Neribotų galimybių šalyje - svajonių fabrikas, Holivudas, galingas indoktrinacijos mechanizmas. Nuo rytinės iki vakarinės pakrantės atotrūkį ir užsimiršimą teikia ruletės ir lošimo automatai. Tu gali! Kazino, liūdesio ir vilties namai. Atlantik Sityje dar nebuvo taip blogai, bet ir čia visą saulėtą ir karštą dieną šmėklišku sunkiai lokalizuojamo šiurpulio pavidalu mane persekiojo Finno Skarderudo citata: „Aš visai nesijaučiu prieš ką nors nusistatęs, kai teigiu, kad keli tūkstančiai antsvorį turinčių amerikiečių, mūvinčių šortus ir vilkinčių marškinėlius, sėdinčių priešais žmogų aplošiančias mašinas, yra tikrai stiprus mūsų laikų dekadanso pavyzdys.“
Toliau buvo tik blogiau. „Foxwoode“ ilgai negalėjau susivokti, kur patekau. Kazino priminė prieglaudą, o gal net ligoninę. Nepaisant visos privalomos prabangos elementų - palmės vazonuose, šviesos, fontanai ir akvariumai... Bet jau tie veidai... - išblyškę, liguisti, desperatiški. Žmonės lyg pasiligoję, nepajėgiantys savimi pasirūpinti. Ir tas kvapas... Kvepėjo skurdu ir skuduru, neviltimi ir vaistais. Kvepėjo negalia. Laikiausi atokiai ir nuo žmonių, ir nuo daiktų – lyg bijodama užsikrėsti. Minia nerimastingai šurmuliavo - lošk, kol gali. Nes viltis, galimybė – gal tik už poros žingsnių, už dar vieno ruletės pasisukimo. Kartais, deja, tai – vienintelė viltis.
Mielas Karlai, tu sakei, esą religija – tai opiumas liaudžiai. Taigi liaudis negali be opiumo. Ar religija, ar kokia kita rūšis. Opiumas pusryčiams, pietums, vakarienei... Bėgti nuo kančios. Kančią, kaip ir mirtį, gali tiesiog prisijaukinti, o didžiausia kančia ir yra bėgimas nuo kančios. M.Foucault (M.Fuko) tvirtino, kad visuomenė – tai kalėjimo modelis. Ne, Amerikos visuomenė – kazino modelis. Fortūna, akla kaip Temidė, dalija sėkmę. Mirksinčios kazino lempelės – šiuolaikinės Amerikos laimės žiburys. Jungtinės Amerikos Valstijos – vienas didelis laimės ratas: kazino, realybės šou ir žalioji korta. Ko norėti iš šalies, kur gali išlošti netgi pilietybę?
Tik kodėl Amerikoje taip dažnai šaudomasi?.. Ir dažniausiai spontaniškai, be jokios aiškios priežasties? Kas tai yra? Gal proveržis to, kas ilgai nutylima, ilgai sublimuojama. Kažko, kas nustumiama į pasąmonę. Pasąmonė, tarsi pavojingas sprogstamųjų medžiagų sandėlis, prigrūsta tiek visokių keistų, nemalonių dalykų. Kur sandėliuojama protu nesuvokiama, nepakeliamai skausminga, represuota, nutildyta patirtis. Tai, kas represuota, veržiasi į paviršių. Nežinai, kada įvyks reakcija. Nuodingosios medžiagos iš pasąmonės prasiverš sapnais, kalbos riktais, isterija arba iššaudyta pistoleto apkaba.
Čia, Rytų Europoje, gali žliumbti ar prisigerti. Keikti likimą, valdžią ar laukti geresnių laikų. Galiausiai gali emigruoti į kitą, galbūt „geresnę“, šalį. O Amerika ašaromis netiki. Pralaimėtojams čia nėra kur dėtis. Jie netgi neturi kur emigruoti. Belieka viską sublimuoti į pasąmonę. Represuoti.
Kaip teigia Slavojus Žižekas, savižudybė - tai vienintelis pavyzdys, kai represija būna sėkminga, o tai, kas represuota, nebesugrįžta. Iššaudyta pistoleto apkaba – dar vienas sėkmingos, galutinės ir negrįžtamos represijos pavyzdys.
Ir nereikia čia šitaip vaikiškai meluoti – „be jokios aiškios priežasties“. Ta priežastis – tokia aiški, tiesiog akis bado.