Rytų Vokietija po karo: sovietų prievartaujamos vokietės, abortai ir venerinės ligos

 (1739)
1946-ieji – metai, į kuriuos nuolat grįždavo istorikas Victor Sebestyen. Kaip žurnalistas jis rašė apie labai įvairius įvykius: Berlyno sienos griūtį, Sovietų Sąjungos žlugimą, karą buvusioje Jugoslavijoje. Visų šių įvykių ir istorijų priežasčių paieškos nuolat versdavo gręžtis į metus po karo, kai buvo priimami lemtingi sprendimai, nes karo pabaiga nebūtinai reiškia taiką. Leidykla „Sofoklis“ pristato trečiąją Victor Sebastyen knygą „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“.
Moterys Vokietijos VDR
Moterys Vokietijos VDR
© Vida Press

Griuvėsiai, badas, politinis chaosas, kova dėl valdžios ir milijonai sugriautų gyvenimų. Taip atrodė pasaulis1946-aisiais. Rytų Vokietijoje, Ukrainoje ir Moldovoje daugiau kaip 3 milijonai miršta badu. Graikiją krečia pilietinis karas. Kinijoje vyksta kova dėl valdžios tarp Mao Zedongo ir dar mažiau patrauklaus kandidato Chiang Kai-sheko. Japonijoje badmetis, o vien Vokietijoje trečdaliui pastatų virtus griuvėsiais, 15 milijonų žmonių tampa benamiais. Nuolatiniai Stalino tautiniai valymai. Perbraižomas Rytų Europos žemėlapis. Už geležinės uždangos likusios tautos pasmerktos ilgam sovietų jungui. Amerika ir Sovietų Sąjunga nusimeta mandagumo kaukes. Prasideda Šaltasis karas. Izraelio dar nėra, bet jau priimamas sprendimas kurti žydų valstybę. Indija rengiasi tapti nepriklausoma demokratine valstybe.

Savo knygoje „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“ autorius Victor Sebestyen apžvelgia ir analizuoja lemtingus tų metų įvykius, veda skaitytoją iš Berlyno į Londoną, iš Maskvos į Paryžių, iš Vašingtono į Jeruzalę ir iš Delio į Šanchajų. Autoriaus tikslas – parodyti, kaip sprendimai, priimti 1946-aisiais, ir žmonės, kurie juos priėmė, sukūrė nūdienos pasaulį.
DELFI siūlo paskaityti ištrauką, kurioje gyvenimas Rytų Vokietijoje, atitekusioje Stalinui, knygoje trumpai apibūdinamas dviem žodžiais – žaginimai ir plėšikavimas.

Žaginimai ir plėšikavimas

Amerikiečiams pertvarkant Japoniją, Stalinas ėmėsi kurti imperiją Europoje. Jis nematė jokio skirtumo tarp to, ką jis darė sovietų okupuotose teritorijose, ir JAV veiksmų Tolimuosiuose Rytuose. Karo pabaigoje jis pasakė Milovanui Djilasui, Jugoslavijos komunistui, kuris svečiavosi Maskvoje: „Kas užima šalį, tas nustato ir jos socialinę sistemą. Kiekvienas nustato savo sistemą ten, kur nueina jo kariuomenė. Kitaip nebūna.“

Sovietų kariai Vokietijos VDR
Sovietų kariai Vokietijos VDR
© Vida Press

Vokietija ir jos sostinė Sovietų Sąjungai buvo vertingas grobis. Simboliškai svarbus Raudonosios armijos įžygiavimas į Berlyną ir jo užkariavimas, Hitlerio bunkeryje atrasti jo palaikai ir ant Brandenburgo vartų griuvėsių plevėsuojanti vėliava su kūju ir pjautuvu Stalinui buvo neįkainojami kaip deklaracija, skelbianti, kas laimėjo karą ir kas lems gyvenimą taikos metu. Vokietijos turtai irgi buvo vertingi, ir sovietai dabar negailestingai plėšė šalį – oficialiai ir neoficialiai. Vertinant pagal Rusijos standartus, nesuskaičiuojami turtai, kuriuos rusų kariai rado verždamiesi į vakarus, apstulbino ir sukrėtė juos. Jie ėmė keršyti už trisdešimt tūkstančių miestelių ir kaimų, kuriuos vokiečiai nuniokojo 1941 m. užpuolę SSRS, ir už 17 milijonų, kaip buvo apskaičiuota, nužudytų Sovietų Sąjungos piliečių.

Dmitrijus Ščiogolevas, pėstininkų karininkas, buvo apgyvendintas prie Berlyno „mažame daugiabutyje, kuriame anksčiau gyveno geležinkelio tarnautojai. Kiekvienas butas patogiai įrengtas. Per patį mūšio įkarštį pamačiau sandėliuke… naminę vytintą mėsą, konservuotus vaisius, braškių uogienę. Kuo toliau mes skverbiamės į Vokietiją, tuo labiau šlykštimės gerove, kurią visur randame… Taip norisi išdaužyti kumščiu visas tas tvarkingas skardinių ir stiklainių eiles“.
Iš knygos „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“

Nors Vokietija buvo nuniokota karo, vokiečiai vis dar gyveno daug geriau nei žmonės SSRS, kur dauguma Raudonosios armijos kareivių ir jų šeimų matė tik skurdą, purvą ir vargą. „Kaip gerai šie parazitai gyveno, – rašė savo žmonai leitenantas Borisas Itenbergas iš kažkokios Rytprūsių vietovės. – Aš mačiau sugriautus namus, paliktus baldus, dešimtis kitų neįtikėtinos gerovės požymių…, nustebtum pamačiusi. Kėdės, sofos, spintos. Jie gyveno taip gerai. Ko jiems dar trūko? Jie norėjo karo ir jie gavo karą.“ Dmitrijus Ščiogolevas, pėstininkų karininkas, buvo apgyvendintas prie Berlyno „mažame daugiabutyje, kuriame anksčiau gyveno geležinkelio tarnautojai. Kiekvienas butas patogiai įrengtas. Per patį mūšio įkarštį pamačiau sandėliuke… naminę vytintą mėsą, konservuotus vaisius, braškių uogienę. Kuo toliau mes skverbiamės į Vokietiją, tuo labiau šlykštimės gerove, kurią visur randame… Taip norisi išdaužyti kumščiu visas tas tvarkingas skardinių ir stiklainių eiles“.

Pasipiktinimą dar labiau pakurstė propagandininkai, tokie kaip fronto reporteris Ilja Erenburgas, kurio straipsnius noriai skaitė sovietų kariai: „Neskaičiuok dienų…, skaičiuok, kiek vokiečių nužudei šiandien.“ Vokiečiai, pareiškė jis, „nenusipelnė jokio pasigailėjimo“. Be to, Raudonosios armijos karininkai sakė savo kareiviams, kad žiaurumo priešui nereikia pateisinti. „Dabar ne laikas kalbėti apie įstatymus ir teisingumą. Vokiečiai pirmi peržengė gėrio ir blogio ribas. Atsilyginkite jiems šimteriopai.“ Kariai noriai klausė jų raginimų. „Nelaimė, kuri ištiko šią sritį įžengus sovietų kariuomenei, neturi precedento šiuolaikinėje Europos istorijoje… Rusai plėšia vietinius gyventojus žiauriai… [tarsi] aziatų ordos“, – pranešė George’as Kennanas JAV Valstybės departamentui 1945 m. pavasarį. Jis perdėjo, ypač atsižvelgiant į vokiečių karių elgesį Lenkijoje ir SSRS, bet sovietai tikrai nebuvo laikomi išvaduotojais nei Vokietijoje, nei daugumoje kitų Vidurio Europos šalių. Žiaurus jų siautėjimas buvo su nuoskauda prisimenamas keturis okupacijos dešimtmečius.

Niekas tikrai nežino, kiek vokiečių moterų buvo išprievartauta pergalės euforijos apimtų sovietų karių. Daug dešimtmečių Vokietijoje buvo vengiama apie tai kalbėti, juo labiau Rytų Vokietijoje, kur ši tema buvo visiškai uždrausta iki to laiko, kai 1989-aisias griuvo Berlyno siena. 1946 m. pavasarį sovietų zonoje gimė 150 000–200 000 „rusų kūdikių“, kurių dauguma buvo auginami kaip našlaičiai. Manoma, kad vieno iš šešių vaikų, gimusių Berlyne nuo sausio iki balandžio mėnesio, tėvas buvo rusas.
Iš knygos „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“

Tačiau vienu svarbiu aspektu vokiečių gyvenimo sąlygos sovietų okupuotose teritorijose buvo geresnės negu amerikiečių ir, žinoma, britų okupacijos zonose, nes ten buvo daugiau maisto. Dauguma derlingiausių žemių, kurios tradiciškai maitino šalį, buvo Rytų Vokietijoje: Saksonijoje, Prūsijoje, Tiuringijoje, Pomeranijoje. Nors po karo transporto ir paskirstymo tinklai buvo suardyti, rusai stebėtinai efektyviai organizavo maisto produktų tiekimą į miestus. Dar labiau stebino tai, kad kai maisto trūkdavo, sovietai patys siuntė maisto produktus į Vokietiją, net 1945–1946 m. žiemą, kai didžiojoje SSRS dalyje siautėjo badas ir daugiau kaip pusantro milijono Sovietų Sąjungos gyventojų mirė badu. Sovietų kontroliuojamoje Vokietijos dalyje daugelis žmonių buvo alkani, bet bado ten beveik nebuvo, ir rusų pareigūnai pasirūpino, kad apie tai sužinotų amerikiečių ir britų okupacijos zonose gyvenantys vokiečiai.

Sovietų kariai Vokietijos VDR
Sovietų kariai Vokietijos VDR
© Vida Press

Bet už šį dosnumą teko brangiai mokėti. Niekas tikrai nežino, kiek vokiečių moterų buvo išprievartauta pergalės euforijos apimtų sovietų karių. Daug dešimtmečių Vokietijoje buvo vengiama apie tai kalbėti, juo labiau Rytų Vokietijoje, kur ši tema buvo visiškai uždrausta iki to laiko, kai 1989-aisias griuvo Berlyno siena. 1946 m. pavasarį sovietų zonoje gimė 150 000–200 000 „rusų kūdikių“, kurių dauguma buvo auginami kaip našlaičiai. Manoma, kad vieno iš šešių vaikų, gimusių Berlyne nuo sausio iki balandžio mėnesio, tėvas buvo rusas. Abortų skaičius gerokai išaugo – kai kurių medikų vertinimu, nuo penkių iki aštuonių kartų. Negana to, kad buvo išprievartautos, „kai kurios tuo laikotarpiu rusų išprievartautos moterys dar būdavo užkrečiamos venerinėmis ligomis. Labai išplito sifilis ir gonorėja“, – prisiminė viena moteris, kuri buvo ne kartą išprievartauta. Šiomis ligomis užsikrėsdavo maždaug 10 procentų prievartos aukų – dešimtys tūkstančių moterų. Gauti veiksmingų antibiotikų joms gydyti sovietų zonoje buvo sunku ir brangu. Berlyne veikusioje mainų sistemoje reikalingi vaistai kainavo net pusę kilogramo kavos arba penkis
Lucky Strike blokus.

Mes aplankėme Hannelore Thiele… Ji sėdi susigūžusi ant sofos. „Reikėtų nusižudyti, – dejuoja ji. – Kaip dabar gyventi?“ Ji užsidengia veidą rankomis ir pradeda verkti. Baisu žiūrėti į jos užtinusias akis, sudarkytus veido bruožus. „Ar tikrai buvo labai blogai?“ – klausiu. Ji gailiai pažvelgia į mane. „Septyni, – sako ji. – Septyni iš eilės. Kaip gyvuliai.“ Inge Zaun gyvena Kleinmachnove. Jai aštuoniolika metų ir ji nieko nežinojo apie meilę. Dabar sužinojo viską. Šešiasdešimt kartų.
Iš knygos „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“

Nesiliaujantis smurtas sugriovė bet kokias sovietų viltis atversti Vokietiją į komunizmą. Aukštesnieji Raudonosios armijos karininkai ir jų politiniai patarėjai žinojo, kaip vokiečiai jų nekenčia ir bijo. Kaip tuo metu pripažino Andrejus Smirnovas, aukšto rango sovietų pareigūnas, vienam britų diplomatui, „vakarinėje šalies dalyje, kur žmonės nesusidūrė su Raudonąja armija, komunistų daugiau negu Berlyne“.

Moterys Vokietijos VDR
Moterys Vokietijos VDR
© Vida Press
Aplinkui tvyro savižudybės atmosfera. „Garbė prarasta, viskas prarasta“, – sako vienas priblokštas tėvas ir ištiesia savo dukteriai, kuri buvo išprievartauta dvylika kartų, virvę. Ji paklusniai eina ir pasikaria ant artimiausio lango rėmo.
Iš knygos „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“

Dėl to rusai pradėjo taikyti griežtas nuobaudas drausmės pažeidėjams ir 1946 m. vasaros pabaigoje prievartavimai beveik liovėsi. Tačiau smurto protrūkių prieš moteris vis dar pasitaikydavo, kaip prisimena daugelis aukų. „Dabar daugeliui gresia pavojus“, – rašė Ruta Andreas Friedrich savo dienoraštyje:

Mes aplankėme Hannelore Thiele… Ji sėdi susigūžusi ant sofos. „Reikėtų nusižudyti, – dejuoja ji. – Kaip dabar gyventi?“ Ji užsidengia veidą rankomis ir pradeda verkti. Baisu žiūrėti į jos užtinusias akis, sudarkytus veido bruožus. „Ar tikrai buvo labai blogai?“ – klausiu. Ji gailiai pažvelgia į mane. „Septyni, – sako ji. – Septyni iš eilės. Kaip gyvuliai.“ Inge Zaun gyvena Kleinmachnove. Jai aštuoniolika metų ir ji nieko nežinojo apie meilę. Dabar sužinojo viską. Šešiasdešimt kartų. „Kaip apsiginsi, – sako ji apatiškai, beveik abejingai, – kai jie daužo į duris ir šaudo kur pakliūva. Kiekvieną naktį nauji, kiekvieną naktį kiti. Pirmą kartą, kai jie mane prievartavo ir privertė mano tėvą žiūrėti, maniau, kad mirsiu.“… „Jie prievartauja mūsų dukteris, jie prievartauja mūsų žmonas“, – dejuoja vyrai. „Ne vieną kartą, bet šešis kartus, dešimt kartų, dvidešimt kartų.“… Aplinkui tvyro savižudybės atmosfera. „Garbė prarasta, viskas prarasta“, – sako vienas priblokštas tėvas ir ištiesia savo dukteriai, kuri buvo išprievartauta dvylika kartų, virvę. Ji paklusniai eina ir pasikaria ant artimiausio lango rėmo.

Victor Sebestyen knyga „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“
Victor Sebestyen knyga „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“
© Leidykla "Sofoklis"
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

K. Girnius. Gruzija negali būti NATO nare (45)

Gruzija nebus ir negali būti NATO nare dar ilgą, ilgą laiką. Tai seniai buvo akivaizdu. Naujausi respublikonų kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo ir jo artimo sąjungininko buvusio Atstovų Rūmų pirmininko Newto Gingricho pasisakymai apie Vašingtono įsipareigojimą ginti kai kurias NATO šalis, jeigu jas užpultų Rusija, tai tik patvirtina.

Šnipas tarp draugų: britų inteligentas, šlykščiai išdavinėjęs SSRS ne tik tėvynę, bet ir artimiausius draugus (101)

Kimas Filbis – įžymiausias XX a. šnipas, Kembridžo universiteto auklėtinis, talentingas Britanijos slaptosios žvalgybos tarnybos MI6 pareigūnas, kuris ištisus dvidešimt metų Sovietų Sąjungai išdavinėjo savo draugus ir šalį.

Baisusis laikotarpis: mirties stovyklos, eutanazija ir planai sterilizuoti (29)

Antony Polonsky, Brandeis (JAV) universiteto profesorius, yra bene autoritetingiausias Rytų Europos žydų istorijos tyrinėtojas. Vienas naujausių jo darbų „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“ pateikia išsamų sintetinį istorinės, politinės ir kultūrinės žydų bendruomenės raidos minimose valstybėse vaizdą.

G. Mažeikis. Girdžiu veidmainiavimą: užuojautą aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu (101)

1789 metais liepos 14 dieną buvo šturmuota ir užimtas Bastilijos kalėjimas-tvirtovė. 2016 liepos 14 sulaukėme atsakymo. Laiko ratas apsisuko. Labai borchesiška. 1789 metais kalėjime tuo metu buvo vos keli kaliniai ir jokios strateginės reikšmės tvirtovė neturėjo. Tai buvo tik tamsus absoliutizmo valdžios simbolis.

R. Bogdanas. Velniškai sunki moteris (83)

– She’s a bloody difficult woman. (liet. Ji yra velniškai sunki moteris.)