tik stebisi, kodėl senas šachmatininkas Vytautas „Tata“ Landsbergis vis valdo ir valdo, nors nei postų užima, nei visuomenės nuomonės apklausose aukštai stovi.

Šioje vietoje jau girdžiu oponentų šūksnį: O tai kaip Gabrielius?! Atsakymas klausimu į klausimą: O kiek jaunųjų politikų Lietuvoje užaugo nuo mažumės semdamiesi patirties iš pasaulinio lygio politinių šachmatų didmeistrio, sužaidusio simultaną su Michailu Gorbačiovu, Borisu Jelcinu, Georgu Bushu, Margaret Thatcher ir Francois Mitterrandu ir laimėjusio ant visų lentų? Kadangi daugiau klausimų nebėra, toliau kalbėkime apie sulyginamus dydžius.

Dėl aukščiau įvardytų priežasčių išmintingos, valstybiškai mąstančios partijos jaunimą politikoje visados prilaiko net ne antrose, bet trečiose eilėse, kai kur net fiziškai sodindamos ant galinio suolo (Britų parlamente, esančiame visų parlamentų tėvu ir motina, pirmą kartą išrinktieji teisę pasisakyti viešuose debatuose gauna tik su partijos seniūnų leidimu, pateikę būsimo pasisakymo apmatus ir įrodę, jog apie tai kalbėti tikrai būtina. Ir taip elgiamasi su politikais, kurie jau būna praėję partinio darbo gatvėje pradžiamokslį, apsikapoję savivaldos rinkimų batalijose, išlaikę konkursą partijos viduje į kandidato į parlamentą vietą ir, galiausiai, rinkimuose nugalėję visus konkurentus!). Šitai jaunimui labai nepatinka, tai jis ir neina aktyviai į politiką, bent jau per rimtas partijas.

Tačiau taip atsakingai su politiškai aktyviu jaunimu elgiasi tik rimtos ir solidžios, toli į savo ir šalies ateitį žvelgiančios partijos. Deja, jaunose demokratijose visada atsiranda vienadienių (valstybės gyvavimo mastu) darinių, žvelgiančių į politiką ciniškai, kaip į verslo projektą.

Tokiuose dariniuose, verbuojant narius bei rėmėjus, vadovaujamasi verslo logika: Yra paklausa? Bus ir pasiūla! Kadaise vienas aukštai kilęs, bet žemai tūpęs politinis erelis bandė prisivilioti jaunimą, siūlydamas sumažinti rinkimų teisės ribą nuo 18 iki 16 metų. Ciniškai tikėtasi, kad kvazi-naciniai simboliai, naktyje liepsnojantys fakelai, blerbiantys motociklai padarys deramą įspūdį fiziškai jau subrendusiems, bet politiškai visiškai besmegeniams paaugliams.

Šis projektas neišdegė, bet netrukus gabiems, veržliems, tačiau rimtesnių moralinių apribojimų nepripažįstantiems jaunuoliams buvo pasiūlytas kitas: Tapk Darbo partijos jaunimo organizacijos nariu ir neužilgo po mokyklos baigimo galėsi daryti svaiginančią politinę karjerą – posėdžiauti savivaldoje, keliauti į Briuselį, važinėti limuzinais – žodžiu, tapti svarbiu žmogumi, kurio laukia daugybė gyvenimiškų malonumų. „Kviesdavo pagert „Jack Daniels“, palakstyt su vandens motociklais ir pasiduot su krūva sexy blondinių“, – čia cituoju Žygimantą Zabietą, bet archyvuose turiu ir daugiau pasakojimų apie Darbo partijos įkūrėjo jaunimėliui žadėtus malonumus.

Atsirado nemaža susigundžiusiųjų. Štai, buvęs jaunimo organizacijos „Darbas“ pirmininkas Vytautas Gapšys, pasakojama, mokykloje buvęs itin gabus jaunuolis – 2008-siais, būdamas 26-erių, išrenkamas Seimo nariu, tai pačiais metais sėda į teisiamųjų suolą, vos sulaukęs 31-erių nuteisiamas Darbo partijos Juodosios buhalterijos byloje. Arba dar vienas Viktoro Uspaskicho atradimas – Vitalija Vonžutaitė – būdama 25-erių tampa Darbo partijos Centrinės būstinės vadovo pavaduotoja, po metų jai pateikiami įtarimai Darbo partijos Juodosios buhalterijos byloje, sulaukusi 32-ejų išrenkama į Seimą, dar po metų nuteisiama 3 metams kalėti.

Koks šių istorijų moralas? Jis banalus – nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, o jokia dėmesio verta partija pirmą dieną nesiūlys vaikinams ir merginoms noru pakeisti pasaulį degančiomis akimis jokio svarbesnio posto, nei kandidato savivaldos rinkimuose padėjėjas lapelių dalijimui. Tik retas jaunuolis nusiteikęs tą sau prisipažinti.

*Fundraizingas – pinigų iš rėmėjų rinkimas partijos veiklai finansuoti.

**Wannabe – norintis būti kažkuo, kuo būti nesugeba.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

R. Bogdanas. Lietuvių indėlis į „Brexit“ (83)

Turėdami omenyje, kad Lietuva yra nedidelė valstybė, galime pasipūtę pripažinti, kad svariai prisidėjome prie referendumo Jungtinėje Karalystėje rezultato. Lietuvių imigrantų prasižengimai teisėsaugai nuo girtavimo, muštynių iki vagysčių, visų įmanomų ir neįmanomų pašalpų melžimas iš „kvailų anglų“ buvo vienas iš argumentų, dėl kurių didesnė pusė britų pasakė „Ne“ Europos Sąjungai.

R. Valatka. Įvartis ranka į Europos ir Anglijos vartus – be galimybės atsilošti (559)

Prieš 30 metų pasaulio čempionato rungtynėse argentinietis Maradona į Anglijos vartus įmušė įvartį ranka. Anglijos svajonė buvo sužlugdyta bjauriausiu būdu. Ketvirtadienį britai referendume pakartojo Maradonos triuką. Kalė įvartį į ES vartus Camerono pakišta ranka. Bet šis įvartis krito ir į Anglijos vartus.

V. Sinica: kokią Europą rinksimės? Britų referendumo pamokos (146)

Šiemet dar nebuvo svarbesnės žinios už britų pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Visoje ES ji sutikta su dideliu ir pagrįstu liūdesiu, nusivylimu ir pykčiu. Tačiau reaguoti reikėtų ne emocijomis, o išvadomis. Nemažai dalykų, kurie daug kam tapo akivaizdūs po britų pasitraukimo, būtų galėję padėti to išvengti, jei būtų suvokti ir įgyvendinti anksčiau.

R. Sadauskas. Obuoliavimas su populizmo demonais – pražūtingas pasirinkimas (54)

Tai buvo netikėta, kaip ilgai vienas kito pakęsti negalėjusių sutuoktinių skyrybos būna netikėtos jų antros eilės pusbroliams ir dėdienėms, sutikdavusiems juos kelis kartus per metus bendrų giminaičių laidotuvėse ir vestuvėse: „Šitaip gerai gyveno – mašina nauja, paskolą už namą išsimokėjo – tai ko jiems dar trūko...“

N. Putinaitė. Naujas Mokslo ir studijų įstatymas kokybės nepagerins (76)

Kitą savaitę numatoma Seimui teikti priėmimui naują Mokslo ir studijų įstatymo redakciją. Skubama priimti dar iki vasaros veikiausiai todėl, kad būtų uždėtas politinis pliusas. Tačiau įstatymo priėmimas negali sušvelninti fakto, kad per ketverius metus aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų sferoje neįvyko jokių reikšmingų pozityvių pokyčių, sistema grimzdo į stagnaciją.