Plutarchas “Biografijose” aprašo atvejį, kai Julijus Cezaris išvydo Romoje prašalaičius, užančiuose laikančius bei glostančius šunelius ir beždžionėles. Nustebęs jis klausė: “ar jūsų moterys negimdo vaikų?” Europos Sąjungoje už tokį klausimą jis būtų kaipmat sulaukęs savojo Bruto.
Cezarį piktinusi gerumo perkėla iš jausmo žmogui į jausmą gyviui tampa ne tik psichologiškai įprasta, bet ir ideologiškai pagrįsta. Žydrais (jei berniukas) arba rožiniais (jei mergaitė) kaspinais apraišiotas, šeimininkų ne tik sužmogintas, bet ir sudievintas pudelis su neatimamomis “teisėmis” dabar Europos Sąjungoje įkūnija ir teigiamą atsakymą į Julijaus Cezario klausimą, ir naują – politinę šios perversijos pakopą.
Kad ir kaip šiais laikais būtų grindžiamos žmogaus teisės, “gyvūnų teises” tenka grįsti arba labai panašiai, arba palikti jų kilmę ir prasmę iš esmės neišaiškintas, vadinasi – grynai tariamas. Pripažinus žmogaus ir gyvūno teisių kilmės analogiją, labai sumažėtų skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio prigimties suvokimo. Tektų gyvūnams priskirti su teisėmis tiesiogiai sietinus dalykus, antai pareigas ir asmens orumą. Aišku, dažniausiai į tokias prieštaras nė nesigilinama: viešajai opinijai valdyti visai užtenka įvairių “gyvūnų mylėtojų” ir “gyvūnų gerovės” judėjimų skleidžiamos propagandos. Sunku nepatirti įspūdžio, jog “pažangiausiose” demokratijose žuvys net nebestimpa: jos “miršta”, ir vargas tam žvejui arba virėjui, kuris iš grynai kulinarinių paskatų (dėl šviežumo) pratęsia ir apsunkina jų kančias.
Europos Sąjungoje kinta tam tikros tradicinės vertybių hierarchijos. Kai sužmoginamas gyvūnas, žinoma, nebūtinai lygiagrečiai „sugyvulinamas“ žmogus. Tačiau natūralios vertybių hierarchijos praradimas veda į tai, apie ką kalba sociologas Digby Andersonas – kad mes imame vis labiau sureikšminti nereikšmingus dalykus: „Kadangi rimtų rūpesčių veik neliko, žmonės suskato rūpintis įvairiais niekais. Kadangi mes esame trivialūs, tai ir mūsų politika yra smulkmeniška, Mes skendime niekinguose dalykuose, nesugebame atskirti smulkmenų nuo to, kas svarbu, poreikių nuo norų; mes gyvename sentimentalumo, savęs išteisinimo ir vaikiškumo laikais“. Tai, beje, tinka ne tik Europos Sąjungos valstybių politikai, bet ir smulkmeniškam visa ko reguliavimui, kuriuo pasižymi eurobiurokratija.
Taigi Petras Auštrevičius buvo teisus: yra tam tikra problema dėl vištų Europos Sąjungoje. Bet tikrai ne ta, kurią jis turėjo omenyje.
Nuo vištų ir jas su žmonėmis vienijančių teisių perėjus prie kitų, specifiškai žmogiškų problemų, atkreiptinas dėmesys į kelis dalykus, kurie verčia rimtai suabejoti ne tik tolesnės ES integracijos perspektyvomis, bet ir dabartinės stadijos pagrįstumu. Juk turi būti tam tikro politinio tapatumo elementų, vienijantis įvairioms tautos. Kur jie glūdi?
Pirmiausia derėtų kalbėti apie tai, kas lyg ir yra šiandienio Europos integravimosi ultima ratio: tai medžiaginės gerovės vaisių virškinimo procesas, kurio sklandumu rūpinasi išpūstas eurobiurokratinis aparatas. Šiuo atžvilgiu Europos vienijimosi mentalitetas nemenkai primena Friedricho Nietzsche‘s „paskutinįjį žmogų“ – išradusį laimę ir ilgiausiai gyvenantį. Bet jei tai ir yra tas pagrindinis integravimosi veiksnys, tuomet kyla klausimas: kodėl jis iki šiol nesuveikė ir nebuvo priimta Europos Konstitucija, o airiai atmetė Lisabonos strategiją? Šiaip ar taip, argumentas dėl padidėsiančios gerovės, kurią įgalinsiąs veiksmingesnis valdymas, kurį savo ruožtu įgalinsianti didesnė centralizacija, tebėra smarkiai eksploatuojamas. Tačiau demokratinė centrinės valdžios kontrolė ir atskaitomybė neišvengiamai sumažės. Kur garantijos, kad ši paternalistinė Europos valdžia nepasuks pavojingais klystkeliais? Kur garantijos, kad jau nepasuko?
Paulas Rahe neseniai pasirodžiusioje knygoje „Švelni despotija: demokratijos slinktis“ kaip tik apie tai užsimena. Jo teigimu, etatistinis prancūzų elitas šiandien dar sykį pamėgino primesti Europai seniai žinomą visuotinės monarchijos idėją, pritaikęs ją Europos Sąjungos lygiu. Tai, kas britams kelis amžius buvo kaip didžiausias košmaras, kai jie žvelgdavo į galingas absoliutistines Prancūziją ir Ispaniją, šiandien pildosi. XVIII a. pabaigoje visuotinės monarchijos priešininkai Prancūzijoje tokį valdymo modelį pavadino „administratorių despotizmu“. Būtent tokiam despotizmui, pasak P. Rahe, yra artimas „galingųjų mandarinų“ šiandien valdomas Briuselis. Tai administracinis elitas, niekados nebūsiantis realiai atsakingas atstovaujamajai valdžiai ir juolab ją rinkusiems žmonėms. Idėjinį pagrindą šiam technokratinio valdymo su centralizuota administracija modeliui padėjo Turgot ir prancūzų fiziokratai, o Vokietijoje jį pagrindė Hegelis (jo kontūrai matyti „Teisės filosofijoje“). Dabar būtent Prancūzijos bei Vokietijos dėka jis sėkmingai prigijo Briuselyje.
Prancūzų fiziokratų mąstymą apibūdino Alexis de Tocqueville‘is, tačiau šiandien būtų jau per daug nagrinėti Briuselio technokratijos reiškinį politinės filosofijos kampu. Apskritai galbūt laikas tą reiškinį apmalšinti politinėmis, praktinėmis demokratinių jėgų priemonėmis. Jei, žinoma, tų jėgų dar užtektinai liko. Štai netrukus rinksime atstovus į Europos Parlamentą. Kokia šitų rinkimų prasmė? Ar yra išties demokratinis atstovaujamasis ryšys tarp Lietuvos rinkėjų ir Europos Parlamento kaip visumos? Beveik jokio. Tad kokius politinius žaidimus mes žaidžiame? Maža to – kokios yra realios EP galios? Labai nedidelės, palyginti su administracijos elito. Vadinasi, didžiausia politinė Europos šalių vertybė – demokratinė santvarka, o susivienijusioms į krūvą joms ta vertybė aiškėja esanti veikiau tik simbolis nei tikrovė?
Kitas Europos Sąjungos integravimosi veiksnys – ideologinis: europiečio politinės tapatybės pagrindas esą būsiančios žmogaus teisės. Kaip sakė vienas buvęs Vokietijos ministras, Europos integracijai labiausiai trukdo „prieštaringas ir seniai atgyvenęs idealas – tautinė valstybė“. Jo žodžiais, europiečio tapatybės ir bendros pilietybės pagrindu turinti tapti „žmogaus teisė“. Bet kodėl negalima žmogaus teisėmis rūpintis dabartinėmis sąlygomis, be didesnės integracijos ir centralizacijos? Kodėl žmogaus teisėms ginti prireikė visuotinės Briuselio monarchijos? Juk žmogaus teisės yra būtent liberalizmo ir demokratijos, o ne rinkėjams menkai atskaitingos technokratijos kūdikis.
Tačiau šiuo atveju mes kalbame apie patriotizmą daugiau kaip emocinį prisirišimą ir ištikimybę tam, kas sava, artima. Savo ruožtu klasikinei minties tradicijai žinomas dar ir kitoks patriotizmas, kurį sąlyginai galėtume pavadinti politiniu patriotizmu.
Klasikinė politinė mintis tradiciškai kelia klausimą – kas yra geras pilietis? Atsakymas, kuris gana populiarus šiandien, bet ties kuriuo klasikinė mintis nesustoja, skelbia, jog geras pilietis yra žmogus, nesavanaudiškai mylintis savo šalį ir jai tarnaujantis nepaisydamas politinių santvarkų kaitos. Tačiau „Politikoje“ Aristotelis tvirtina, kad tokia „gero piliečio“ samprata tėra sąlyginė. Lemiama reikšmė, jo požiūriu atitenka santvarkai, kuriai žmogus moraliai ir politiškai įsipareigoja.
Santvarkai abejingas patriotizmas yra nevisavertis dėl panašios priežasties į tą, dėl kurios mylinti motina laimingesnė, kai jos vaikas geras, nei kai jis blogas. Ji myli tai, kas yra jos, bet kartu siekia to, kas gera nepaisant kraujo ir klano ryšio. Tarp meilės tam, kas sava, ir tam, kas gera, politiniame gyvenime, kaip ir privačiame, dažnai atsiranda įtampos ir susikirtimai. Santykis tarp to, kas nuosava, ir to, kas gera, atitinka santykį tarp tėvynės ir santvarkos. Kalbant klasikinės metafizikos kalba, tėvynė arba tauta yra materija, o santvarka – forma, kuri klasikų buvo laikoma svarbesne už materiją.
Aristotelio požiūriu, keičiantis santvarkai, valstybė neišlieka ta pati, kaip buvusi. Kitaip tariant, santvarka yra tai, kas esmiškai suteikia valstybei jos politinį tapatumą. Tiek, kiek patriotas yra geras pilietis, jis negali būti lojalus ir demokratijai, ir oligarchijai, ir kuriai nors visuotinei monarchijai. Klasikinis patriotizmas atsiskleidžia tik per aktyvų santykį su ta santvarka, kuriai įsipareigojama. Toks patriotizmas buvo Periklio Atėnuose. Tarp moderniųjų valstybių pirmosios jį įkūnijo Jungtinės Valstijos. Gegužės 3 d. Žečpospolitos Konstitucija skelbė, kad politinė tautos egzistencija brangintina labiau už gyvybę ir asmeninę laimę, o Konstitucija priimama bendrojo gėrio ir laisvės įtvirtinimo vardan.
Tad galime skirti dvi patriotizmo tendencijas: meilę, emocinį prieraišumą tėvynei kaip tam, kas sava, ir atsidavimą tėvynei kaip tam, kas teisinga ir gera politiškai, kas ugdo dorybę ir gina dorybių dvasia gyvuojančią politinę tvarką. Dvi sampratos neretai susikerta. Per pilietinį karą JAV pietiečių generolas Robertas Lee gynė Konfederacijos reikalą, nes svarbiausia jam buvo meilė gimtajai valstijai – Virdžinijai. Savo ruožtu kitas garsus pietietis – George‘as Thomasas – stojo šiauriečių pusėn, nes už savą valstiją jam buvo svarbiau žmogaus prigimties, teisingumo ir laisvės principai, kuriuos, jo požiūriu, gynė Abrahamas Lincolnas.
Kurie principai Europos Sąjungos valdymo sistemoje verti minėto politinio patriotizmo? Vardan kurių Briuselio technokratijos bruožų kas nors norėtų aukotis ir galvą guldyti? Kam Europos Komisijos politika įkvėpia pasididžiavimo ir pasitikėjimo? Žinoma, teoriškai galėjo būti patvirtinta Konstitucija Europai. Tačiau koks Briuselio sistemos politinis mylėtojas tiek nustelbtų savyje nuodėmingą žmogų, kad pajėgtų ją perskaityti? Trumpai tariant, Briuselis nesugeba sukurti tikros, natūralios ir įkvėpiančios politinės ES tapatybės, o jai nesant, nėra ir stipraus politinio Europos patriotizmo. Jis gali nebent rusenti tarp nedidelės grupelės intelektualų, biurokratų ir turistų.
Kai nėra nei vienokio, nei kitokio patriotizmo, kai neatsiranda politinės tapatybės, kai valdžia virsta atskiru luomu, o valdomieji – Nietzsche‘s paskutiniais žmonėmis, tai nelieka ir pačios politikos. O visuomenė be politikos, kaip sakė Hannah Arendt, buvo viduramžių Europa.
Besiintegruojanti Europos Sąjunga yra tarsi viduramžių Europos, kurioje nebuvo nacionalinių valstybių, atitikmuo, kai jau nebuvo likę Atėnų politiškumo bei Romos patriotizmo, o Machiavelli dar nebuvo pradėjęs politinės minties kelio į šiuolaikinį nacionalinį patriotizmą ir pilietiškumą. Tiesa, dabar politika ir patriotizmas vis dar rusena nacionalinėse valstybėse. Tačiau kaip tokiu atveju pilietinės visuomenės nesusiformavimu ir brandžios demokratijos stoka besiguodžiančiai Lietuvai ES galėtų tapti pilietiškumo ir demokratijos orientyru? Galbūt žmogaus teisių požiūriu – taip, galėtų. Bet orientyru juk ji ir dabar gali būti; tai nereikalauja dar didesnės integracijos ir centralizacijos.