Anot prezidento, dėl to kalti yra politikai ir jų visiškai neatsakingai dalijami pažadai, valdžios nepagarba savo piliečiams, neįvykdytos reformos, politinių partijų uždarumas ir politinio finansavimo tvarka. Valdas Adamkus tvirtina, kad tam, kad įveikti šią krizę, reikalingas „sutarimas, bendri interesai ir strateginis mąstymas“.
Tačiau kaip valstybės vadovas savo metiniame pranešime gali kalbėti apie pasitikėjimo valstybe krizę, kai beveik kasdien yra viešai užduodami klausimai apie pasitikėjimą juo pačiu? Lietuvos prezidentas savo pranešime iškėlė labai daug esminių klausimų, tačiau dar daugiau klausimų, perskaičius šį pranešimą, norisi užduoti pačiam Valdam Adamkui.
Po pernykščio metinio pranešimo išliko nepaaiškinamas jo politikos dviprasmiškumas, kaip ir tada, kai Valstybės saugumo skandalas buvo pačiame įkarštyje. Be to, sprendžiant svarbius valstybės klausimus kaip dėl Atominės elektrinės įstatymo, prezidentas kaip niekada anksčiau pademonstravo išskirtinį savo kaip politinio lyderio silpnumą.
Ir galiausiai, žinoma, vis pritildomas „prekybos pilietybe“ skandalas, kai iki šiol taip ir neaišku, ar Valdo Adamkaus rinkiminės kampanijos skolas netiesiogiai apmokėjo šiuo metu namų arešte sėdintis Viktoras Uspaskichas, ir, jei taip, ar toks skolų apmokėjimas yra kaip nors susijęs su pilietybės suteikimu Rusijos piliečiui Mansurui Sadekovui.
Būtų be galo ironiška, o Lietuvos piliečiams, kurie savo pilietybę gavo, nepaniekindami Konstitucijos, ir kurie balsavo už Valdą Adamkų, ir labai skaudu, jei paaiškėtų, kad jis dar per pirmąją savo kadenciją, t.y., dar prieš Rolandui Paksui tampant prezidentu, padarė tai, už ką apkaltos būdu visam laikui iš valstybės oficialios politikos buvo pašalintas „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis. Tačiau iš Valdo Adamkaus Lietuvos piliečiai iki šiol jokių rimtų paaiškinimų neišgirdo.
Bet valstybės valdymas nėra draugų sambūris, kur, paaiškėjus draugo išdavystei, galima kantriai ir skausmingai išlaukti, kol laikas sudėlioja viską į savo vietas. Be to, ar Valdo Adamkaus asmuo neliečiamas? Ar juo negalima abejoti? Juk Lietuva yra demokratija, o demokratijose šventų karvių nėra ir negali būti.
Kaip savo pranešime prezidentas gali kalbėti apie „valdžios šaltumą, nepagarbą ir nejautrumą savo piliečiams, skatinančius nepasitikėjimą valstybe“, jei jis pats jų negerbia, neatsakydamas į jiems rūpimus klausimus? Valdas Adamkus mini „raganų medžioklę“; gal jis turi omenyje save. Bet piliečiai tiesiog nori ir turi teisę žinoti.
Valdas Adamkus savo metiniame pranešime tvirtina nuolat savęs klausiąs, „kaip sumažinti atotrūkį tarp piliečių lūkesčių ir valdžios gebėjimų juos patenkinti?“ O gal pakaktų surengti spaudos konferenciją ir viską jiems paaiškinti? Prezidentas taip pat itin dažnai mini liberalios demokratijos ir europietiškas vertybes, tačiau kodėl pats jomis nesivadovauja? O gal Lietuva kaip Rusija išrado „savitas“ demokratines vertybes?
Šiose neaiškiose istorijose dėl rinkiminių skolų ir pilietybės suteikimo esmė glūdi ne „piktųjų“ patarėjų „darbeliuose“, o būtent paties prezidento pozicijoje. Ir taip akivaizdu, kad tie „jauni sistemos prasimušėliai“ garsiai neišpažins savo nuodėmių. Principinę poziciją šioje situacijoje gali užimti tik pats prezidentas Valdas Adamkus.
Prezidento komanda bando gelbėti smukusį Valdo Adamkaus prestižą visuomenėje ir pasitikėjimą juo, pabrėždami jo nuopelnus šalies užsienio politikoje. Savaime suprantama, kad ir pats Valdas Adamkus nenori užbaigti savo kadencijos, nužengdamas nuo per tiek nemažai metų pasistatyto pjedestalo.
Tačiau ar to jis nedaro būtent dabar, kai vietoj to, kad atskleistų visas kortas, tyli ir, regis, tikisi, kad išlauks, kol audra praūš? Ilgametis Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis, nepaisant jo visų nuopelnų, užbaigiant Šaltąjį karą ir suvienijant Vokietiją, visiems laikams prarado pagarbą ir pasitikėjimą daugelio vokiečių akyse, kai įsivėlė į politinio finansavimo skandalą ir atsisakė atskleisti savo finansinius rėmėjus.
Savo pranešimą prezidentas užbaigė, tvirtindamas, „kad tik įsipareigoję skaidrumui, demokratijai ir atsidėję atviros visuomenės kūrimui gali tikėtis sukurti tikrai stiprią valstybę, kuria pasitiki piliečiai“. Taip, jis teisus, teigdamas, kad prieš dvidešimt metų Lietuva užsibrėžė strateginį tikslą atkurti valstybę, o šiek tiek vėliau – tapti ES ir NATO nariais. Dabar naujus didžiuosius strateginius tikslus lyg ir sunkoka sugalvoti.
Tačiau kodėl pats prezidentas nedemonstruoja strateginio mąstymo? Kodėl jam pačiam neiškėlus strateginio Lietuvos tikslo - sukurti atvirą ir skaidrią politiką mūsų valstybėje, kuri pagimdytų piliečių pasitikėjimą savo išrinkta valdžia bei leistų mums „būti vieningais ir dirbti kartu“? Kodėl Valdas Adamkus pirmasis neparodo pavyzdžio? Kodėl jis kalba apie drąsą ir savikritiką, tačiau pats neišdrįsta būti savikritiškas?
Juk jei „skeleto spintoje“ jokio nėra, paprastas paaiškinimas visuomenei išsklaidytų jos abejones, nes dabar savo tyla prezidentas tarsi reikalauja iš visuomenės aklo pasitikėjimo juo. Jei vis dėl to kažkoks „skeletas spintoje“ yra, Valdas Adamkus sukurtų neprecedentinį atvejį pokomunistinės Lietuvos politikoje, jei „paaukotų“ save, atvirai pripažindamas savo skaudžias klaidas ir taip padarytų ją atviresnę, skaidresnę ir vertą daugiau pasitikėjimo.
Pernai savo metiniame pranešime Valdas Adamkus dramatiškai konstatavo „visų nepasitikėjimą visais“. Deja, bet per vienerius metus smuko piliečių pasitikėjimas ne tik Lietuvos politika, bet ir jos prezidentu. O gal šiemetiniame pranešime, samprotaudamas apie pasitikėjimo valstybe krizę ir piliečių pasitikėjimo Lietuvos politika apskritai bei jų išrinktaisiais nebuvimą, Valdas Adamkus pirmiausia kalbėjo apie save?