Dvidešimt metų politikoje turėjo užgrūdinti, bet nenorėčiau, kad mes Lietuvoje užsigrūdintume nekreipti dėmesio į melą. Deja, melas kol kas apsukresnis nei tiesa, jis greitai patenka į laikraščių, interneto portalų antraštes ir net žmogus, turintis galimybes per spaudą atsakyti, pasijunta pagautas keistos ir nesuvaldomos srovės.
Prieš dešimtį metų buvau pakviesta į švedų konservatorių suvažiavimą vienoje šiaurinių provincijų. Ta proga politikai surengė gražų renginį miesto žmonėms centriniame parke, jau turėjo prasidėti lyderių kalbos, o į parką netikėtai įžygiuoja raudonos, juodos antiglobalistų, anarchistų, komunistų vėliavos, kyla nedidelis šurmulys. Klausiu rengėjų – kas dabar bus, juk renginys sužlugdytas, žmonės per televizijas ir laikraščius gaus tik tą vienintelę žinią? O jie nekreipia dėmesio, sako, mūsų spauda patyrusi, tikrai neplatins to, kas nėra šio renginio esmė. Ir tikrai - nei televizijose vakare, nei laikraščiuose rytą nepamačiau rėkiančių antraščių, tik vieną eilutę, kad ir tokie veikėjai buvo atėję.
Pirmą melo politikoje krikštą gavau, dalyvaudama pirmuosiuose laisvuose rinkimuose devyniasdešimtaisiais. Tuomet, kaip vėliau sužinojau, vietinis Pasvalio KGB, gavęs užduotį stabdyti Sąjūdžio kandidatus, uoliai kartu su kompartijos veikėjais platino per kaimus ir miestelius pačių sukurptą melą, neva, jei mane žmonės rinks, pabėgsiu į užsienį pas kažkokį meilužį, neva esu buvusi komjaunimo sekretore ir dar daugybę visokių nesąmonių. Sąjūdžio bangos tuomet melu nepavyko sustabdyti, tačiau iki šiol nepavyko sustabdyti ir paties melo srovių.
Tos srovės visada sustiprėja, kai buvusi sovietinė ar jos patirtį mikliai perėmusi jaunesnė nomenklatūra netenka valdžios – taip buvo atėjus Sąjūdžiui, vėliau -Tėvynės sąjungai 1996-aisiais, dabar – vėl, kai bandome iš esmės keisti kurį laiką labai kreivai mūrytus valstybės kontūrus.
Jaunimas gal jau ir nežino, kad Vytauto Landsbergio, pirmojo atkurtos valstybės vadovo juodinimas praėjusį dešimtmetį buvo toks šiurpus, kad nesinorėtų nė prisiminti, jei tai nebūtų taip panašu į šias dienas. Tuomet per visą kraštą buvo paleistos kalbos apie jo paslėptus turtus Šveicarijoje, apie norvegų jam suteiktą premiją, kurios nė vienas centas nenuėjo į profesoriaus asmeninę piniginę. Žmogus buvo apjuodintas bjauriais įtarinėjimais ir nieko bendra su realybe neturinčiais skandalais.
Vėliau, bandant pradėti veržtis iš Rusijos energetinės priklausomybės, buvo sukelta klaiki isterija dėl Mažeikių naftos, nors galutinis rezultatas buvo tikrai geras – gamykla išgelbėta nuo žlugimo,o valstybei priklausiusios akcijos 2006 metais buvo parduotos net už 2,2 mlrd. Lt.
Kai dabar rytą klausausi spaudos apžvalgos, jaučiuosi lyg nepriklausomybės atkūrimo laikais, tik vietoj tuomet juodinto Landsbergio – Kubiliaus pavardė. O stilius ir metodai beveik nepasikeitę.
Kai retkarčiais per TV turiu galimybę pasižiūrėti Rūtos Grinevičiūtės laidas, visada prisimenu savo pirmąjį susidūrimą su ja dar 1991 m., kai ji dirbo tuomet tik ką pavadinimą pakeitusiame „Lietuvos ryte“. Saločių pasienyje lankant mūsų naujuosius pareigūnus, užgriuvo Rygos OMON-as. Sudegino laikiną vagonėlį, paleido automato serijas į mano mašiną. Apie įvykį pranešiau Aukščiausiajai Tarybai, buvo tikrai svarbu. Tačiau Rūtos Grinevičiūtės žinia per laikraštį buvo tokia: piktavaliai žmonės pradūrė vienos deputatės automobilio padangas. Net melu negali apkaltinti – ir OMON-as tikrai piktavalis, ir padangas pradūrė... Beje, dar išsityčiojo, kad dėl tokio menkniekio buvo sukelta isterija.
Kai kas sakys, ar beverta prisiminti, žiūrėkim, kas vyksta dabar. Bet todėl ir verta, kad visa tai tebevyksta ir dabar. Dėl tokių pat neteisybių susirūpinę žmonės, jaučiu, sakys – juk jūs valdžia, tad nedejuokit, darykit!
Prisipažinsiu, nežinau, ką daryti. Žinau, kad banditus gatvėje turi gaudyti policija. O melagius?