Juk skirtingai nuo Rusijos, nei vienas Amerikos kareivis netrypė Lietuvos žemės. JAV laikėsi Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politikos, Amerika priglaudė labai didelę mūsų pokarinės inteligentijos dalį. Tuo tarpu Lietuvoje likę inteligentai buvo arba numarinti Sibire, arba tapo kolaborantais, arba buvo priversti tylėti.
Dažnai metamas nuvalkiotas kaltinimas, jog, girdi, jei ne JAV propaganda, tiek daug lietuvių nebūtų žuvę miškuose. Tačiau nereikia užmiršti, jog ginkluotas konfliktas su TSRS po II Pasaulinio karo buvo labai reali galimybė. Iš kitos pusės, net ir Vakarams neremiant, ginkluotas pasipriešinimas vis tiek būtų vykęs. Kaltinti JAV, jog tiek daug Lietuvos vyrų krito miškuose, yra tarybinės propagandos klišių kartojimas ir bandymas įteigti, jog lietuviai buvo infantilai, nesugebėję be JAV raginimo priešintis komunistams. Ko beje, savo gėdai bei nelaimei, nepadarėme 1940-ais metais.
Sakyti, jog pasikeitus geopolitinei padėčiai ir Rusijai apsiginklavus branduoliniais ginklais, JAV dėl Lietuvos turėjo pradėti branduolinį karą, yra naivus savęs susireikšminimas.
Visų pirma, dėl rusiškos žiniasklaidos išsikerojimo Lietuvoje. Didelė dalis lietuvių ir toliau moka tik vienintelę užsienio kalbą – rusų. Rusijos televizijos kanalas „Pervij Baltijskij Kanal“ , kurio finansiniai resursai, skirtingai nuo LRT, yra begaliniai, sėkmingai vykdo propagandinį karą prieš Lietuvą ir jam pavyksta išlaikyti Lietuvą Rusijos kultūrinėje bei ideologinėje erdvėje. Lietuva, neturėdama tokių finansinių resursų televizijai ir intelektualinių resursų sukurti tokio lygio kultūrinius produktą kaip Rusija, yra beveik pasmerkta pralaimėti.
Protų okupacija yra svarbesnė nei ginkluota intervencija. Na, o Rusijos valdžia didelių simpatijų Amerikai nejaučia. Kremlius ir netgi daug paprastų rusų vis dar laiko Ameriką priešu. Tai skatina ir antiamerikietiškų nuotaikų augimą Lietuvoje. Juk faktiškai, žvelgiant į pasaulinius įvykius, Rusija visada turi kitokią nuomonę nei JAV. Klišės – „agresyvi JAV politika“, „Amerika – pasaulio policininkė“ nuolat kalamos į galvą. Net Rusijos–Gruzijos karo versiją Lietuvoje daug kas paėmė iš rusiškos propagandos, o ne susigalvojo patys.
Tačiau vien smegenų plovimu žmonių nuostatas vargu ar pakeisi. Lietuva daug tikėjosi iš JAV po Nepriklausomybės atgavimo. Tačiau Islandija, o ne JAV, pirmoji pripažino Lietuvą. Vėlgi teisti už tai Amerikos negalima, nes TSRS subyrėjimo laikais JAV buvo svarbesnių rūpesčių nei skubus Lietuvos pripažinimas – sakykim pilietinio-branduolinio karo išvengimas. Tačiau be tylaus JAV pritarimo vargu ar Lietuvos pripažinimas būtų buvęs toks greitas. Okupacijos nepripažinimo politika Baltijos valstybes darė visiškai skirtingomis nuo likusių sąjunginių respublikų, nors galų gale pripažintos buvo visos, net ir tos, kurios tos nepriklausomybės visiškai nesiekė – sakykim Vidurio Azijos respublikos.
Užmirštama, jog daugiausia dėl JAV Lietuva pateko į NATO ir net į ES. Tai yra, atsidūrė visai kitoje geopolitinėje erdvėje nei iki tol ir dabar priklauso tai politinei bei kultūrinei sferai, iš kurios ji buvo išplėšta okupacijos – Vakarams. Galima daug kritikuoti Briuselį ir yra už ką, tačiau kita alternatyva – Nepriklausomų Valstybių Sąjungą (NVS). Ar daug kas rinktųsi NVS?
Na o dėl NATO, mes, šiuo metu turintys vos vieną karinį lėktuvą ir nevykdantys savo finansinių įsipareigojimų Aljansui, bet norintys, jog mus gintų nuo agresijos, turėtume suprasti, jog faktiškai Jungtinės Valstijos ir yra NATO. Be Vašingtono pritarimo NATO nepajudins nei piršto. Libijos karas parodė, jog NATO be JAV paramos nėra pajėgi ilgai tęsti net tokios mažos Afrikos šalies bombardavimo. Taigi burnoti prieš vienintelę realiai į pagalbą galinčiai ateiti valstybę yra labai jau neatsakinga.
Kai kurie Lietuvos politikai yra garsiai pareiškę, jog iki dabartinės prezidentės atėjimo į valdžią Lietuva lindo JAV į vieną vietą. Tačiau norėtųsi ne deklaracijų, bet labai konkrečių pavydžių, kada ir kokiais veiksmais Lietuva tai darė. Tai, jog mes siuntėme savo karius į Iraką bei dalyvaujame NATO operacijose Afganistane, yra suprantama ir logiška. Nors karas Afganistane nepopuliarus, bet esame NATO nariai ir bent jau šiuo atveju sugebame bent mažąjį pirštelį pajudinti savo buvimui organizacijoje pateisinti. Irako atvejis yra labiau kontroversiškas, kaip ir pats Irako karas, bet ir vėl mes pasielgėme kaip sąjungininkai, kas, žinant JAV įtaką pasaulyje, buvo logiškas žingsnis.
Dar labiau santykius su JAV pablogino prezidentės nevykimas susitikti su Baracku Obama į Prahą, nepaaiškinus priežasčių. Tiesa, prezidentė jas paaiškino po kelių mėnesių, bet manyčiau, jog prezidentės kaip buvusios Eurokomisarės atsisakymas vykti į Prahą buvo dalies Briuselio biurokratijos norų bei skeptiško požiūrio į JAV atspindys. Šis žingsnis, be abejo, susilaukė dalies visuomenės pritarimo – girdi, kokie mes savarankiški - net nebijome nevykti pas amerikosų prezidentą. Tai davė dar didesnį postūmį antiamerikietiškų nuotaikų plitimui. Štai kokie mes drąsūs: dabar vykdome beveik tokią pat savarankišką politiką kaip Kinija. Keistos ambicijos šaliai, turinčiai vos tris milijonus gyventojų…
Ne paskutinę vietą kai kurių inteligentų galvose užima įsitikinimas, jog Lietuvą užliejo nieko vertos amerikietiškos pseudokultūros banga. Taip, tai tiesa, atėjo „Mcdonalds“, per televiziją transliuojami menkaverčiai amerikiečių trileriai. Bet ar tai ta tikroji JAV kultūra, ar tai nėra tik ūkinis skverbimasis arba mūsų vargana finansinė padėtis, neleidžianti nusipirkti aukštos meninės vertės JAV kuriamų meno kūrinių? Keista, bet niekas nekalbėjo apie Lotynų Amerikos kultūrinę invaziją, kai televizijos ekranus buvo užplūdo muilo operos, pasakojančios nesibaigiančias istorijas apie visokias marijanas, o žodis „fazenda“ Lietuvoje tapo plačiai vartojamas.
Skaudu stebėti antiamerikietiškų nuotaikų plėtimą Lietuvoje. Juk kaip neseniai rašė vienas žinomas Lietuvos apžvalgininkas, žvelgiant objektyviai, JAV yra pirmoji tikra Lietuvos sąjungininkė per tūkstantį metų. Taip, tačiau sąjungininkai ne tik įgyjami, bet ir prarandami. Pablogėjus santykiams su Lenkija, atvėsus ryšiams su JAV bei plintant antiamerkietiškoms nuotaikoms Lietuvoje, per nugarą perbėga šaltukas, galvojant apie mūsų šalies ateities perspektyvas