Vaikystėje V.Putinas apkandžiodavo už save didesnius chuliganusKnygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“. IV dalis

 (213)
Knygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“ autorė Masha Gessen susitinka su žmonėmis, kuriuos galima vadinti asmeniniais V. Putino priešais: kolege iš Leningrado laikų M. Saljė, kuri išsiaiškino, kad tai V. Putinas kaltas dėl miestui skirtos didžiulės mėsos siuntos dingimo; buvusia jo įvaizdžio kūrėja M. Litvinovič; Londone besislapstančiu oligarchu Borisu Berezovskiu; kartu su G. Kasparovu ji keliauja po Rusiją ir stebi, kaip jam kliudoma vykdyti politinę veiklą.
Vladimiras Putinas
Vladimiras Putinas
© AFP/Scanpix

Rusija tikėjo Jelcinu, o gavo hiperinfliaciją, biurokratus ir verslininkus-vagis

Tamsioje laiptų aikštelėje nušaunama G.Starovoitova

Išsprogdinti žmonės: rusai imasi bombarduoti Grozną

Berezovskio suburta grupė turėjo tik tris savaites parašyti Putino biografiją. Jie turėjo ribotą šaltinių sąrašą: jame buvo pats Putinas, iš kurio buvo paimti šeši ilgi interviu, jo žmona, geriausias draugas, buvusi mokytoja ir ankstesnė sekretorė iš Sankt Peterburgo savivaldybės. Rašydami biografiją, jie neturėjo kelti klausimų, jų užduotis – užrašyti legendą. O ta legenda buvo pokario Leningrado chuligano biografija.

Rusijos miestas Sankt Peterburgas pasižymi šlovinga istorija ir žavinga architektūra. Bet sovietinis Leningradas, kuriame 1952 m. gimė Vladimiras Putinas, buvo miestas, patyręs badą, skurdą, naikinimus, agresiją ir mirtį. Buvo praėję tik aštuoneri metai po Leningrado blokados. Blokada prasidėjo, kai nacių daliniai apsupo miestą nukirsdami visus ryšius su Leningradu 1941 m rugsėjo 8 d. Ji baigėsi po aštuonių šimtų septyniasdešimt dviejų dienų. Iš bado ar nuo šūvių mirė daugiau kaip milijonas žmonių. Maždaug pusė jų žuvo bandydami pabėgti iš miesto.

Putinai kambaryje neturėjo normalios virtuvės, todėl dujinė viryklė ir kriauklė buvo įrengtos siaurame koridoriuje, į kurį buvo patenkama tiesiai iš laiptinės. Trys šeimos ant keturių skylių viryklės ruošė maistą.
Masha Gessen

Vienintelis kelias, kurio nekontroliavo vokiečiai, buvo pavadintas Gyvybės keliu. Šimtai tūkstančių žmonių nuo bombų ar bado žuvo šiame kelyje. Joks miestas per visą Naujųjų amžių istoriją nepatyrė tokio badmečio ir žūčių, o išlikę gyventojai tikėjo, kad valdžia tyčia sumažino nukentėjusiųjų skaičių.

Niekas nežino, per kiek laiko miestas gali atsigauti po tokio smurto ir gedulo. „Įsivaizduokite kareivį, kuris gyvena taikos sąlygomis, bet aplink jį stovi tos pačios sienos ir tie patys daiktai, kurie jį supo apkasuose, – praėjus šiek tiek laiko nuo karo pabaigos rašė istorikai, bandantys sudėti Leningrado blokados sakytinę istoriją. – Sienų apdailoje vis dar matyti šrapnelio žymės. Blizgančiame pianino paviršiuje – sudužusio stiklo palikti įbrėžimai. Ant blizgančių parketo grindų – žymės, kurias paliko mediena kūrenama viryklė.“

Vladimiras Putinas užaugo bute, kurio kiekviename kambaryje stovėjo po tokią krosnelę. Jo tėvai – Marija ir Vladimiras Putinai – pergyveno miesto blokadą. Vladimiras Putinas vyresnysis išėjo į armiją pirmosiomis sovietų-vokiečių karo dienomis. Jis buvo sunkiai sužeistas mūšyje netoli Leningrado ir nugabentas į ligoninę. Marija jį ten rado. Po keleto mėnesių ligoninėje jis vis dar buvo labai suluošintas: sudarkytos kojos visą likusį gyvenimą jam kėlė didžiulį skausmą.

Putinas vyresnysis buvo paleistas iš kariuomenės, todėl grįžo su Marija namo. Jų vienintelis sūnus, tuo metu buvęs maždaug aštuonerių-dešimties metų, gyveno vienuose specialiai per blokadą atidarytuose vaikų namuose. Tokie namai buvo kuriami tikintis, kad institucijos gali vaikais pasirūpinti geriau nei badaujantys tėvai. Berniukas ten ir mirė. Marija pati buvo atsidūrusi netoli mirties. Kai blokada baigėsi, ji nebegalėjo paeiti.

Tokie buvo būsimo prezidento tėvai: neįgalus vyras ir moteris, vos nemirusi iš bado ir praradusi du savo vaikus (antrasis sūnus mirė dar kūdikystėje, keletą metų prieš karą). Bet žiūrint į visos pokarinės Sovietų Sąjungos situaciją, Putinams gerokai pasisekė: jie tebeturėjo vienas kitą. Po karo šalyje buvo maždaug dvigubai daugiau vaisingo amžiaus moterų* nei vyrų. Nepaisant statistikos, karas atnešė tragediją į beveik kiekvieną šeimą, išskirdamas vyrus ir žmonas, sunaikindamas namus ir išvarydamas milijonus žmonių. Pergyventi karą ir blokadą, vis dar turėti sutuoktinį ir namus – tai buvo
tikras stebuklas.

Jeigu lygintume juos su kitomis pokarinėmis Sovietų Sąjungos šeimomis, Putinai buvo vos ne turtuoliai. Jie buvo taip susižavėję ir įsimylėję savo sūnų, kad beveik neįmanoma to nepastebėti. Pavyzdžiui, pirmokas Vladimiras turėjo rankinį laikrodį, kuris buvo retas, brangus ir prestižinis aksesuaras bet kuriai to meto ir vietos amžiaus grupei.
Masha Gessen

Jaunesniojo Vladimiro Putino gimimas buvo dar vienas stebuklas. Toks netikėtas, kad iki šiol visai gajus gandas, esą Putinai jį įvaikino. Prieš pirmuosius prezidento rinkimus, kuriuose dalyvavo Putinas, moteris iš Gruzijos paskelbė, kad ji atidavė jį įvaikinti, kai šiam buvo devyneri. Apie tai parašyta nemažai straipsnių ir dvi knygos. Netgi Natalija Gevorkian buvo linkusi tikėti šia istorija: knygą rašantys žurnalistai nerado nė vieno žmogaus, kuris atsimintų Putiną prieš jam pradedant eiti į mokyklą. Tiesą sakant, šios teorijos neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti, tačiau to nelabai ir reikia: tų laikų normomis Vladimiras Putinas buvo nepaprastas vaikas.

Vladimiro Putino katapultavimasis į pačią viršūnę iš nežinomybės ir tai, kad visą sąmoningą gyvenimą praleido paslaptyje bei slaptose institucijose, leido jam kontroliuoti informaciją apie save žymiai geriau, nei bet kuriam kitam moderniųjų laikų politikui – ir neabejotinai geriau nei bet kuriam moderniam Vakarų politikui. Vladimiras Putinas sukūrė savo mitologiją ir tuo labai sėkmingai naudojasi, nes žymiai geriau nei bet kas gali parodyti save pasauliui taip, kaip pats norėtų atrodyti. Štai iš kur mitas apie berniuką poblokadiniame Leningrade – žiaurioje, alkanoje, nualintoje vietoje, kurioje augo negailestingi, išbadėję ir nuožmūs vaikai. Bent jau tokie buvo tie, kurie išgyveno.

Per kiemą įeinu į pastatą, kuriame užaugo Putinas. Sankt Peterburgo gyventojai vadina tokias vietas „šulininiais kiemais“. Iš visų pusių apsuptas daugiaaukščių, tokiame kieme jautiesi lyg stovėtum milžiniško akmeninio šulinio dugne. Kaip ir kituose panašiuose kiemuose, jame pilna šiukšlių, duobių ir neveikia žibintai. Panašus ir pats pastatas: devyniolikto amžiaus laiptai trupa, o laiptinėje retai rasi veikiančią lemputę. Dalies turėklų nebėra, o esantys labai kliba. Putinai gyveno viršutiniame penkiaaukščio namo aukšte, tad kelionė aukštyn neapšviestais laiptais kiekvieną kartą buvo pavojinga.

Kaip ir daugelis kitų žmonių, gyvenusių centrinėje Leningrado dalyje, jie gyveno didesnio buto, statyto galvojant apie turtingus nuomininkus, dalyje. Vėliau tas butas buvo padalytas kelioms šeimoms. Putinai kambaryje neturėjo normalios virtuvės, todėl dujinė viryklė ir kriauklė buvo įrengtos siaurame koridoriuje, į kurį buvo patenkama tiesiai iš laiptinės. Trys šeimos ant keturių skylių viryklės ruošė maistą. Laikinasis (bet tapęs nuolatiniu) tualetas pastatytas laiptinės dalyje. Jis buvo nešildomas. Gyventojai prausdavosi užsikaitinę vandens ant viryklės. Jie apsipildavo juo pasilenkę virš tualeto mažutėje šaltoje patalpoje.

Jaunesnis ir smulkesnis už aplinkinius chuliganus, Putinas stengėsi jiems nenusileisti. „Jeigu kas nors jį įžeisdavo, – atsiminė vienas iš draugų, – Volodia šokdavo ant to „bičo“, jam smogdavo, kąsdavo, išpešdavo gniužulus plaukų – darydavo viską, kad niekas daugiau net nebandytų jo pažeminti.“
Masha Gessen

Vladimiras Putinas jaunesnysis buvo vienintelis vaikas tame bute. Vyresnio amžiaus susituokusi pora gyveno kambaryje be lango, kuris galiausiai buvo pripažintas netinkamu gyventi. Sena žydų pora ir jų suaugusi dukra užėmė kitą kambarį už koridoriaus virtuvės. Toje virtuvėje kildavo nemažai barnių, bet suaugusieji stengdavosi apsaugoti vaiką nuo ginčų. Putinas dažnai leisdavo laiką žaisdamas žydų šeimos kambaryje. Kalbėdamas su jo biografiją rašančiais žurnalistais, jis netikėtai pareiškė, kad neskyrė savo tėvų nuo senosios žydų poros.

Putinams priklausė didžiausias kambarys bute – maždaug dvidešimties kvadratinių metrų ploto. To meto normomis trijų žmonių šeimai toks kambarys buvo kaip rūmai. Panašiai neįtikėtina buvo ir tai, kad Putinai turėjo televizorių, telefoną ir vasarnamį – namelį už miesto. Vyresnysis Vladimiras Putinas buvo kvalifikuotas darbuotojas traukinių vagonų gamykloje. Marija dirbo sekinančius, nekvalifikuotus darbus, kad galėtų kuo daugiau laiko praleisti su sūnumi. Ji dirbo budėtoja, valytoja, krovike. Bet jeigu lygintume juos su kitomis pokarinėmis Sovietų Sąjungos šeimomis, Putinai buvo vos ne turtuoliai. Jie buvo taip susižavėję ir įsimylėję savo sūnų, kad beveik neįmanoma to nepastebėti. Pavyzdžiui, pirmokas Vladimiras turėjo rankinį laikrodį, kuris buvo retas, brangus ir prestižinis aksesuaras bet kuriai to meto ir vietos amžiaus grupei.

Mokykla buvo už keleto žingsnių nuo pastato, kuriame gyveno Putinai. Išsilavinimas, kurį galėjo pasiūlyti ta mokykla, buvo niekuo neišskirtinis. Pirmoji Putino mokytoja buvo labai jauna moteris, baigusi mokslus vakarinėje mokykloje. Tačiau ne išsilavinimas buvo svarbiausia 1960 m., kai aštuonmetis Vladimiras pradėjo lankyti mokyklą. Jo tėvui labiausiai rūpėjo disciplina, o ne mokymas, kurį turėjo gauti jo sūnus. Išsilavinimas taip pat nebuvo tai, kas jaunojo Putino įsivaizdavimu buvo sėkmė, nes jis mėgo save pateikti kaip chuliganą. Prie to nemažai prisidėjo jo vaikystės draugai. Daugiausia informacijos, kurią jo biografams pavyko surinkti apie vaikystę ir jaunystę, buvo apie muštynes, kuriose Putinas dalyvavo.

Kiemas buvo centrinė pokarinio sovietinio gyvenimo vieta, todėl asmeninės Vladimiro Putino legendos kyla būtent iš ten. Daugelis suaugusiųjų dirbo po šešias dienas per savaitę, o vaikų priežiūra beveik neegzistavo, todėl vaikai augo bendrose erdvėse šalia perpildytų daugiabučių. Putino atveju, tai buvo augimas ir brendimas šulinio dugne – „šulininiame kieme“, vietoje, kurioje buvo daug šiukšlių ir chuliganų.

„Tai buvo išskirtinis kiemas, – biografams pasakojo jo buvęs bendraklasis ir ilgametis draugas Viktoras Borisenka. – Visur vieni chuliganai. Nesiprausę, nesiskutę vyriokai su cigaretėmis ir pigaus vyno buteliais. Nuolat geriantys, besikeikiantys, besimušantys. Tokioje aplinkoje augo ir Putinas... Kai paaugome, matydavome tuos chuliganus iš mūsų kiemo girtus gatvėse, pasiekusius visišką dugną. Daug jų sėdėjo kalėjime. Kalbant kitais žodžiais, jie nesugebėjo susitvarkyti gyvenimo.“

Jaunesnis ir smulkesnis už aplinkinius chuliganus, Putinas stengėsi jiems nenusileisti. „Jeigu kas nors jį įžeisdavo, – atsiminė vienas iš draugų, – Volodia šokdavo ant to „bičo“, jam smogdavo, kąsdavo, išpešdavo gniužulus plaukų – darydavo viską, kad niekas daugiau net nebandytų jo pažeminti.“

Knygos „Putinas. Žmogus be veido“ viršelis
Knygos „Putinas. Žmogus be veido“ viršelis
© Organizatorių archyvo nuotr.

Masha Gessen, g. 1967, Maskvoje – JAV ir Rusijos žurnalistė, knygų autorė. Grįžusi į Rusiją iš emigracijos 1991 metais, ji dirbo ne viename Rusijos spaudos leidinyje, todėl iš arti stebėjo visą politinį Rusijos dešimtojo dešimtmečio virsmą. 2012 metų rugsėjį M. Gesen buvo atleista iš seniausio Rusijoje laikraščio „Vokrug sveta“ redaktorės pareigų, nes atsisakė siųsti žurnalistą į vieną iš parodomųjų renginių, kuriuose dalyvavo Vladimiras Putinas. Tai pirmoji M. Gessen knyga lietuvių kalba. Knygą išleido leidykla „manoknyga.lt“. Knyga pasirodys vasario mėn.


Nors autorė dėjo visas pastangas, kad interneto adresai būtų tikslūs, tačiau nei autorė, nei leidėjas neprisiima atsakomybės dėl galimų jų klaidų ar pokyčių, atsiradusių po knygos išleidimo
.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

Šnipas tarp draugų: britų inteligentas, šlykščiai išdavinėjęs SSRS ne tik tėvynę, bet ir artimiausius draugus (100)

Kimas Filbis – įžymiausias XX a. šnipas, Kembridžo universiteto auklėtinis, talentingas Britanijos slaptosios žvalgybos tarnybos MI6 pareigūnas, kuris ištisus dvidešimt metų Sovietų Sąjungai išdavinėjo savo draugus ir šalį.

Baisusis laikotarpis: mirties stovyklos, eutanazija ir planai sterilizuoti (29)

Antony Polonsky, Brandeis (JAV) universiteto profesorius, yra bene autoritetingiausias Rytų Europos žydų istorijos tyrinėtojas. Vienas naujausių jo darbų „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“ pateikia išsamų sintetinį istorinės, politinės ir kultūrinės žydų bendruomenės raidos minimose valstybėse vaizdą.

G. Mažeikis. Girdžiu veidmainiavimą: užuojautą aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu (100)

1789 metais liepos 14 dieną buvo šturmuota ir užimtas Bastilijos kalėjimas-tvirtovė. 2016 liepos 14 sulaukėme atsakymo. Laiko ratas apsisuko. Labai borchesiška. 1789 metais kalėjime tuo metu buvo vos keli kaliniai ir jokios strateginės reikšmės tvirtovė neturėjo. Tai buvo tik tamsus absoliutizmo valdžios simbolis.

R. Bogdanas. Velniškai sunki moteris (83)

– She’s a bloody difficult woman. (liet. Ji yra velniškai sunki moteris.)

G. Inčiūra. Nors laimėjo ne graikai, Euro 2016 nuvylė: Rusijoje bus daug geriau (106)

Futbole – kaip meilėje ir kare, visos priemonės tinkamos, viskas galima ir viskas įmanoma. Tačiau klaidos čia fatališkos. Pirmu atveju, gali iškristi iš svarbiausio sporto karaliaus turnyro, antruoju – prarasti didžiausią savo gyvenimo meilę, o trečiuoju – apskritai žūti. Triumfuoja tas, kuris jų išvengia arba bent jau padaro mažiausiai.