Toli gražu ne viskas švarų „švariųjų“ valstybėje. Ši branduolinė valstybė nekontroliuoja dalies savo teritorijos, yra krečiama terorizmo ir separatizmo, religinio fanatizmo, apraizgyta savo pačios žvalgybos tinklais, apimta antivakarietiškų nuotaikų. Pakistane gyvena 180 milijonų žmonių. Palyginimui Rusijoje - 138 milijonai.
Šalis balansuoja ant chaoso ribos dėl daugelio labai sudėtingų, dažnai istorijos nulemtų priežasčių.
Nuo pat valstybės susikūrimo Pakistano politinio, karinio elito bei visuomenės sąmonę persekioja paranoja, jog anksčiau ar vėliau Indija neišvengiamai sieks sunaikinti musulmonų valstybę. Būtent ši paranoja yra daugelio Pakistano bėdų priežastis.
Nesibaigiantis konfliktas su Indija dėl Kašmyro pastūmėjo Pakistaną remti teroristines organizacijas, veikiančias prieš Indiją. Labiausiai žinoma jų yra „Lashkar-e-Taiba“, kurios dienotvarkėje pastaruoju metu atsiranda ir pasaulinis džihadas prieš Vakarus. „Lashkar-e-Taibos“ rėmimas logiškai stumia Pakistaną toleruoti ir kitas radikalias teroristines organizacijas, užmerkiant akis ir „nematant“ jų veiklos. Afganistano Talibanas didele dalimi yra Pakistano visagalės žvalgybos ISI rankų darbas. Ir vėl, tokia politika vykdoma visų pirmą bijant Indijos.
Jeigu Pakistano valdžia rodytų tą patį entuziazmą kovoje su teroristinėmis grupuotėmis, veikiančiomis pasienyje su Afganistanu, kaip kad rodo tiesiogiai ar netiesiogiai bandydama destabilizuoti padėtį Kašmyre, visos prieš Kabulo veikiančios grupuotės seniai būtų sunaikintos.
Tačiau sakyti, jog Pakistanas visiškai nieko nedaro - taip pat nėra teisinga. Jau keli metai kariuomenė kovoja su Pakistano Talibanu bei „Al Qaeda“, veikiančiomis netoli sienos su Afganistanu. Pakistano kariuomenė patiria nemažus nuostolius, bet vis dėlto centrinė valdžia genčių valdomos teritorijos ir toliau nekontroliuoja. Susidaro įspūdis, jog teroristinės grupuotės turi stiprią vietinę paramą. Nepraeina nei savaitės be teroristinio išpuolio prieš Pakistano kariuomenę ar policiją.
Ir Talibanas, ir „Al Qaeda“ dėl Bin Ladeno mirties kaltina Pakistano valdžią, kuri leido JAV įvykdyti Bin Ladeno likvidavimo operaciją. Pakistano padėtis bei veiksmai yra labai dviprasmiški ir šalies civilinė valdžia susilaukia priekaištų ir iš šalies opozicijos, ir iš Jungtinių valstijų.
Tačiau faktas, jog Osama bin Ladenas gyveno keletą metų prie pat elitinės Pakistano karo akademijos vartų ir viską žinanti šalies žvalgyba „nieko apie tai nežinojo“, kelia daug klausimų. Visų pirma, kaip žvalgyba, be kurios žinios net plaukas šalyje nuo galvos nenukrenta, galėjo nežinoti, jog labiausiai pasaulyje ieškomas teroristas gyvena ne kur nors oloje kalnuose, o pačioje panosėje, netoli sostinės Islamabado. Tuo sunku patikėti. Labiau tikėtina, jog Pakistano civilinė valdžia nežinojo to, ką puikiai žinojo kai kurie žvalgybos pareigūnai.
Šį klausimą ypač aštriai kelia JAV, iš kurių Pakistanas gauna milijardinę karinę pagalbą. Tačiau be Pakistano (nors ir dviprasmiško) bendradarbiavimo JAV negali apsieiti. Pakistanas Vašingtonui būtinas kaip sąjungininkas regione bei kaip tranzitinė šalis, aprūpinat kariuomenę Afganistane. Tačiau lieka neaišku, kiek Pakistanas yra iš tikro sąjungininkas ir kiek, sakykim, JAV skiriamų pinigų nukeliauja veiklai, kuri yra priešiška JAV nacionaliniams interesams.
Tačiau realybė tokia - JAV yra tiek įsipainiojusi regione, jog santykių nukirtimas su Pakistanu nieko gero neduotų. Tai greičiau paskatintų Pakistano radikalus bei fundamentalistus ir dar labiau destabilizuotų šalį, kuri perspektyvoje taptų panašia antivakarietiška valstybe kaip Iranas.
Taip pat visu aštrumu kyla klausimas, kodėl Pakistano valdžiai tyliai sutinkant jau keli metai genčių valdomose teritorijoje vyksta JAV nepilotuojamų lėktuvų atakos, kuriose žūna ne tik Amerikai priešiškų karinių grupuočių nariai, bet ir taikūs gyventojai. Beje net ir šiuo metu esant visuotiniam pasipiktinimui dėl šalies suverenumo pažeidimo, JAV tęsia atakas Pakistano genčių valdomose teritorijose. Žinant, karinių perversmų tradicijas Pakistane, tokio pasipiktinimo rezultatai nenuspėjami.
Faktas lieka faktu - Pakistanas yra labai nestabilus. Dar blogiau, jog ši ant chaoso ribos balansuojanti valstybė yra vienintelė islamiška šalis, turinti branduolinius ginklus. Pakistanas šiuo metu turi apie 200 branduolinių užtaisų ir yra pasiryžęs juos panaudoti galimame kare su Indija. Į rusišką ruletę panašūs spėliojimai, ar pateks branduolinis ginklas į islamo fundamentalistų rankas, ar ne. Užtenka perversmo, kurio metu į valdžią ateitų radikaliai islamiškai nusiteikęs generolas.
Gali neprireikti ir generolo. Be to, ne taip seniai Pakistano Talibanas buvo vos keliasdešimt kilometrų priartėjęs prie šalies branduolinių objektų. Kariuomenė Talibaną nubloškė, bet jo nesunaikino. Paskritai Pakistano branduolinės programos rodo šalies politinio elito dviprasmiškas nuostatas Vakarų atžvilgiu. Afganistano branduolinės bombos tėvas Abdulas Khaderas Khanas labai daug prisidėjo sąmoningai platindamas branduolinių ginklų kūrimo technologijas daugelyje valstybių, nedraugiškų Vakarams. Khanas plačiai laikomas nacionaliniu didvyriu ir už šią veiklą teisiamas nebuvo.
Neseniai Pakistano parlamente vyko JAV operacijos likviduojant Bin Ladeną svarstymas. Daugiausia kaltinimų dėl šalies suverenumo pažeidimo teko JAV, tačiau net nebuvo svarstyta, kaip galėjo atsitikti, jog Bin Ladenas galėjo tiek ilgai gyventi nepastebimas žvalgybos kontroliuojamoje šalyje. Bin Ladenas ne pirmas „Al Qaedos“ bei Talibano vadovas, radęs prieglobstį Pakistane.
Kodėl padėtis Pakistane svarbi Lietuvai? Visų pirma todėl, jog konfliktas Pakistane gali lengvai tapti branduoliniu karu. Antra, Lietuva yra Europos civilizacijos bei Vakarų karinių-ekonominių struktūrų narė. Naivu tikėtis, jog konfliktai, ypač tokie, kaip potencialus neramumai Pakistane gali neturėti jokios įtakos kažkur kitame pasaulio gale esančioms Baltijos valstybėms.
Dažnai kartojamoje banalybėje, jog pasaulis yra daug mažesnis nei buvo prieš šimtą metų, yra labai daug tiesos. Tai įrodė ir „Al Qaedos“ išpuoliai Amerikoje, ir JAV kilusi ūkio krizė. Abu įvykiai palietė - ir labai nepalankiai - kiekvieną Lietuvos pilietį. Naivu būtų tikėtis, jog kiti sukrėtimai mus apeis šonu.