O kiti šiai šaliai prikiša nesąžiningą konkurenciją ir tai, kad tokia Kinijos politika neleidžia pasaulio ekonomikai greičiau atsigauti iš didžiojo nuosmukio. Kinijos politinė valdžia pastaraisiais metais nuolat laviravo ties JAV ekonominių sankcijų riba, leisdama juaniui sustiprėti, kai JAV politikų kantrybė artėdavo prie pabaigos. Birželio 19 d. juanio kurso režimas vėl pasikeitė. Daugiau apie šį problemų kamuolį – šiame straipsnyje.
Trumpa juanio ir JAV dolerio susiejimo istorija
Beveik dešimtmetį (1997–2005 m.) Kinijos valdžia savo valiutą buvo tvirtai prikabinusi prie dolerio kursu 8,27 juanio už 1 JAV dolerį (CNY/USD). Dėl JAV nepasitenkinimo augančiu prekybos su Kinija deficitu 2005 m. liepos 21 d. tas griežtas susiejimas buvo beveik panaikintas ir juanis iš karto sustiprėjo iki 8,11 CNY/USD. Atsikabinusi nuo dolerio, Kinija perėjo prie valdomo juanio „plaukiojimo“ valiutų krepšelyje, kuriame dominavo JAV doleris, euras, Japonijos jena, Pietų Korėjos vonas, bet jame buvo ir tokios valiutos kaip Didžiosios Britanijos svaras, australų, kanadiečių ir Singapūro doleris ir net Rusijos rublis.
Nors juanis „vairavo“ valiutų krepšelyje, daug rinkos dėmesio buvo skiriama juanio ir dolerio kursui, nes daugiausia Kinijos prekybos pertekliaus išliko būtent su JAV. Pavyzdžiui, pastaraisiais mėnesiais Kinija net turėjo nedidelį užsienio prekybos deficitą su (atmetus JAV) G20 bloku, apimančiu tokius pasaulio ekonomikos banginius kaip euro zona, Japonija, Pietų Korėja, Brazilija... Taigi, juanio istorija buvo ir lieka pirmiausia dvišalė JAV ir Kinijos problema.
Panaikinus griežtą juanio susiejimą su doleriu 2005 m. vasarą, trejus metus juaniui buvo leista stiprėti iki 6,82–6,84 CNY/USD. Bet, įsisiūbavus pasaulinei krizei, Kinija 2008 m. liepą vėl neoficialiai pririšo savo valiutą prie dolerio tokiu pačiu lygmeniu.
Kas turi tempti pasaulio ekonomiką?
Didysis nuosmukis ir herojiška vyriausybių kova su juo trumpam nukreipė politikų ir ekonomistų dėmesį nuo prekybos perteklių ir deficitų tarp pagrindinių pasaulio ekonomikos tektoninių plokščių. Bet pastaruoju metu vėl kyla diskusijos, kuri šalis turi prisiimti didesnę atsakomybę už pasaulio ekonomikos gaivinimą. Teigiama, kad kai kurios Europos Sąjungos šalių vyriausybės, skatindamos ekonomiką, įbrido į tokius didelius biudžeto deficitus, kad jas jau puola finansų rinkos, abejojančios, ar tos valstybės nebankrutuos. JAV valdžia taip pat padarė didelį darbą traukdama pasaulio ekonomiką nuo bedugnės krašto, savo didžiuliu skolinimusi atsverdama privačiojo sektoriaus norą mažiau vartoti ir susimažinti skolas.
Kaip tik šiuo metu daugelyje šalių baigiasi teigiama ankstesnių fiskalinių ekonomikos skatinimo paketų įtaka, ir tai neigiamai paveiks nedarbo ir ūkio augimo rodiklius. Todėl daug svarstoma, kas privalo ir, o tai svarbiausia, gali sau leisti prisiimti didesnį vaidmenį pakeičiant nuo skatinimo „pavargusias“ šalis. Viena kandidačių yra Vokietija, kuri dėl eksportu, o ne vidaus vartojimu paremtos plėtros strategijos vadinama Europos Kinija. Bet ją, anot kai kurių komentuotojų, kažkodėl apsėdusi biudžetinės drausmės manija! Kaip prisimename, ši šalis prieš kelerius metus pačiame krizės įkarštyje net priešinosi didelių fiskalinio skatinimo paketų priėmimui, o neseniai pareiškė, kad planuoja stipriai mažinti biudžeto išlaidas, nors būtent ji galėtų leisti jų turėti daugiau – finansų rinkos Vokietijos tikrai neužpuls.
(Ne)tikėtas Kinijos žingsnis...
Bet sugrįžo dėmesys ir Kinijai, ir jos juanio problemai. Daug kas mano, kad Kinijai valiutos stiprėjimas būtų naudingas – taip ji galėtų atvėsinti savo perkaistančią ekonomiką ir sumažinti infliaciją. Įtampa ir spaudimas ypač padidėjo prieš G20 aukščiausio lygio susitikimą Toronte liepos 26 ir 27 dienomis.
Norėdama nuleisti garą ir vėl nukreipti dėmesį nuo žeminančio „svarstymo“ įtakingiausių valstybių klube, Kinijos valdžia ėmėsi prevencinių priemonių: 2010 m. birželio 19 d. Kinijos liaudies bankas išplatino pareiškimą, kad „jis toliau vykdys juanio kurso režimo reformą ir padidins jo kurso lankstumą“. Tai reiškė dar vieną valiutos kurso politikos pokytį. Tiesa, centrinis bankas pridūrė, kad nebus „didelių svyravimų“. Ir tikrai, Kinijos valiuta per kitą mėnesį sustiprėjo labai nežymiai – iki maždaug 6,77 CNY/USD.
... neįtikino
Toks dekoratyvinis juanio sustiprėjimas kai kam didelio įspūdžio nepadarė. Charlesas Schumeris, JAV senatorius demokratas iš Niujorko, kuris nuo 2004 m. vienaip ar kitaip mėgina įtikinti Kongresą, kad laikas imtis rimtesnių sankcijų „prieš valiutos kurso manipuliuotoją Kiniją“, vėl sustiprino bandymus prastumti įstatymus, verčiančius rimčiau revalvuoti juanį.
Tačiau senatorius Ch. Schumeris nerimsta ir nori priversti Iždo departamentą tokį verdiktą paskelbti tuojau pat. Juanis po birželio 19 d. sprendimo sustiprėjo tik 0,7 proc., rinkos tikisi, kad 2011 m. jis sustiprės tik kokiais 2–3 proc. (tokius lūkesčius parodo išvestinių finansinių priemonių rinkos). To, anot senatoriaus ir kitų Kinijos politikos kritikų, tokių kaip Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas, aiškiai per mažai – laikas arba rimtiems politikos pokyčiams, arba prekybinėms sankcijoms.
Kiek revalvuoti?
Reikia pripažinti, kad tarp ekonomistų nėra aiškaus sutarimo, kiek juanis pervertintas dolerio atžvilgiu. Vieni sako, kad tik keliolika procentų, todėl galima duoti Kinijai daugiau laiko pokyčiams. Tačiau ekonomistas Arvindas Subramanianas, ilgą laiką buvęs vienas pagrindinių Tarptautinio valiutos fondo tyrėjų, neseniai apibendrino gausybę studijų šiuo klausimu ir nustatė, kad juanis nuvertintas dolerio atžvilgiu maždaug trečdaliu. O tai jau reikšmingas pasaulinės prekybos iškraipymas, kurio negalima ignoruoti.
O gal valiutos kursas čia niekuo dėtas?
Nesutarimų kyla ir dėl valiutos kurso svarbos, panaikinant prekybos perteklių Kinijoje ir deficitą JAV. Vieni teigia, kad pagrindinis būdas sumažinti šį disbalansą – padidinti taupymą JAV (tai daryti reikia ir vyriausybei, mažinant biudžeto deficitą), o tada ir valiutos kurso keisti nereikės.
Tikrai, daug ekonomikos studentų vienoje pirmųjų makroekonomikos paskaitų sužino apie tapatybę, kad šalies einamosios sąskaitos deficitas (kuris, nesigilinant į detales, paprastai ir yra užsienio prekybos deficitas) lygus skirtumui tarp privačiojo sektoriaus taupymo ir investicijų, pridėjus šalies biudžeto deficitą. Atrodytų, kad užtenka šaliai, turinčiai importo perviršį (JAV), mažiau vartoti (vadinasi, ir daugiau taupyti), o prekybos perteklių turinčiai šaliai (Kinijai) elgtis priešingai (daugiau vartoti ir mažiau taupyti). Ir problema išnyks.
Kaip viename labiausiai pasaulyje skaitomų tinklaraščių teigė ekonomistas Bradas DeLongas, jis „nekenčia vienos lygties ekonomikos“, nes, atrodytų, toks paprastas ekonomikos modelis dažnai suklaidina net Nobelio premijos laureatus. Pavyzdžiui, Michaelą Spence’ą, kuris teigė, kad problemos esmė – nedidelis taupymo mastas JAV.
Pats būdamas ekonomikos dėstytojas, dažnai įspėju studentus, kad nelaikytų tapatybėse esančių kintamųjų nepriklausomais vienas nuo kito, o jei studentas daro politikos rekomendaciją, jis turi parodyti, kaip ji virs pageidaujamu rezultatu per žmonių, įmonių ar valdžios elgsenos pokyčius. Toliau pateiksime pavyzdį, kaip toks intelektinis „kelio trumpinimas“, kokį padarė M. Spence’as, gali vesti prie rimtų mąstymo klaidų, kurios ir vėl pasirodo viešojoje erdvėje, analizuojant juanio problemą.
Nekaltas perėjimas
Taigi, dažnai išgirstame įvairių komentuotojų teiginį, paremtą mūsų pateikta tapatybe, kad didesnis taupymas JAV (tarkim, mažesnis valstybės biudžeto deficitas) sumažins prekybos disbalansą su Kinija. Tačiau kaip konkrečiai tai vyksta, kokia yra įvykių grandinė? Juk JAV vartotojai nesuka galvos dėl makroekonominių tapatybių (jie jų net nežino) – jiems rūpi, ar pirkti „Ford“, ar „Toyota“; amerikietišką ar Kinijoje surinktą televizorių. Kaip biudžeto deficito sumažėjimas veikia jo sprendimą pirkti būtent amerikietišką, o ne kinišką prekę?
Iš dalies atsakymas susijęs su tuo, kad jei JAV vyriausybė, siekdama sumažinti biudžeto deficitą, pakels mokesčius ar sumažins išlaidas, amerikietis gaus mažiau pajamų, todėl mažiau vartos ir tai sumažins importuojamų prekių paklausą. Bet realybė tokia, kad paklausos sumažėjimas pirmiausia lems didelį nuosmukį JAV, nes net ir perkamos Kinijoje pagamintos prekės kainos didelę dalį sudaro vidaus pridėtinė vertė (transporto, prekybininkų, rinkodaros paslaugos ir pan.) ir vartojimo mokesčiai. Pavyzdžiui, „iPhone 4“ JAV rinkoje kainuoja kelis šimtus dolerių, o Kinijai, kur šie mobilieji telefonai surenkami, atitenka vos 6 doleriai.
Taupymo padidėjimo sukeltas ekonomikos nuosmukis didelėje valstybėje, tokioje kaip JAV, gali lemti ir ekonomikos sulėtėjimą jos prekybos partnerėse, o tai sumažina JAV eksporto paklausą. Todėl bandymas sumažinti JAV prekybos deficitą šiai šaliai daugiau taupant baigiasi ne tiek prekybos deficito sumažėjimu, kiek nereikalingu (pasauliniu) nuosmukiu.
Todėl turi būti kitas mechanizmas, kuris paskatintų amerikiečius pirkti daugiau vietos, o ne importinių prekių. Esant nevaržomam dolerio ir juanio kursui, paklausos kritimas JAV verstų Federalinį rezervų banką mažinti palūkanų normas, o tai susilpnintų dolerio patrauklumą juanio atžvilgiu. Jei doleris reikšmingai susilpnėtų juanio atžvilgiu, amerikiečių prekės taptų pigesnės už kiniškas, be to, Kinijoje jos taip pat taptų patrauklesnės, nes būtų pigesnės. Dėl tokio paklausos persiskirstymo JAV galėtų greičiau augti ant eksporto pečių (todėl mažėtų ir grėsmingas biudžeto deficitas), o Kinija absorbuotų tą didesnį JAV eksportą, nors jos ekonomika ir augtų kiek lėčiau dėl sumažėjusio konkurencingumo. Bet juk būtent to pasaulio ekonomikai ir reikia šiuo metu! Deja, Kinijos politika iš esmės laikytis įsikibus į dolerį neleidžia tam įvykti.
Štai ir prisikasėme prie tinkamos išvados: jei JAV nori reikšmingai sumažinti prekybos deficitą su Kinija ir paspartinti ūkio augimą, reikia reikšmingo dolerio susilpnėjimo juanio atžvilgiu, o ne paklausos ir taupymo lygio pokyčių. Tie, kurie mano, kad užtenka pastarojo dalyko, anot vieno didžiausių tarptautinės prekybos autoritetų P. Krugmano, daro klaidą, kurią Johnas Williamsonas iš Vašingtone esančio Tarptautinės ekonomikos instituto (Institute for International Economics) kažkada įvardijo kaip „nekalto perėjimo“ (angl. immaculate transfer) logikos klaidą – lengva žinoti tapatybę, kuri galioja po fakto, tačiau sunkiau paaiškinti procesą, kuris iki to padarinio atveda.
Epilogas
Ekonomistai savo tuščiais ginčais ir prieštaringomis rekomendacijomis dažnai „nervina“ politikus ir visuomenę. Iš dalies tai pateisinama tuo, kad pasaulio ekonomika – sudėtingas mechanizmas, dažnai sunku atskirti, kas yra ekonominės politikos, o kas – naujų ekonomikos šokų, kurie atsirado įgyvendinus kokią nors politikos priemonę, padarinys.
Bet prie problemos šaknų prisikasti įmanoma nuosekliai dėliojant argumentus. Tai ir pabandėme padaryti. Nors kiekvienas skaitytojas galų gale vis tiek gali laisvai įvertinti, kas neteisus – Kinija ar JAV, drįsčiau teigti, kad tarp rimtų, elementarių analizės klaidų nedarančių ekonomistų vyrauja nuomonė, jog Kinija, laikydamasi reikšmingai nuvertinto juanio politikos, manipuliuoja pasauline prekyba ir visa ekonomika. Tai, anot P. Krugmano, prilygsta ir eksporto subsidijos, ir importo muito taikymui tuo pat metu: kinų prekės dirbtinai atpiginamos užsieniečiams, o užsieniečių kinams dirbtinai pabranginamos.
Jei Kinijos valdžia tai darytų tiesiogiai, pasitelkdama aiškiai išreikštus muitus ir subsidijas, gautų per nagus nuo Pasaulinės prekybos organizacijos, kuri tokią praktiką iš esmės draudžia. Deja, kol kas nėra veiksmingo tarptautinio mechanizmo, kuris baustų už netiesioginį savo prekių protegavimą, naudojantis nuvertinta nacionaline valiuta.
Būtų pusė bėdos, jei tai būtų dvišalė – JAV ir Kinijos – problema. Bet čia platesnis etinis klausimas – dėl juanio politikos nukenčia ne tik išsivysčiusios valstybės, bet ir trečiasis pasaulis, kuris negali deramai konkuruoti su kinais. Be to, pasaulio ekonomika galėtų atsigauti greičiau, jei kinai ar vokiečiai ant savo pečių prisiimtų didesnę jos gaivinimo naštą, padidindami vidaus vartojimą.
Jei tai neįvyks, anot ekonomisto Nourielio Roubini, kurio pristatyti nereikia (na, gerai, jis buvo vienas iš nedaugelio ekonomistų, anksti išprognozavusių šią krizę ir jos milžinišką mastą), pasaulis pateks į naują nuosmukio spiralę, o tai vėl lems pasaulio ekonomikos „atkritimą“, finansų sistemos griūtį ir valstybių bankrotus. Štai kiek daug priklauso nuo vieno vienintelio valiutos kurso...