V. Keršanskas. Rusijos akys vėl krypsta į Moldovą?

Kovo 2 d. Moldovoje buvo minimos 23-osios Padnestrės karo, nusinešusio maždaug 500 gyvybių, metinės. Karinis konfliktas, kilęs šiam regionui paskelbus apie atsiskyrimą, virto jau daugiau nei dvidešimt metų trunkančiu „įšaldytų konfliktu“. Karo Rytų Ukrainoje metu jis dažnai prisimenamas kaip pirmasis atvejis, kuomet Kremlius pritaikė tokią priemonę įtakos posovietinės erdvės valstybėse išsaugojimui.

Tačiau vis garsiau kalbama apie tai, kad įšalęs konfliktas gali „atitirpti“. Praėjusią savaitę NATO pajėgų vyriausiasis vadas Philipas Breedlove'as pareiškė, kad Moldovai siekiant suartėjimo su Vakarais, Rusija gali imtis atitinkamų veiksmų. „Rusijos pajėgos Padnestrėje turi atgrasyti Moldovą nuo šliejimosi prie Vakarų“, – Ginkluotųjų pajėgų komiteto posėdyje teigė jis.

Moldovos kariuomenę sudaro vos 5300 tarnaujančiųjų, o išlaidos krašto gynybai šalyje siekia tik 0,3 proc. nuo BVP. Tai yra maždaug 20 mln. eurų arba maždaug tiek pat, kiek yra skiriama Moldovos mokslų akademijos veiklai. Kitaip tariant, faktiškai Moldovos gynybiniai pajėgumai yra minimalūs ir esant karinio konflikto atveju ji visiškai priklausytų nuo kitų valstybių paramos.

Tačiau Rusijos separatistiniame regione du tūkstančiai Rusijos kareivių nėra vienintelė grėsmė Moldovai ir jos vakarietiškam kursui. Pastaruoju metu Moldova taip pat susiduria su kaip niekada suintensyvėjusia Rusijos informacinio karo problema, o po praėjusių metų lapkritį įvykusių parlamento rinkimų šalies politinė situacija išlieka įtempta.

Kone pusė Moldovoje leidžiamos spaudos yra rusų kalba, o televizijos eterį daugiausia užima iš Rusijos transliuojami kanalai. Televizija ypač didelę įtaką turi regionuose, todėl prieš autonominiame Gagaūzijos regione vyksiančius rinkimus vietos apžvalgininkai pastebi didelę rusiškos propagandos bangą.

Tuo tarpu „penktosios kolonos“ grėsmę Moldovos politologai įžvelgia ir šalies parlamente, kuriame po praėjusių rinkimų yra ne tik stipri savo prorusiškų pozicijų niekada neslėpusi Socialistų partijos frakcija, bet ir atskirų prieš integraciją į Vakarus nusistačiusių politikų kitose partijose.

Nors po lapkritį įvykusių rinkimų tikėtasi trijų provakarietiškų partijų – demokratų, liberaldemokratų ir liberalų – koalicijos susiformavimo, bandymai susitarti užtruko daugiau nei du mėnesius. Galiausiai, vasario viduryje su opozicijoje esančių komunistų pagalba buvo patvirtinta naujoji mažumos vyriausybė be nuosekliausiai už Europos integraciją pasisakančių liberalų.

Daugiau nei du mėnesius trukusios politinės batalijos atsisuko prieš naujai išrinktą valdžią: dėl išorinių ir vidinių grėsmių sumažėjęs investuotojų pasitikėjimas ir krizės bankų sektoriuje Moldova susiduria su rimtomis ekonominėmis problemomis, kurias Rusija gali išnaudoti nuteikdama visuomenę prieš naująją valdžią. Komunistai, kurių parama bus reikalinga siekiant priimti svarbius mažumos vyriausybės sprendimus, pasisako už Asociacijos sutarties tarp Moldovos ir Europos Sąjungos peržiūrėjimą, todėl ne tik išorinis spaudimas, bet ir vidaus politikos aspektai gali būti naudingi Rusijos siekiams išlaikyti Moldovą savo įtakos zonoje.

Nors į nerimą keliančius procesus Moldovoje dėmesį atkreipia ne tik NATO vyriausiasis vadas, bet ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel ar Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas, žodžiai nevirsta realiais darbais, siekiant atgrasyti Rusiją nuo naujų konfliktų kūrimo ar senų atnaujinimo kaimynystėje.

Buvęs Moldovos ambasadorius Maskvoje Anatolis Taranu interviu pareiškė, kad vienintelis Moldovos saugumo garantas gali būti integracija į ES ir NATO. Tačiau bet kokie Kišiniovo bandymai judėti šia linkme susilaukia rimtų Rusijos spaudimo priemonių suaktyvėjimo.

Prieš porą dienų Austrijos užsienio reikalų ministras Sebastianas Kurzas pareiškė, kad požiūrį „Europa arba Rusija“ reikia pakeisti į „ir Rusija, ir Europa“. Tiek įvykiai Ukrainoje, tiek ir procesai Moldovoje įrodo, kad toks scenarijus nėra įmanomas, tad tik ryžtingas Vakarų atsakas į Rusijos veiksmus posovietinėje erdvėje gali padėti išvesti regioną iš esamos krizės ir nuolatinio nesaugumo grėsmės.

Komentaras skambėjo LRT Radijo eteryje.