Leidykla „Briedis“ išleido naują serijos „Antrasis pasaulinis karas“ knygą – A. Goguno „Stalino komandosai“ − apie Antrojo pasaulinio karo metais Ukrainoje ir kitur veikusius sovietų partizanus. Knyga parengta remiantis archyviniais šaltiniais, pačių raudonųjų partizanų ataskaitomis, kitų dokumentų ištraukomis. Išleista Vokietijoje, A. Goguno knyga puikiai įvertinta Didžiojoje Britanijoje.
Štai trumpas raudonojo partizano Nikolajaus Popudrenkos dienoraščio įrašas apie besaikį girtavimą, pavykus užgrobti didelį kiekį spirito: Tai buvo 1942 m. sausio 31 d.: „Šiandien visi buvo girti“. Ne visiems pakaks fantazijos, norint įsivaizduoti 500 girtų ginkluotų vyrų, deformuotų „miškinio gyvenimo“...
Autorius rašo: ...dažniausiai vadas arba komisaras turėjo vieną meilužę, bet neretai pasitaikydavo ir išimčių. Būsimasis Sovietų Sąjungos didvyris Piotras Brajko praneša apie partizanų, vyrų ir moterų, santykius: Aleksejaus Fiodorovo pavaduotojas išvykus vadui buvo labai užsiėmęs rietenomis savo mini hareme: „Popudrenka barasi su žmonomis, o esmę užmiršta.“
...1943 m. rugpjūčio 9 d. apie kolegų elgesį Rovno srities teritorijoje savo viršininkui pranešė Kotovskio vardo būrio vadas: „Batios grupė puolė iš Bližnevo per Berezovą. Voroncovo grupė girtavo, prievartavo moteris, degino trobas, ištisai šaudė. Kovotojas Semykinas mėgino iššauti į mane, sužeidė savą – Markovą.“
Knyga skaitoma tarsi neįtikėtinas nuotykių romanas, ją autorius įvardija kaip „mokslinį popsą“.
A. Goguno knyga „Stalino komandosai“ ir kiti jo leidiniai nuo 2014 m. išgraibstomi, vos patekę į Rusijos knygynus. Tokią susidomėjimo bangą sukėlė buvęs Rusijos prezidento patarėjas A. Ilarionovas, pacitavęs vieną jo knygos ištrauką.
Šiuo metu A. Gogunas tęsia savo tyrimus Laisvajame Berlyno universitete. 2010–2012 m. jis dėstytojavo Potsdamo universitete, 2013 m. apgynė disertaciją Tautos atminimo institute Izraelyje (Yad Vashem).
***
Plėšikavimas
Žvelgiant iš taikių gyventojų ir okupantų pozicijų, visos partizanų rekvizicijos buvo plėšikavimas. Atrodytų, kaip kitaip galima įvardyti tokį poelgį: ateina ginkluoti žmonės, užsimena apie gresiančias problemas arba tiesiog nedelsiant jas sukelia, atima materialines vertybes ir dingsta nežinoma kryptimi! Tačiau vaizdingi nukentėjusiųjų arba nuo patirtų emocijų springstančių liudytojų pasakojimai neatleidžia nuo pareigos pirmiausia įvertinti vidinę tyrinėjamos struktūros sistemą.
Ne kiekviena prievartinė ekspropriacija yra plėšimas. Partizaninis plėšikavimas suprantamas kaip svetimo turto grobimas naudojant prievartą arba grasinant dėl asmeninių, o ne dėl bendrų tikslų. Bendri tikslai buvo kova su tais, kuriuos priešais įvardijo partizanų politinė vadovybė, nesvarbu, ar tai Ukrainos KP(b) CK, ar OUN(b) PC.
Pirmasis skirtumas – kad ūkinės operacijos metu reikėjo paimti gyventojų daiktus, būtinus kovai ir išlikimui miške. „Prabangos daiktų“ rekvizavimas yra banditizmas. Pavyzdžiui, valstiečių prievartavimą atiduoti partizanams vežimus, kiaules, žieminius kailinius ir bulves visiškai galima paaiškinti operatyvine būtinybe. O apyrankių, batelių ir spalvingų skarelių, samanės ir patefonų bei pūkinių patalų grobimas dažniausiai yra plėšimas.
Ūkinė operacija vykdoma atvirai, vado įsakymu, centrui pasyviai pritariant, o plešia kovotojai savavališkai, slapta, kai kada iš anksto susitarusios arba net ir nesusitarusios asmenų grupės.
Ūkinės operacijos vykdomos tam tikra nustatyta tvarka, atitinkamai elgiamasi su nusavintomis materialinėmis vertybėmis.
Suprantama, pasitaikydavo ir kitokių sunkiai klasifikuojamų reiškinių. Būrio „Už pergalę!“, vadovaujamo Opanaso Masterenkos (Malikovo junginys Žytomyre), veteranas Markas Mešokas prisiminė mūšį, kurį laimėjo partizanai... Tuo metu jam buvo 12 metų: „Paskui buvo liepta nudaigot belaisvius... Turėjau du šmaiserius, kokią dešimtį peiliukų... Buvo nurodyta surinkti auksinius daiktus... Nebuvo vokiečių kareivio, kuris ant piršto nebūtų nešiojęs žiedo... Dauguma turėjo auksinių dantų... Mes, žinote, vaikščiojome, pribaigdavome sužeistuosius ir numaudavome, – jeigu žiedai nenusimaudavo, nukirsdavome pirštus, metėme į kibirą ir nešėme į krūvą... Po šio mūšio buvo surinkta didžiulė kaugė aukso.“ Nors šiuo atveju pasakojama apie tiesioginį plėšikavimą, vertybės buvo renkamos bendram tikslui, ir neaišku, kaip būtų pasielgęs Strokačas, jeigu būtų sužinojęs apie tokį trofėjų rinkimo būdą.
Šiame skyriuje aprašysime atvirą plėšikavimą: tai, ką kriminalu vadino vietiniai gyventojai ir okupantai, ir svarbiausia – partizanų vadovybė.
Jau 1942 m. rugpjūčio 31 d. pasitarime, dalyvaujant Ponomarenkai, Kovpakas savikritiškai pripažino, kad pačioje partizaninės kovos pradžioje jo būryje buvo užregistruota plėšikavimo atvejų. Beje, kaip sakė patyręs vadas, atlikus „atitinkamą darbą“ ir gyventojų nuotaikoms pasikeitus partizanų naudai, šis reiškinys buvo išgyvendintas. Tačiau Sidoras Kovpakas pamelavo...
Praėjus dviem savaitėms po šios radiogramos buvęs vieno iš Sumų junginio būrių politrukas Minajevas pateikė išplėstinę šio reiškinio charakteristiką. Daugiausia plėšikavo tie padaliniai, kuriuose vadai mažiausiai už tai barė: „3-iosios kuopos negalima kaltinti, nes ji pati geriausia ir kovingiausia būryje, žvalgybą kaltinti sunku, nes žvalgyba dažnai veikia atskirai nuo pagrindinių pajėgų, o baterijos taip pat negalima kaltinti, nes baterija – pats svarbiausias padalinys ir grėsmingiausias ginklas būryje..., o įsakymo pažeidimo faktų... daugiau nei kituose padaliniuose.“
A. Fiodorovo junginyje savotiškai „pavyzdinis“ buvo Stalino vardo būrys, pavaldus Sovietų Sąjungos didvyriui G. Balickiui. Vado dienoraštyje nuolat rašoma apie ūkinius staliniečių „pokštus“. Pavyzdžiui, 1942 m. rugsėjį Baltarusijos teritorijoje partizanas Chomenka, būdamas pasaloje, „paliko savo postą ir užėjo pas vieną raudonarmietę, iš kurios pasiėmė vatinuką, viršutinius marškinius ir apatinius drabužius“.
1943 m. balandžio 19 d. reido į vakarus metu žygiuodami per Krasnoseliankos gyvenamąjį punktą „kai kurie Vorošilovo vardo ir Ščorso [vardo] būriai... be vado leidimo lakstė po pirkias, rinko kiaušinius, bulves, o kai kurie net grasino valstiečiams, kad jeigu ko nors jiems neduos, jie pradės šaudyti ir panašiai, pradėjo keiktis... Valstiečiai iš baimės atidavė viską, ko jie prašė“. Plėšikavimas tęsėsi ir Vakarų Ukrainoje, beje, pavyzdžiui, pirmosios kuopos pirmajame būryje kovotojai plėšikavo įsakius būrio vadui ir politrukui: iš valstiečių jie atėmė avis, miltus, druską ir kiaules.
Toks Fiodorovo kovotojų elgesys nestebina, nes jų viršininkas pats užsiėmė „šlamšto rinkimu“. Po policijos sutriuškinimo operacijos Rovno srities Vladimireco miestelyje, 1943 m. birželį A. Fiodorovas išbarė G. Balickį dėl jo partizanų plėšikavimo. Įsižeidęs Balickis dienoraštyje parašė, kad „faktai pasitvirtino“, bet buvo neleistinai išpūsti: „Draugo Fiodorovo adjutantas ir ordinaras visur ėmė daiktus Uljanai Petrovnai (Makagon – Fiodorovo meilužė – A. G.), o draugo Družinino adjutantas taip pat specialiai važiavo tam, kad ko nors gautų komisarams. „...Kitų akyse krislą mato, o savoj rąsto nepastebi“. Juk faktas, kad atvirai [ėmė] visus lagaminus su daiktais...“
Gavęs daugybę panašių duomenų apie „šaunius“ saburoviečių veiksmus, 1943 m. vasaros ataskaitoje T. Strokačas delikačiai rašė: „...Tokio didelio junginio komisaras draugas Bogatyrius silpnokas, o jo atliekamas politinis auklėjamasis darbas junginyje stipriai atsilieka nuo kovinių junginio veiksmų.“ Toje pačioje ataskaitoje Strokačas pareiškė, kad charakteringas komandino bruožas „yra stebėtini organizaciniai sugebėjimai... Saburovo junginys pirmauja telkiant ir auginant partizanų būrius, tai savotiškas partizanų būrių „inkubatorius“. Saburovas ir Bogatyrius liko savo pareigose iki okupacijos pabaigos.
Aprašius plėšikavimą trijuose baziniuose ir pavyzdiniuose Ukrainos PJŠ junginiuose, objektyvumo dėlei reikia pateikti nors keletą kitokių pavyzdžių.
Iš P. Loginovo vadovaujamo būrio Sumų srityje 1943 m. vasario 15 d. į Ukrainos PJŠ buvo išsiųsta radijo telegrama apie tai, kad būrio kovotojai apiplėšimo metu susišaudė tarpusavyje: „Vakare girti įsiveržė į trobą ir įsakė: „Gulti!“ Visi atsigulė, o jie paėmė paskutinį grūdų maišą ir ketino išeiti, tačiau būrio žvalgas Senius iš automato vieną jų nušovė, tai buvo sky[riaus] vadas...“
Pagal Naumovo dienoraštį, Žytomyro krašto gyventojai smarkiai kentėjo nuo Ivano Šitovo, Stepano Malikovo, Andrejaus Grabčako junginių. Partizanai vertė gyventojus atiduoti nešiojamus daiktus, taip pat savo meilužėms, mušė senius grūstuvais, grasino sušaudyti: „Tokių atskirai veikiančių grupių, kurias galima apjungti terminu „ypatinga užduotis šiuose kraštuose“, „baltarusių miškų karaliai“, saburovų, malikovų, šitovų ir panašių į juos priviso labai daug. (...) Mane pribloškė vietinių partizanų plėšikavimo mastai Jemilčynėje. Apsigyvenau šventiko, tėvo Nikolajaus name. Visame gana didžiuliame name visiškas chaosas; iš jo buvo atimti visi daiktai, baldai išvartyti, dalis indų sudaužyta, butas nešildomas. Iš jo atėmė arklius, Dzeržinskio [vardo] p[artizanų] b[ūrio] g[rupės] va[das] reikalavo 30 tūkst. rublių sovietų ženklais Raudonosios armijos pagalbai. Apėjęs gretimus butus pamačiau tą patį. Daugumoje namų gyventojų nebuvo, jie išsibėgiojo gelbėdamiesi nuo savivalės.“ Tačiau ir Michailo Naumovo junginio aprašymuose plėšikavimas nepaminėtas.
Rovno krašto Staraja Rafalivka kaimo gyventoja prisiminė, kad partizanų brigados, vadovaujamos Antono Brinskio, plėšikaudavo grasindamos sušaudyti: „Ko nors neduosi partizanams – gyvybę atiduosi. Iš senuko Lazario... kelnes norėjo atimti. O jis: „Neduosiu, tai man laidotuvėms!“ Iššovė kažkuris nusikaltėlis: „Štai tau, seni, ir mirtis.“ Aš persisiuvau mirusios motinos paltą. Atėjo. Sako: „Atiduok!“ Prašau: „Juk jį vieną turiu, paskutinis drabužėlis!“ Bet veltui maldavau.“ Oficialus A. Fiodorovo skundas verčia pasitikėti šiais atsiminimais apie kariuomenės žvalgybos pavaldinius. Černigovo–Voluinės junginio vadovybės žodžiais, keli brigados vadai terorizavo vietinius gyventojus „mušdami, žudydami ir plėšdami...“ Brinskis, teisindamasis žinybos vadovybei, vis dėlto pripažino: „Pateikti faktai teisingi...“
Jeigu viršininkai nedrausdavo plėšikauti, eiliniai partizanai dalį priplėšto grobio atiduodavo vadovybei. Pavyzdžiui, slaptų Strokačo informatorių duomenimis, Lenino vardo Voluinės junginyje 1944 m. kovo pradžioje gyvenimas buvo gana ramus: „Partinis darbas būriuose nevyksta, plėšimai ir girtuokliavimas tęsiasi. „[Ukrainos KP(b) įgaliotinis Stanislovo sričiai M.] Kozlenka subūrė žmones, kurie mano, kad karas baigėsi, ir laukia Stanislovo srities išlaisvinimo bei jų paskyrimo į vadovaujančius postus. [Junginio vadas L.] Ivanovas ir likusi vadovybė pusę mėnesio gėrė, buvo muštynių. Nusikaltimų kaltininkai dažnai suranda užtarimą pas USSR Aukščiausiosios Tarybos] deputatą [M. Kozenką], kuriam atsilygina samane ir „šlamštu“.
Gavęs iš savo informatorių duomenų apie jam pavaldžių junginių plėšikavimą, Strokačas jų vadams nusiuntė radiogramas, kuriose liepė baigti plėšikauti. Paprastai apkaltinus banditizmu konkrečios bausmės nebuvo numatytos, tiesiog kalbėta „apie pačias griežčiausias priemones“.
1943 m. gegužės pabaigoje vykusiame Ukrainos KP(b) CK, UPJŠ ir didžiausių partizanų būrių vadų pasitarime buvo pateikti konkretūs nurodymai: „...užkirsti kelią visoms plėšikavimo ir grubios prievartos taikių gyventojų atžvilgiu apraiškoms, kaltininkai turi sulaukti pelnytos bausmės, net sušaudant“.
Tiesiog už plėšikavimą partizanų vadai eilinių nešaudė, jeigu pakliūdavo paprastas partizanas, o ne, pavyzdžiui, perbėgėlis iš policijos, kuriuos itin kontroliuodavo. Mirties bausmė „saviems“ buvo išimtinė. Pirmiausia ja galėjo būti nubausti perbėgėliai, pasitraukę iš gretų partizanai, dezertyrai, taip pat išaiškinti arba numanomi priešo agentai. Tikėtina, kad asmeniniai konfliktai, rusenantys partizanų formuotėse, tam tikrais atvejais buvo sprendžiami sušaudant, kartais apkaltinus plėšikavimu. Be to, kartais mirties bausme buvo baudžiama už nepaklusimą vadovybei arba plėšikavimą, kur kaltinimas tapdavo „priedu“ prie sušaudymo už kitus disciplinos pažeidimus, pavyzdžiui, išprievartavimą draugiškuose rajonuose.
Kadangi buvo labai svarbu įtraukti lenkus į sovietų būrius, ukrainiečių partizanai beveik neplėšikavo tarp lenkų gyventojų Vakarų Ukrainoje ir net Lenkijoje. Kai norėjo, Strokačas pasiekdavo, kad neplėšikautų ir eiliniai partizanai.