Siaubingi 1946-ieji: nežabotas seksas pabėgėlių stovyklose ir bado iškankinta motina, suvalgiusi du savo vaikus

 (116)
Neseniai išleistoje istoriko ir žurnalisto Victor Sebestyen knygoje „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“ apžvelgiami pokario įvykiai globaliu mastu. Autorius analizuoja lemtingus 1946-ųjų įvykius, paaiškina, kaip pasaulis po Antrojo pasaulinio karo kūrėsi ir tapo tos, koks yra dabar.
Pabėgėlių stovyklos 1946 metais
Pabėgėlių stovyklos 1946 metais
© Vida Press

1946 metais dauguma žvelgė į ateitį be didelio optimizmo. Daugybė žmonių badavo, ekonomika buvo žlugusi. Rytinėje Vokietijos dalyje, Ukrainoje ir Moldovoje per aštuoniolika mėnesių po karo iš bado mirė apytiksliai trys milijonai žmonių. Istorija, nutikusi Lenkijai priklausiusiame Lvovo mieste, kai bado iškankinta ir iš proto išėjusi motina suvalgė du savo vaikus, beveik nesulaukė spaudos dėmesio.

Vengrijoje infliacija pasiekė nepavydėtiną pasaulinį 14 kvadrilijonų (šis skaičius rašomas su 15 nulių) procentų rekordą. Visoje Europoje pinigai tapo beverčiai – juos pakeitė mainikavimas cigaretėmis arba vogtais užsienio kariuomenių daiktais. Šiaurės pusrutulį užplūdo pabėgėliai, ypač Vidurio Europą, kur nugalėtojai Sąjungininkų karo belaisvius, priverstiniams darbams atvežtus žmones ir iškankintus, bet išgyvenusius nacių koncentracijos stovyklų kalinius vadino vienu vardu – „perkeltaisiais asmenimis“.

1946 metais dauguma žvelgė į ateitį be didelio optimizmo. <...> Istorija, nutikusi Lenkijai priklausiusiame Lvovo mieste, kai bado iškankinta ir iš proto išėjusi motina suvalgė du savo vaikus, beveik nesulaukė spaudos dėmesio.
Iš knygos „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“

DELFI siūlo paskaityti ištrauką iš naujausios Victor Sebestyen knygos apie neregėto masto pabėgėlių krizę, su kuria pasaulis iki tol nebuvo susidūręs.

Pabėgėliai

Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija (JTPAA) buvo įkurta, kai karas dar toli gražu nebuvo pasibaigęs. Jos darbuotojai steigė stovyklas ir ligonines prie Sąjungininkų fronto linijų ir, bandydami pamaitinti daugybę žmonių, aiškiai pamatė beprecedentį krizės mastą. Jie buvo atsidavę ir patyrę darbuotojai. Chaoso apimtoje pokario Europoje jie išgelbėjo gyvybę daugybei svetur atsidūrusių žmonių.

Kol karas nebuvo pasibaigęs, niekas negalėjo būti tikras, kokia bus krizė, bet JTPAA pareigūnai apskaičiavo, kad jiems reikės teikti pagalbą apytiksliai septyniems milijonams pabėgėlių. 1949 m. pradžioje uždarant pabėgėlių stovyklas, jų buvo kur kas daugiau – apytiksliai vienuolika su puse milijono. O 1946 m. pavasarį Europoje vis dar buvo apytiksliai keturi milijonai pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų (DP); jie skyrėsi tuo, kad perkeltasis asmuo turėjo namus, į kuriuos galėjo grįžti (jeigu pavyktų juos rasti), o pabėgėliai apskritai nebeturėjo namų, nors šis skirtumas buvo veikiau semantinis ir nedidelis: kas galėjo pasakyti, ar žmogus, išgyvenęs Aušvice, arba priverstiniams darbams atvežtas valstietis, kurio kaimas sunaikintas, vis dar turi namus ar ne?

Pabėgėliai 1946 metais
Pabėgėliai 1946 metais
© Vida Press

Perkeltiesiems asmenims buvo priskiriami žydai, išgyvenę koncentracijos stovyklose, karo belaisviai iš daugybės šalių ir (dauguma 1946 m.) nacistų į Vokietiją priverstiniams darbams atvežti žmonės. 1944 m. pabaigoje Vokietijos ekonomika ir pramonė rėmėsi priverstiniu darbu. Apytiksliai 18 procentų darbininkų iš esmės buvo vergai. Dauguma jų buvo atvežti iš Sovietų Sąjungos (1,7 milijono), Lenkijos (700 000) ir kitų Rytų Europos šalių. Tačiau tarp jų taip pat buvo bent pusė milijono prancūzų, tūkstančiai norvegų, olandų ir belgų. Formaliai darbininkai iš Vakarų Europos nebuvo atvežti dirbti „prievarta“, jie dažniau buvo priverčiami pasirašyti darbo sutartį grasinant sušaudyti. Karui pasibaigus užtikrinti jų saugumą, aprūpinti juos maistu ir grąžinti namo buvo didžiulė užduotis.

1946 m. pavasarį Europoje vis dar buvo apytiksliai keturi milijonai pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų (DP); jie skyrėsi tuo, kad perkeltasis asmuo turėjo namus, į kuriuos galėjo grįžti (jeigu pavyktų juos rasti), o pabėgėliai apskritai nebeturėjo namų, nors šis skirtumas buvo veikiau semantinis ir nedidelis: kas galėjo pasakyti, ar žmogus, išgyvenęs Aušvice, arba priverstiniams darbams atvežtas valstietis, kurio kaimas sunaikintas, vis dar turi namus ar ne?
Iš knygos „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“

<...> Pagalbos teikimas visada priklauso nuo politinių sprendimų – taip buvo ir 1946 metais. Kuo didesnė problema ir kuo brangiau kainuoja jos sprendimas, tuo svarbesnis politikų vaidmuo. JTPAA 1944 m. pradžioje įkūrė Rooseveltas ir Churchillis, skyrę jai didžiulį 10 milijardų dolerių biudžetą. Amerikiečiai paaukojo tris ketvirtadalius pinigų, kitus – Britanija ir Kanada. Pagalbos teikimas buvo svarbi Sąjungininkų pokarinių planų dalis ir Amerika buvo pasiryžusi bendradarbiauti su kitomis šalimis. Tačiau Rooseveltas suprato, kokie spąstai jos tyko. 1943 m. pabaigoje paramos ekspertai ir Valstybės departamento pareigūnai savo pranešime įspėjo: „Net jeigu Jungtinės Valstijos teiktų visą pagalbą, mums nederėtų vaidinti „turtuolės ponios“ ir tikėtis, kad pasaulis bus mums dėkingas už tai, kad esame tokie turtingi. Būtų daug prasmingiau dalyvauti tarptautinėje organizacijoje, kuris spręs, kur ir kaip bus skirstoma pagalba.“

***

1946 m. vasarą Britanijos psichologų pabėgėlių stovyklose atlikta priverstiniams darbams iš Rytų Europos atvežtų žmonių apklausa parodė, kad jie ne tik nesidžiaugė būdami laisvi, bet ir daugelis (galbūt dauguma) buvo „pasipiktinę ir priešiškai nusiteikę. Jie visiškai nejautė dėkingumo JTPAA administratoriams ir kariškiams, kaip buvo tikėtasi. Žmones kamavo nerimas, buvo apėmusi visiška apatija, jie buvo praradę iniciatyvumą ir labai nedraugiškai, įtariai žiūrėjo į bet kokią valdžią. Daugelis jų… [yra tokie] ciniški, kad net geranoriškos žmonių pagalbos nelaiko tikra ar nuoširdžia.“ Tokią reakciją nesunku prognozuoti; kariškiai ir JTPAA netrukus pavadino ją „išlaisvinimo kompleksu“.

Pabėgėlių stovyklos 1946 metais
Pabėgėlių stovyklos 1946 metais
© Vida Press

Lenkų romanistas Tadeuszas Nowakowskis daugiau negu metus gyveno vienoje iš perkeltųjų asmenų stovyklų. Vėliau jis sakė amžinai būsiąs dėkingas pagalbos darbuotojams ir daugeliui kitų žmonių, kurie išgelbėjo jam gyvybę, bet savo niūriame romane „Visų Šventųjų stovykla“ jis nieko neromantizuoja. Svarbiu pasakojimo momentu romano herojus sako: „Kančia niekada nesuvienija žmonių. Ji tik skiria juos; tik džiaugsmas gali suburti. Nėra jokios nugalėtųjų brolybės, yra tik nugalėtojų brolybė. Taip pat nėra ginklo brolybės ar bendrumo jausmo, pagrįsto bendra patirtimi kare, kalinimu tose pačiose stovyklose ir kalėjimuose. Nepaisant daugybės banalių frazių apie tai, kaip kančios ir neteisingumas kilnina aukas, akivaizdu, kad patirtis, kuri atsiranda dėl moralinio pralaimėjimo, nesuburia žmonių.“

Tačiau užuot sugrįžę į rojų, daugelis jų ėmė gyventi dar blogiau negu anksčiau. Ilgą laiką neturėdami kuo užsiimti jie turėjo laiko galvoti… ir matė, kad jų tikrovė… ir geresnio gyvenimo viltys sužlugo. Daugelis ėmė malšinti sielvartą alkoholiu arba seksu. Todėl neverta stebėtis, kad daugelis žmonių tose stovyklose gyveno labai palaidai.
Iš knygos „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“

Tais laikais potrauminio streso sindromas dar nebuvo pripažintas liga, bet ji akivaizdžiai kamavo daugelį pabėgėlių. Marta Karman, lenkų emigrantė, dirbusi Britanijos sektoriuje, įžvelgė dėsningumus.

Daugelio perkeltųjų asmenų problema buvo ta, kad jie tikrovę, kuri visada buvo nepaprastai sunki, dažnai niekinga ir siaubinga jiems, gražino svajodami apie praeities gyvenimą ir galiausiai tvirtai įtikindavo save, kad, kai tik bus išvaduoti, jie grįš į tokį patį laimingą, gražų pasaulį, kokiame gyveno prieš karą. Visi jų praeities sunkumai bus pamiršti, jie gyvens laisvame pasaulyje, kur viskas gerai… rojuje, kuriame visi žmonės geri, visos žmonos mylinčios, visos uošvės mielos, visi vyrai ištikimi žmonoms ir visi namai gražūs. Nebuvo jokio nedarbo, skurdo, liūdesio. Tačiau užuot sugrįžę į rojų, daugelis jų ėmė gyventi dar blogiau negu anksčiau. Ilgą laiką neturėdami kuo užsiimti jie turėjo laiko galvoti… ir matė, kad jų tikrovė… ir geresnio gyvenimo viltys sužlugo. Daugelis ėmė malšinti sielvartą alkoholiu arba seksu. Todėl neverta stebėtis, kad daugelis žmonių tose stovyklose gyveno labai palaidai.

Stovyklų problemas dar labiau aštrino neįprastai didelis gimstamumas. 1946 m. viduryje amerikiečių okupacinėje zonoje per mėnesį stovyklose gimdavo 750 kūdikių. Trečdalis perkeltųjų asmenų stovyklose gyvenusių žydų tautybės moterų nuo aštuoniolikos ir keturiasdešimt penkerių metų jau buvo pagimdžiusios arba nėščios. Daugelis pagalbos darbuotojų (dažnai iš religinių organizacijų) baisėdavosi, kad stovyklose vyko toks karštligiškas lytinis gyvenimas, net Bergen-Belzene, kur nacių laikais kentėjo tūkstančiai žmonių.

Pabėgėlių stovyklos 1946 metais
Pabėgėlių stovyklos 1946 metais
© Vida Press

Viena žinoma savanorė, vardu Francesca Wilson, savo dienoraštyje parašė vos kelis trumpus komentarus apie gyvenimo sąlygas stovyklose, bet ištisus puslapius skyrė aprašymams, kaip perkeltieji asmenys, ypač moterys, „nežabotai ištvirkauja“. Vienas prancūzas gydytojas, dirbęs JTPAA, iš dalies tai paaiškino nuoboduliu – ką dar veikti internavimo stovyklose?

Vis dėlto jis sakė, kad „moraliniai daugelio šitų moterų standartai yra labai žemi…, pasibaisėtinai išplitęs ištvirkavimas“. Tačiau buvo ir švelninančių aplinkybių. Šitos jaunos moterys, ypač išgyvenusios koncentracijos stovyklose, „perėjo pragarą ir dabar yra … [užvaldytos] nenugalimo troškimo patirti meilę, užsimiršti ir siekia patenkinti savo troškimą visomis įmanomomis priemonėmis“.

Viena žinoma savanorė, vardu Francesca Wilson, savo dienoraštyje parašė vos kelis trumpus komentarus apie gyvenimo sąlygas stovyklose, bet ištisus puslapius skyrė aprašymams, kaip perkeltieji asmenys, ypač moterys, „nežabotai ištvirkauja“. Vienas prancūzas gydytojas, dirbęs JTPAA, iš dalies tai paaiškino nuoboduliu – ką dar veikti internavimo stovyklose?
Iš knygos „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“

Buvo ir paprastesnis biologinis paaiškinimas – tautos išlikimas. Dauguma žydų pabėgėlių stovyklose nebuvo išgyvenę koncentracijos stovyklų kaliniai – tokių buvo nedaug. Bet šiaip ar taip jie išsigelbėjo nuo nacistų ir visi buvo praradę šeimas ir artimuosius. Jie troško naujų ryšių, naujų palikuonių, dėl kurių galėtų gyventi. Kaip pasakė vienas istorikas, tiriantis JTPAA veiklą: „Seksas buvo ne tik priemonė patirti malonumą, bet ir būdas išvengti išnykimo.“

Victor Sebestyen knyga „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“
Victor Sebestyen knyga „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“
© Leidykla "Sofoklis"
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

A. Spraunius. Mūsų pasaulyje težiūrima, kokios raketos kuria kryptimi nukreiptos (40)

Netrūko suglumusių, kai londoniečiai Didžiosios Britanijos sostinės meru išsirinko Sadiqą Khaną, kuris tapo pirmu Europos Sąjungos (ES) sostinei vadovaujančiu musulmonu. Šio žodžio pakako kažkuriai visuomenės daliai imti gūžčioti pečiais.

Č. Iškauskas. Kaliningradas – Lietuvos sudėtyje. Vilioja? (527)

Prieš penkerius metus DELFI rašiau apie pirmą mano pažintį su Kaliningrado (Karaliaučiaus) žeme. Įspūdis buvo slegiantis.

A. Marcinkevičius. Nutylėta pergalės kaina: kiek ir ko gavo Sovietų Sąjunga iš sąjungininkų (1094)

Žinomas Rusijos istorikas Markas Soloninas nepatingėjo ir suskaičiavo, kiek ir ko gavo Sovietų Sąjunga iš Vakarų sąjungininkų per Antrąjį pasaulinį karą. Šiandieninėje Rusijoje ir dabar stengiamasi tai nutylėti, akcentuojant vien tik „sovietinės liaudies žygdarbį“…

R. Bogdanas. Dideli žmonės patogiausi, kai jų nelieka (216)

Trečiadienį įvyko du išlaisvintųjų sutikimai. Maskvos Vnukovo oro uoste nusileido lėktuvas, iš Rostovo atskraidinęs Rusijos piliečius Aleksandrą Aleksandrovą ir Jevgenijų Jerofejevą. Jie buvo nuteisti Ukrainoje kalėti 14 metų už dalyvavimą teroristinėje veikloje ir už Ukrainos kariškio nužudymą.

E. Lucasas. Ar tikrai žengiame į scenarijų, pavaizduotą knygoje „2017-ieji: karas su Rusija“ (123)

Mano vanagiškas požiūris į Rusiją daugelio Britanijos vyriausybėje būdavo atmetamas kaip „pamišėliškos Edwardo Lucaso kalbos“. Taigi man buvo įdomu pamatyti naują knygą „2017-ieji: Karas su Rusija“ (2017: War with Russia), kurios autorius – labai aukštas pareigas užėmęs britų dimisijos generolas seras Richardas Shirreffas. Tai šiek tiek beletrizuotas scenarijus, vaizduojantis Kremliaus ataką prieš Baltijos valstybes, paskatintą Vakarų šalių karinio silpnumo.