Aleksandras Lukašenka šiuo požiūriu taip pat nėra išimtis. Prieštaringai vertinama jo vykdoma politika yra stipriai personalizuota. Šios charizmatiškos asmenybės biografija, socializacija, asmeninės vertybės ir iš jų kylantys tikslai leidžia geriau suvokti ir neretai paaiškinti, kodėl Baltarusija dabar yra tokia, kokia yra, kodėl šalis nebuvo nuvesta tradiciniu Rytų Europos valstybėms raidos keliu ir kodėl valdžios formuojama tapatybė taip skiriasi nuo kitų posocialistinių Europos šalių tapatybės. A. Lukašenkos asmens analizė naudinga ne tik aiškinant Baltarusijos, kaip valstybės raidą, bet ir nagrinėjant valdžios uzurpavimo procesą. Niekam nekyla abejonių, kad asmeninės A. Lukašenkos savybės buvo tramplinas jo žaibiškam šuoliui iš kolūkio pirmininko į šalies prezidentus.
Apie Aleksandro Lukašenkos jaunystę nėra itin daug žinoma. Neabejotinai, tai paties prezidento nuopelnas. Skaitant tiek oficialiąją, tiek alternatyvią politiko biografijas, tampa akivaizdu, iš kur kilo pirmojo ir vienintelio Baltarusijos prezidento meilė kaimui, žemės ūkio, kaip prioriteto, iškėlimas, Sovietų Sąjungos ilgesys bei didžiavimasis jam priskirtu tėvo titulu – batka. Tėvo – batkos – simbolis su laiku tapo neatsiejama jo politikos dalis, o tai, kad jauniausias A. Lukašenkos sūnus Kolia tapo neatskiriamu daugumos jo vizitų kompanionu, tik patvirtinta, kad tėvo įvaizdį jis siekia stiprinti kiekviename žingsnyje.
Roy’us Medvedevas – rusų kilmės publicistas, istorikas bei daugelio žymių sovietmečio žmonių biografijų autorius, savo knygoje „Baltarusiško modelio kontūrai“, pažymi, jog „tėvo“ titulas ne tik neturi jokios neigiamos konotacijos, bet ir buvo suteiktas jam pelnytai, kadangi A. Lukašenka yra tas žmogus, kuris suformavo pirmąją suverenią Baltarusijos valstybę ir jos ideologiją. Anot R. Medvedevo, jis niekada, kaip tikras tėvas, neleido skriausti savo valstybės ir tautos, maža to, ištraukė ją iš liūno ir užtikrino žmonių saugumą ir šalies stabilumą (1) . Iš dalies, su tokiais žymaus publicisto teiginiais galima sutikti, tačiau nuo A. Lukašenkos atėjimo į valdžią, visada atsirasdavo žmonių, kurie kvestionuodavo ar Europoje esančiai valstybei reikia tokio griežto, stipraus ir teisingo tėvo, ypač atsižvelgiant į tai, kad A. Lukašenkos teisingumo suvokimas iš tiesų visada buvo subjektyvus ir daug kam keistas.
Baltarusijos politikas fenomenali asmenybė – jo politinės karjeros žaibiškas šuolis iš kolūkio pirmininko į prezidentus buvo daugeliui netikėtas. Asmeninės savybės ir gebėjimas pasinaudoti aplinkybėmis, tokiomis kaip ekonominis nuosmukis bei politinė fragmentacija, ir padėjo A. Lukašenkai tapti tuo, kuo jis yra dabar. Jo ankstyvasis bendražygis, Aliaksandras Feduta, jaunąjį A. Lukašenką apibūdiną kaip labai ambicingą jaunuolį, bandantį įsitraukti visur, kur tik įmanoma ir norintį kurti tipišką sovietinę karjerą (2). A. Lukašenkos sovietinės karjeros viršūne tapo „Gorodec“ kolūkio vadovo postas, į kurį jis buvo paskirtas 1987 metais. Būtent vadovaujant šiam kolūkiui ir išryškėjo tvirta „tėviška“ A. Lukašenkos meilė, bei keistas teisingumo suvokimas. Ši tėviška meilė pasireiškė tuo, kad A. Lukašenka smurtavo prieš 8 iš 12 savo kolūkio darbuotojų, maža to, jis nesijautė kaltas, o atvirkščiai – teisus, kadangi jo manymu, aukos turėjo tylėt, „juk jis tiek daug dėl jų buvo padaręs“ (3). Šiuo incidentu galėjo baigtis A. Lukašenkos sovietinė karjera, jei ne jo staigus šuolis į politinę areną, kuri užtikrino jam teisinę neliečiamybę.
Nacionalinis parlamentas tapo platforma, kuri jam padėjo tapti žinomu visos respublikos mastu. A. Lukašenka, kai posėdžiai būdavo transliuojami tiesiogiai, maksimaliai išnaudodavo eterio laiką, bandė būti eteryje kuo įmanoma aktyvesnis ir labiau pastebimas (7). Dėl asmeninių savybių, energingas bei emocingas, jaunas ir paprastas politikas, greitai tapo žinomu ir susikūrė gerą reputaciją. Prie geros reputacijos nemaža dalimi prisidėjo ne tik deklaruojamas jautriausio visuomenės sluoksnio interesų gynimas, tačiau ir vieša kova su korupcija. 1993 m. buvo suformuota speciali Aukščiausiosios Tarybos komisija, kurios pagrindinis tikslas buvo komercinių struktūrų tyrimas, siekiant kovoti su korupcija (8) , šios komisijos vadovo postą užėmė A. Lukašenka. Komisijos veikla ir leido jam žmonių akyse tapti sąžiningumo simboliu, taip pat rėžti bene svarbiausią gyvenime kalbą, kuri, praktiškai, jam paklojo pamatus pergalei 1994 m. prezidento rinkimuose. 1993 gruodžio 14 dieną, įvyko ilgai lauktas pirmosios komisijos ataskaitos pristatymas, kurį stebėjo ne tik perpildytas parlamentas, bet ir visa šalis. Eilinį kartą, pasinaudojęs savo iškalbos gabumais, savo ataskaita A. Lukašenka ne tik sukėlė audrą parlamente ir šalyje, bet ir diskreditavo tokius svarbius veikėjus, kaip Stanislovas Šuškevičius, kuris greitai po ataskaitos buvo patrauktas iš politinės arenos (9).
Artimiausias to meto A. Lukašenkos ratas teigė, jog kitą dieną po rinkimų, naujasis prezidentas pasikeitė neatpažįstamai (11). Po kurio laiko pasikeitė ir jį supantis ratas. Sunku pasakyti, ar kada nors šis politikas turėjo tikrų draugų, tiek asmeninių, tiek politinių. Jį supantis šalininkų ratas visada išliko dinamiškas, kai kuriuos iš jo bendražygių ištiko mįslingas ir liūdnas likimas. A. Lukašenka visada bijojo, jog jį supantys ir jam oponuojantys gerai matomi ir gerai kalbantys žmonės gali iškilti, todėl jie visada buvo nusodinami. Juk dėl matomumo ir geros kalbėsenos jis ir tapo tuo, kuo yra.
Bet kokioje ryškesnėje ir iškalbingesnėje personoje, kuri pradeda susilaukti visuomenės dėmesio, A. Lukašenka mato ne draugą, ne galimą pagalbininką, bet alternatyvą sau, kuriai jokiu būdu negalima leisti iškilti. Tuo tarpu, medicinos ekspertai artimų draugų nebuvimui ir kitiems A. Lukašenkos asmenybės bruožams paaiškinti turi savo versijas. Baltarusių psichiatras D. Schigelsky diagnozavo A. Lukašenkai vidutinio sunkumo mozaikinę psichopatiją, prieš tai šis psichinis sutrikimas A. Lukašenkai buvo diagnozuotas dar 1976 m. Šia liga sergantys turi sunkumų artimų draugų atžvilgiu, bando manipuliuoti aplinkiniais, yra linkę į sadizmą ir kt. (12)
A. Lukašenka yra pagrįstai kritikuojamas, o dalies kritikų net ir nekenčiamas dėl sukurto režimo ir politikos, tačiau visi sutinka, kad tai neeilinė asmenybė, turinti neeilinius gabumus kalbėti ir improvizuoti visose situacijose. Nors A. Lukašenka ir nemoka nei vienos užsienio kalbos, nors ir yra kvestionuotinos jo baltarusių kalbos žinios, nors savo kalbose daro ir grubias logines klaidas (pvz., vienų debatų metu, A. Lukašenka teigė, jog skaitė V. Bykovo eilėraščius, nors pastarasis jų niekada nerašė (15) ), jis visada mokėjo liaudžiai skambėti įtikinamai, ir kai reikia, net meluoti į akis.
Nors ir sklando kalbos, kad jo prezidento fonde sukaupta keliolika milijardų (16) JAV dolerių, A. Lukašenka visada tautai pasirodo kaip paprastas ir ūkiškas žmogus, vengiantis prabangos ir, kaip jis pats teigia, neturintis net savo privataus būsto (17). Jo paties susikurtas energingo, tvirto ir tėviško ūkininko įvaizdis, greta su aštriomis ir tuo pačiu lengvai suprantamomis kalbomis, kurių argumentus dažnai lydi manipuliacija skaičiais ir faktais, verčia žmones ne tik juo tikėti, bet ir jį ginti.
1. Рой Медведев, Александр Лукашенко: Контуры Белоруской Модели. Moscow: ББПГ, 2010, 250-251.
2. Brian Bennett, The Last Dictatorship in Europe: Belarus Under Lukashenko. London: C. Hurst and Co., 2011,260.
3. B. Bennett, 261.
4. Рой Медведев, 257.
5. Ten pat, 257-258.
6. Ten pat, 259.
7. B. Bennett, 262.
8. ВременнаякомиссияВерховногоСоветаРеспубликиБеларусьдляизучениядеятельностикоммерческихструктур, которыедействуютприреспубликанских и местныхорганахвласти и управления
9. Р. Медведев, 263-265.
10. Р. Медведев, 269-271.
11. Ten pat, 271.
12. АлександрКорнилов, "Лукашенко – мозаичныйпсихопат".Газета.ру, 2001.01.15.
13. B. Bennett, 271.
Straipsnis parengtas įgyvendinant tyrimą, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutartis Nr. LSS–270000–2122). Tyrimas įgyvendinamas autoriams bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu.