R. Radavičius. Kiek pabėgėlių yra tarp pabėgėlių?

Pastaruoju metu socialiniai tinklai yra perpildyti pabėgėlius iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių užjaučiančiais ir grubų elgesį su jais smerkiančiais pasisakymais. Daugelis siūlosi pabėgėlius priimti savo namuose, įskaitant Suomijos premjerą, kuris pakvietė juos apgyvendinti savo užmiesčio name. Neišmanėliams aiškinamas skirtumas tarp žodžių „pabėgėlis“ ir „migrantas“.

Tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose talpinamos nuotraukos su širdį draskančiais pabėgėlių šeimų, mažų vaikų, nėščių moterų vaizdais iš įvairių Europos Sąjungos (ES) šalių. Popiežius siūlo kiekvienai Europos parapijai priimti po vieną pabėgėlių šeimą. Ir tik nedaugelis padėtį vertina vadovaudamiesi sveiku protu ir nori pro šios švelnios demagogijos užsklandą pamatyti realią padėtį ir faktus.

Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) ir Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros (UNHCR) duomenimis, šįmet per Graikiją, Italiją, Ispaniją, Vengriją, Maltą į ES pateko apie 250 000 migrantų. Europos žiniasklaidoje publikuojami straipsniai pabėgėlių tema dažniausiai iliustruojami migrantų šeimų su mažais vaikais nuotraukomis. Tačiau realūs skaičiai tokie: 72 proc. migrantų yra vyrai, 13 proc. – moterys ir 15 proc. – vaikai. Tik 53 proc. migrantų yra iš Sirijos, 14 proc. – iš Afganistano, likę – iš Turkijos, Eritrėjos, Pakistano, Irako, Somalio, Nigerijos ir Šiaurės Afrikos šalių. Absoliuti dauguma migrantų yra musulmonai.

Sprendžiant pagal nuotraukas ir vaizdo įrašus apie paskutinius neramumus prie Vengrijos sienos su Serbija, į valstybę, teisėtai saugančią savo (ir ES) sienas ir pabėgėliams dosniausią pasaulyje tvarką, per prievartą braunasi beveik vien jauni vyrai. Taip pat beveik vien jauni vyrai sulaikomi kitų ES valstybių pasienyje. Jeigu šių narsuolių namus sudegino ir šeimas išžudė Assado režimas ar islamo teroristai, galbūt jiems derėtų ne laužyti ES sienos užtvaras ar nelegaliai kirsti valstybių sienas ieškant geresnės socialinės sistemos, o būti tėvynėje ir kovoti kartu su savo likimo broliais.

Tiek Sirijoje, tiek Irake, tiek Libijoje „Islamo valstybės“ teroristams su ginklu priešinasi ne vienas praradęs namus ir šeimą vyras. Dauguma europiečių vyrų per abu didžiuosius karus irgi elgėsi būtent taip – ne bėgo kur patogiau, o priešinosi prievartai ir totalitarizmui, kai kurie jų – net žinodami, kad vilties beveik nėra.

1951 m. Ženevos konvencija numato elgesio su pabėgėliais taisykles ir politinio prieglobsčio jiems suteikimo galimybes. Ją pasirašė visos Europos valstybės. Tuo tarpu nei viena iš Persų įlankos bendradarbiavimo tarybos (GCC) valstybių – Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Omanas ir Kuveitas – šios Konvencijos nėra pasirašiusi ir prieglobsčio sirams ar irakiečiams suteikti nėra linkusi. Tačiau Saudo Arabija nemažai prisidėjo prie pilietinio karo Sirijoje, tiek pinigais remdama centrinei valdžiai besipriešinančias sunitų grupuotes, tiek ir netrukdydama privatiems asmenims finansuoti „Islamo valstybės“ teroristų, užgrobusių dalį Sirijos teritorijos. Vienintelė musulmoniška valstybė, priėmusi daugiau pabėgėlių iš Sirijos ir Irako negu ES, yra Turkija. Šioje šalyje prieglobstį gavo daugiau nei 2 milijonai sirų ir irakiečių.

Pagal rugsėjo pradžioje žiniasklaidoje paviešintus žvalgybinius duomenis, kartu su migrantais į Europą jau pateko daugiau nei 4000 islamo teroristų. O šių metų vasario mėnesį „Islamo valstybė“ viešai pagrasino užtvindyti Europą 500 000 migrantų iš Libijos, panaudojant juos kaip „psichologinį ginklą“ prieš Vakarus. Planas gana paprastas: silpnesniu apsimetęs ir gailestį sukėlęs nusikaltėlis prisivilioja gailestingą auką. Tereikia tik teroru skatinti nelegalią migraciją į Europą iš užimtų ar atakuojamų teritorijų tol, kol ES migrantų priėmimo sistema sugrius. Paskui tikrus pabėgėlius neabejotinai patrauks visi norintys, nes naivūs europiečiai su savo krikščioniškomis vertybėmis ir žmogaus teisėmis vis tiek migrantus įsileis, tuo pačiu susilpnindami savo civilizaciją. Prasidės nesutarimai tarp šalių, galbūt – neramumai. Tolesnis islamo teroristų scenarijus yra panašus į prieš keletą metų Paryžiuje ir Londone vykusias riaušes, tik gerokai didesnio masto – sukelti prievartos ir chaoso bangą visoje Europoje.

Nors ne visi migrantai yra iš Libijos, bet savo pirmą tikslą „Islamo valstybės“ teroristai pasiekė sėkmingai ir stebėtinai greitai. Dabar jie kartu su migrantais džiūgauja dėl Vokietijos paskelbtos „atvirų durų“ politikos ir migrantus pasitinkančių europiečių entuziazmo, ir jei galėtų, šia proga jie šaudytų ne kalašnikovais o šampano buteliais.

Europos valstybės jau nesusitvarko su pabėgėlių srautais, ginčijasi dėl jų kvotų, kyla tiek vyriausybių, tiek piliečių nepasitenkinimas, uždaromos vidaus sienos, virš Šengeno erdvės pakibo klaustukas. Vokietija pareiškė, kad yra pajėgi „priimti visus“ ir pranešė pabėgėlių išlaikymui skirsianti 6 milijardus eurų, tuo pačiu 3 milijardais eurų bus padidintas šalies 2016 m. biudžetas.

Vėliau buvo minima jau 10 milijardų eurų suma ir prognozė, kad iki šių metų pabaigos šalis priims 800 000 pabėgėlių (Vokietijoje jau gyvena 7,7 milijono imigrantų). ES taip pat paskelbė įspūdingus išlaidų migrantams skaičius, vien jų paskirstymui planuojama išleisti milijardą eurų. Nereikėtų pamiršti, kad migrantų krizė vyksta tuo metu, kai Europos ekonomika nėra pačios geriausios formos, jau nekalbant apie įtampą santykiuose su Rusija, ir tie milijardai galėtų būti išleisti europiečių problemoms spręsti.

„Islamo valstybės“ teroristai sako, kad jų tikslas yra kalifatas ne tik islamo šalyse, bet ir visame pasaulyje. Islamistai fanatikai vis dėlto puikiai supranta, kad atvirame kare jie Europos nenugalės. Bet yra daugybė netiesioginių būdų, kuriuos siūlo pati Europa. Atvirai kariauti nebūtina, jeigu ES pati islamistams padeda kovoti prieš save, naiviai priimdama visus, galinčius patekti į ES visais įmanomais būdais, jei tik jie prisidengia europietiškas vertybes atitinkančiais tikslais.

Pagal iki šiol galiojusias ES prieglobsčio suteikimo taisykles, prašymus dėl prieglobsčio reikėjo pateikti pirmoje atvykimo šalyje. Būtų logiška manyti, kad žmogus, kurio gyvybei (ar kitoms pagrindinėms teisėms) gresia pavojus, bėga bet kur, kad tik jaustųsi saugus. Tačiau naujieji pabėgėliai stebėtinai išrankūs ir gerai informuoti, jiems netinka ne tik Graikija, Vengrija ar Čekija, bet ir Austrija. Beveik visi nori patekti į dvi šalis – Vokietiją ir Švediją, nes ten jų priėmimo politika yra liberaliausia. Kai kurie migrantai net neslepia, kad atvyko ne iš karo zonų, o iš pabėgėlių stovyklų Turkijoje ir kitose šalyse, kur jiems nebegrėsė joks pavojus. Europoje jiems tiesiog patogiau, čia jie žino savo teises, gali geriau uždirbti ir geriau gyventi. Bet tokia pozicija neleidžia daugelio (o gal ir daugumos) jų klasifikuoti kaip pabėgėlių, jie – ekonominiai migrantai.

Tradiciškai daug pabėgėlių priima Prancūzija, Didžioji Britanija, Švedija ir Olandija, prie ES migrantų paskirstymo yra neprisijungusios trys šalys: Danija, Didžioji Britanija ir Airija. Keturios šalys – Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija – nepritaria paskutiniam ES planui paskirstyti 160 000 migrantų. Lietuvai siūloma migrantų priėmimo kvota nuo šių metų gegužės išaugo daugiau nei dvigubai ir pasiekė 1105 asmenis. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos, kurios gerokai labiau už ES yra atsakingos už paskutinio dešimtmečio įvykius Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, paskelbė, kad šiais metais priims 1500, o kitais – 10 000 pabėgėlių iš Sirijos.

Vis dažniau pasigirsta aukščiausio lygio balsai apie grėsmę tiek ES saugumui, tiek vienam svarbiausių Bendrijos pasiekimui – Šengeno zonai. Taip pat ryškėja idėjiniai nesutarimai tarp senųjų ES valstybių ir naujų Bendrijos narių Rytų Europoje ir pasigirsta grasinimai. Klausantis nenuoseklių argumentų (priklausomai nuo situacijos – humanistinių arba ekonominių) už pabėgėlių priėmimą, dažnai susidaro įspūdis, kad pagrindinė šių nesutarimų priežastis yra užslėptas kaltės kompleksas. Vienos Vakarų Europos šalys kaltę vis dar jaučia dėl savo fašistinės, kitos – dėl kolonijinės praeities.

Pabėgėlių priėmimas laikomas savotišku šios kaltės išpirkimu, pageidavimu savanoriškai pasidalinti saugumu ir gerove. Tuo tarpu Rytų Europos tautoms nėra dėl ko atgailauti. Jos neturėjo kolonijų ir pačios buvo padalintos ar okupuotos tai vienos, tai kitos imperijos ar totalitarinio režimo, todėl neturi ir kaltės komplekso. Tų pačių Antrą pasaulinį karą laimėjusių Vakarų valstybių pritarimu jos buvo atiduotos Sovietų Sąjungai – kruviniausiam totalitariniam režimui žmonijos istorijoje.

Patogus, bet netikslus yra migrantų iš Artimųjų Rytų palyginimas su pabėgėliais iš Rytų Europos po Antrojo pasaulinio karo. Pirmiausia, visi rytų europiečiai bėgo nuo sovietų okupantų ir nesirinko patogesnių valstybių, o laikinai apsistodavo pabėgėlių stovyklose artimiausioje saugioje teritorijoje, dažniausiai – Vakarų sąjungininkų užimtoje Vokietijos dalyje. Svarbiausia jiems buvo išvengti mirties, raudonojo teroro, kankinimų, kalėjimų ir Sibiro. Šias perspektyvas jiems garantavo vienas iš Jaltos konferencijos punktų, pagal kurį Vakarų šalys nugalėtojos įsipareigojo Stalinui per prievartą grąžinti į rusų užimtas Rytų Europos valstybes ir Sovietų Sąjungą Vakaruose prieglobsčio ieškančius jų piliečius. Tūkstančiai tų, kurie buvo grąžinti, mirė Sibiro lageriuose ar savo okupuotų šalių kalėjimuose. Antra, Rytų Europiečiai nebėgo į arabų valstybes, Iraną ar Indiją, kur tuo metu buvo geriau negu jų šalyse. Jie bėgo į savo kultūrai artimas šalis ir nesitikėjo, kad juos ten priims „išskėstom rankom“. Jie sunkiai dirbo, integravosi ir daug pasiekė.

Dėl Rusijos eskaluojamo konflikto savo namus turėjo palikti daugiau nei pusantro milijono žmonių.Per visą šį laiką iš senųjų ES valstybių vadovų nepasigirdo nei vieno Angelos Merkel svetingumo žodžiams prilygstančio pasisakymo, kad ukrainiečių pabėgėliai laukiami.

Rytis Radavičius

Norintys pamatyti, kaip Europoje integruojasi atvykėliai iš islamo pasaulio, gali apsilankyti Paryžiaus priemiesčiuose, į kuriuos bijo įžengti policija, arba Berlyno ar Londono rajonuose, kur jautiesi kaip islamo kultūros šalyje. Todėl nenuostabu, kad migrantai iš musulmoniškų šalių Europoje jaučiasi kaip namie ir keliauja ne į savo kultūrai artimas, bet užsieniečiams nedraugiškas arabų valstybes, o į ES.

Nuostabu yra tai, kaip noriai ES juos priima ir kaip mažai dėmesio skiria panašioms problemoms Europoje. Palyginimui verta paminėti pagrindinį šiuo metu prievartos židinį pačioje Europoje – Rytų Ukrainą. Dėl Rusijos (kuriai, kaip ir „Islamo valstybei“, ES silpninimas šiuo metu yra strateginis tikslas) eskaluojamo konflikto šiame regione, besitęsiančio jau pusantrų metų, savo namus turėjo palikti daugiau nei pusantro milijono žmonių. Maždaug milijonas iš jų persikėlė į kitus Ukrainos regionus, o likę 600 000 pabėgo į kaimynines šalis. Per visą šį laiką iš senųjų ES valstybių vadovų nepasigirdo nei vieno Angelos Merkel svetingumo žodžiams prilygstančio pasisakymo, kad ukrainiečių pabėgėliai laukiami. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Lenkija praeitais metais ukrainiečiams išdavė 331 000 leidimą dirbti arba 50 proc. daugiau nei 2013 m.

Jokiame žmogaus teises ginančiame JT dokumente nėra užfiksuota teisė į gerą gyvenimą ir gerą uždarbį. Tuo tarpu žiniasklaidoje ne kartą buvo cituojami ar rodomi „pabėgėliai“, aiškinantys, kad į ES jie atvyko iš stovyklų Turkijoje, nes nori geresnio gyvenimo. Ir šio geresnio gyvenimo jie nori ne Graikijoje ar Vengrijoje, o Vokietijoje ir Švedijoje. Tai visiškai suprantama, geresnio gyvenimo nori ir legaliai į kitas šalis dirbti važiuojantys europiečiai. Tačiau europiečiai savo gerovę kūrė šimtmečiais nuosekliai dirbdami, puoselėdami savo kultūrą ir paklusdami įstatymams.

Jie sugebėjo atsitiesti po dviejų pasaulinių karų, nuo kurių Europa nukentėjo labiausiai, nuversti kelis totalitarinius režimus ir susikurti dosniausias pasaulyje socialines sistemas. Rytų Europos valstybės į Bendriją buvo priimtos dėl savo pastangų reformuoti joms Sovietų Sąjungos primesto socializmo sudarkytas sistemas ir įvertinus pasiektus rezultatus, o ne vadovaujantis idealistine „išskėstų rankų“ politika.

Idealistinėje isterijoje nublanksta keletas kitų politiniam korektiškumui nepatogių žinučių ir faktų. JAV įsikūrusio respektabilaus „Pew“ tyrimų centro duomenimis, 2010 m. didžiausios ES musulmonų populiacijos buvo: Vokietijoje – 4,76 mln. arba 5,8 proc. visų gyventojų, Prancūzijoje – 4,71 mln. arba 7,5 proc. visų gyventojų, Didžiojoje Britanijoje – 2,96 mln. arba 4,8 proc. visų gyventojų. Pagal kai kurių demografijos ekspertų prognozes, 2050 m. trečdalis Europos gyventojų bus musulmonai imigrantai.

Europos religinė tolerancija irgi turi nepatogią pusę. Vokietijoje jau pastatyta daugiau nei 200 mečečių, o bendra patalpų, naudojamų kaip musulmonų maldos vietos, yra apie 1200. Taip pat yra paruošta 184 projektai statyti naujas mečetes, nurodo Vokietijos islamo archyvų institutas. Didžiosios Paryžiaus mečetės rektorius vienoje konferencijoje Prancūzijos musulmonams pareiškė, kad jie dabar turi 2200 mečečių ir šį skaičių per ateinančius dvejus metus reikia padvigubinti.

Buvęs Berlyno žemės senatorius ir Deutsche Bank valdybos narys Dr. Thilo Sarrazinas, populiarios 2010 m. išleistos knygos imigrantų integracijos tema „Vokietija save naikina“ autorius, pateikia tokią statistiką: tik 33,9 proc. musulmonų imigrantų patys užsidirba pragyvenimui, o nedarbo lygis tarp musulmonų yra keturis kartus aukštesnis nei tarp vokiečių.

Prancūzijoje musulmonų bedarbių skaičius 2013 m. siekė 17,3 proc. ir buvo beveik dvigubai didesnis už neimigrantų bedarbių skaičių.

Dienraščio „Daily Telegraph“ duomenimis, Didžiojoje Britanijoje 2012 m. 75 proc. visų musulmonių ir 50 proc. musulmonų buvo bedarbiai (bendras skaičius – 67,5 proc.), o nuo 2004 m. šie skaičiai išaugo atitinkamai 18 proc. ir 13 proc. Musulmonai taip pat dažniau už kitas religines grupes ima nedarbingumo lapelius ir turi neįgalumą. Taip pat daugiau jų gyvena socialiniuose būstuose (28 proc.).

Užsienio politikos tyrimų instituto analitikas ir terorizmo ekspertas Michaelas Radu pažymi, kad nusikalstamumas ir islamizmas Europoje yra glaudžiai susiję. Už sunkiausius nusikaltimus nuteistų Didžiosios Britanijos kalinių tarpe musulmonai sudaro 35-39 proc.. Padėtis kitose daug migrantų priėmusiose ES valstybėse tokia: Prancūzijos kalėjimuose musulmonai sudaro 50-70 proc., Belgijoje – 45 proc., Norvegijoje – virš 30 proc., Ispanijoje – 70 proc.

Šie skaičiai nekaip dera prie Vokietijos darbo ministrės Andrea’os Nahles optimizmo dėl migrantų musulmonų naudos šalies ekonomikai, o ir visai ES. Jeigu Vokietijai ir kitoms senstančioms ES šalims trūksta darbo jėgos, gal paprasčiau būtų ją atsivežti iš Rytų Europos ar darbštumu garsėjančių Azijos šalių, tokių kaip Filipinai (79 proc. gyventojų yra katalikai) ar Tailandas. Ten vargstantiems žmonėms lygiai taip pat kaip musulmonams iš Šiaurės Afrikos ar Artimųjų Rytų šalių norisi gyventi geriau ir uždirbti daugiau. Tik jie negali savanaudiškiems tikslams išnaudoti karinių konfliktų savo šalyse ir apsimetinėti pabėgėliais jiems gerokai sunkiau.

Kol kas dar nėra statistikos, kiek iš Europą užtvindžiusių migrantų yra tikri pabėgėliai, negalintys saugiai prisiglausti artimesnėse islamiškos kultūros šalyse, nors jau pasigirsta valstybiniu lygiu išsakomų nuomonių, kad jų dalis yra labai nedidelė. Todėl keista, kad tokios įstatymams paklusnios ES šalys kaip Vokietija ar Švedija ne tik kviečia tikrus pabėgėlius, bet savo svetingumu skatina nelegalią migraciją ir nekreipia dėmesio į prieglobsčio suteikimo taisykles, o paskui reikalauja iš tokiai trumparegiškai politikai besipriešinančių valstybių dalintis atsakomybe. Ir tai nėra pirmas kartas, kai didžiausia ir galingiausia ES valstybė pagal savo pageidavimus laikosi arba nesilaiko Bendrijos taisyklių ir įstatymų.

Jeigu ES yra visiems europiečiams tikrai reikalingas ir naudingas projektas, ji tikrai atsilaikys prieš dar vieną krizę. Norisi manyti, kad 2015 metų įvykiai nuskambės ne tik kaip pavojaus varpai bet ir kaip žadintuvas. Kitu atveju krizė gali baigtis radikalizmu, arba islamišku, arba europietišku. Optimalus migrantų krizės sprendimas galėtų būti tarpinis variantas tarp buvusio Didžiosios Britanijos tarptautinės plėtros ministro Andrew Mitchello pasiūlymo JT pritarimu Sirijoje įsteigti tarptautinio kontingento karių saugomus anklavus, kur galėtų prisiglausti pabėgėliai (tuo pačiu ir jau esantys Europoje), ir Australijos taikomos „laivų stabdymo“ politikos, kai kariniai patruliai neleidžia pabėgėlių laivams priartėti prie šalies krantų ir jiems yra pasiūlomas prieglobstis ofšoriniuose centruose, įkurtuose kitose šalyse. Tokius pat išorinius anklavus arba centrus būtų galima steigti ne tik Sirijoje, bet ir kitose neramumų apimtose Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybėse.

Europos integracija yra didžiausiais europiečių pasiekimas, eliminuojantis karinių konfliktų galimybę, užtikrinantis gerovę ir įrodantis, kad nepaisant skirtumų europiečiai gali veikti vieningai. Šiuo metu visų pirma reikia apsaugoti įstatymų laikymųsi paremtą Europos tvarką (kuri apima tiek ES išorinių sienų apsaugą, tiek racionaliais kriterijais pagrįstas prieglobsčio suteikimo procedūras) ir tą darant vadovautis faktais ir protu, o ne emocijomis.