Žinoma, jei tik prieš savaitę Putino išsakytos mintys, kurios nėra visiškai naujos, nėra blefas bei dezinformacija, dengianti Rusijos prezidento vykdoma imperijos atkūrimo politiką.
Tačiau pabandykime pažvelgti į šias Putino mintis rimtai, tarsi jos būtų tiesa ir rodytų ne tik naują Rusijos valstybės ideologiją, bet ir KGB karininko dvasinio vystymosi kelią, pavertusi (jei tai tiesa) jį ideologiniu konservatoriumi bei pravoslavu.
Prieš savaitę Putinas surengė keturias su puse valandos trukusią spaudos konferenciją, kurioje dalyvavo 1 300 Rusijos bei užsienio žurnalistų. Tai buvo į caro sostą pretenduojančio politiko renginys. Paaiškėjo, jog Putinas pajėgus net daryti stebuklus. Štai viena Rusijos žurnalistė pareiškė, jog po susitikimo su Putinu kovo mėnesį, jos gyvenimas iš esmės pasikeitė į gerąją pusę, jai net nusišypsojo laimė ištekėti. Caras –stebukladarys?
Tačiau stebuklai nėra šio straipsnio tema.
„Savito vystymosi kelio“ teorija nepamiršta. Apie tai kalbama pačiame aukščiausiame lygyje. Štai ką sako 21 amžiaus pradžioje spaudos konferencijoje Rusijos prezidentas Putinas: „Aš nekritikuoju Vakarų vertybių. Aš tik stengiuosi apsaugoti mūsų visuomenę nuo tariamų vertybių, kurias sunku mūsų žmonėms priimti. Nėra svarbu ką nors sukritikuoti. Tačiau reikia stabdyti gan agresyvų kai kurių socialinių grupių elgesį, kurios, mano nuomone, ne tik gyvena kaip nori, bet ir siekia primesti savo požiūrį, primesti agresyviu būdu – kitoms tautoms bei kitoms šalims.“
Putinui moralinės vertybės labai svarbios ir grupės „Pussy Riot“ atveju. Ir vėl jo pozicija konservatyvi. „Man jų gaila ir ne todėl, jog pateko į kalėjimą – nors ir tame nėra nieko gražaus. Man skaudu, jog jos smuko taip žemai, krito į tokią gilią bedugnę. Tačiau man šiuo atveju svarbiau tai, jog jos pažemino moters orumą. Ir tai padarė vien tam, kad atsidurtų žiniasklaidos dėmesio centre. Jos peržengė visas įmanomas ribas.“ Primename, jog merginų grupė „Pussy Riot“ vienoje didžiausių pravoslavų cerkvių Maskvoje atliko daina, smerkiančią Putino valdžios ir Pravoslavų bažnyčios susiliejimą. Galima ginčytis dėl protesto vietos, bet pats faktas, prieš kurį protestavo merginos, yra skaudi realybė – kaip ir caro laikais Prasvoslavų bažnyčia Rusijoje panaši į vyriausybinę ministeriją ar departamentą. Šiuo metu – remia Putino valdžią.
Manau, jog daugeliui Putino minčių, ypač homoseksualų atžvilgiu, pritars ir kai kurie Lietuvos politikai. Petras Gražulis – neabejotinai.
Tačiau, kaip pastebi žinomas apžvalgininkas Polas Goblas, procesai yra žymiai rimtesni. Kraštutiniai konservatyvūs Vakarų politikai konservatoriškoje Putino pozoje įžvelgia daug pozityvaus. Jų santykiai su Kremliumi tampa vis artimesni.
Putino flirtas su Vakarų kraštutiniais konservatoriais duoda politinių dividendų. Ir Prancūzijos, ir Austrijos konservatoriai pasisakė prieš Ukrainos susitarimus su Europos Sąjunga. Kas dar įvyks ateityje, nežinoma, nes daugelyje ES šalių silpnėja pasitikėjimas politiniu elitu, o kraštutinės dešiniosios partijos populiarėja.
Sunku pasakyti, ar Putinas tikrai tiki tuo, ką sako ir ar jo kalbos apie tradicines vertybes yra nuoširdžios. Tačiau negalima paneigti, jog Rusija vis labiau didina atotrūkį nuo Vakarų bei pretenduoja į supervalstybės statusą. Išskirtinumą propaguojanti ideologija tikrai Vakaruose neras platesnio pritarimo, bet ją tęsiant bus vis sunkiau Vakarams ir Rusijai rasti bendrą kalbą. Tai tikrai nenaudinga Rusijai, kaip valstybei, ypač didėjant Kinijos geopolitiniams apetitams.