Iki tol, kuo konkrečiai užsiėmė JAV Nacionalinė Saugumo Agentūra (NSA), nežinojo niekas. Juokais įstaigos pavadinimas buvo šifruojamas No Such Agency (liet. neegzistuojanti agentūra) arba Never Say Anything (liet. niekada nieko nesakyk). Viskas pasikeitė 2013 metų birželio mėnesį, kai vienas šios įstaigos kontraktininkų slapta Honkongo viešbutyje perdavė didžiulius kiekius informacijos apie NSA vykdomas programas trims žurnalistams. Pagrindinis šios trilerį primenančios istorijos veikėjas Edwardas Snowdenas – 32 metų programuotojas iš Šiaurės Karolinos, JAV.
E. Snowdenas būdamas penkiolikos metė mokyklą ir pradėjo visą laiką leisti prie kompiuterio ekrano, vėliau studijavo visuomeniniame koledže ir įgijo sistemų inžinieriaus sertifikatą. Tragiški rugsėjo vienuoliktosios įvykiai įkvėpė E. Snowdeną tarnauti savo šaliai – jaunuolis stojo į kariuomenę, tačiau dėl traumų buvo priverstas palikti tarnybą ir ieškoti kitų būdų, kaip prisidėti prie JAV kovos su terorizmu.
Tuo pačiu metu E. Snowdenas pradėjo susirašinėti su žurnalistais, kurie domėjosi vyriausybės šnipinėjimu. Tai buvo Glennas Greenwaldas iš „The Guardian“ ir dokumentinių filmų kūrėja Laura Poitras. Surinkęs pakankamai norimos informacijos, E. Snowdenas su lagaminais, kurie buvo pilni nešiojamųjų kompiuterių ir laikmenų su tūkstančiais slaptų dokumentų, pavogtų iš JAV vyriausybės, išvyko į Honkongą. Sėdėdamas ir laukdamas susitikimo Honkongo viešbutyje E. Snowdenas Iki paskutinės akimirkos nebuvo įsitikinęs, ar žurnalistai, su kuriais jis kontaktavo, atvyks per pusę pasaulio susipažinti su jo surinkta informacija ir ar jo darbas bei rizika nenueis perniek.
Kaip matome, E. Snowdeno nerimavimai nepasitvirtino. Anaiptol – žurnalistų paviešinti slapti dokumentai sulaukė ypatingo dėmesio ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Atskleista, kad dėl po rugsėjo vienuoliktosios išpuolių įteisintų programų JAV turėjo galimybę sekti tiek telefoninę, tiek internetinę savo gyventojų komunikaciją. NSA galėjo stebėti ir kaupti visų piliečių, nebūtinai įtarinėjamų teroristiniais motyvais, pokalbių metaduomenis – skambučių trukmę ir telefonų numerius. Vėliau atskleista, kad valdžia galėjo sekti ne tik Amerikos piliečių pokalbius, bet ir klausytis pasaulio lyderių skambučių. Internetinė komunikacija buvo stebima, jei vienas iš dalyvių yra iš užsienio.
Tačiau į NSA akiratį patekti galėjo ir vietinė komunikacija, jei siunčiama duomenų rinkmena nors trumpam patekdavo į užsienio serverius. Pavyzdžiui, taip veikia „Google“ pašto sistema – procesų, kurių galutinis vartotojas nemato, metu informacija keliauja per skirtingose šalyse esančius duomenų centrus.
Anot organizacijos „Žurnalistai be sienų“, laisvojo pasaulio žvalgybos tarnybų, apie kurias informaciją paviešino buvęs JAV žvalgybos kontraktininkas, veikla beveik niekuo nesiskiria nuo nevaržomo sekimo, kurį vykdo griežčiausios pasaulyje diktatūros. Šnipinėjimo lygis panašus į egzistuojantį Irane, Kinijoje ir Saudo Arabijoje.
2013-ųjų birželį E. Snowdenui buvo pareikšti kaltinimai trimis nusižengimais: vyriausybės turto vagyste, nesankcionuotu nacionalinio saugumo informacijos perdavimu ir tyčiniu įslaptintos žvalgybos informacijos perdavimu leidimo su ja susipažinti neturintiems asmenims. Birželio 23 dieną, praėjus dviems dienoms po 30-ojo gimtadienio, jis išskrido į Maskvą ir daugeliui dienų įstrigo Šeremetjevo oro uoste dėl to, jog JAV atšaukė jo pasą, kol galiausiai E. Snowdenui Rusijoje buvo suteiktas prieglobstis.
JAV pareigūnai apkaltino E. Snowdeną, kad dėl jo veiksmų Amerika tapo ne tokia saugi. Teigiama, kad dėl šios informacijos paviešinimo teroristai ir juos remiantys tinklai dabar daugiau žino apie JAV informacijos rinkimo būdus. Tačiau šį teiginį paremiančių įrodymų nėra. JAV žvalgybos pareigūnai ne kartą tvirtino, kad tokios NSA sekimo operacijos kaip telefoninių skambučių metaduomenų programa padėjo užkirsti kelią ne vienam teroro aktui. Pavyzdžiui, birželį buvo pareikšta, kad nuo 2001 rugsėjo 11-osios sustabdyta „tuzinai“ sąmokslų. Vis dėlto pernai gruodį Baltųjų rūmų komisija nerado įrodymų, kad dėl metaduomenų rinkimo buvo sustabdytas bent vienas didelis teroristų išpuolis.
Iš pradžių masinę skambučių sekimo programą jie teisino, sakydami, kad ji užkirto kelią 54 teroristų išpuoliams, vėliau sumažino iki vieno – kai susekė 8500 JAV dolerių paramą Al Shabaab grupuotei Somalyje. O tada Privatumo ir pilietinių laisvių priežiūros komisija pasakė, kad net ir apie pastarąją būtų buvę galima sužinoti be masinės skambučių sekimo programos. Sunku pakenkti nacionaliniam saugumui, paviešinus informaciją apie programą, kuri, panašu, nė kiek saugumui nepadeda.
O štai E. Snowdeno istorijos svarbos neįmanoma neįvertinti. Jo atradimai paskatino prezidento ir kelias Kongreso komisijas atlikti specialius tyrimus. Taip pat sukėlė didelį spaudimą JAV diplomatijai. Būtent E. Snowdeno dėka paaiškėjo, kad NSA sekė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, Brazilijos lyderės Dilmos Rousseff mobiliųjų telefonų skambučius. Vien dėl E. Snowdeno pasaulis, kuriame gyvename, tapo neatpažįstamas. Dabar žmonės daug mažiau pasitiki internetu ir savo įrenginiais, nes mano, jog jie gali būti naudojami ne tik privatiems asmenims sekti, bet ir visuomenės kontrolei.
Informacijos paviešinimas paskatino pasikeitimus JAV saugumo politikoje. Po tarptautinių skandalų Barackas Obama žadėjo, jog bus imtasi priemonių sustabdyti sąjungininkų šnipinėjimą, taip pat paragino saugumo tarnybas plačiau informuoti Amerikos piliečius apie savo vykdomas programas ir jų mastą. Vienas svarbiausių pokyčių – NSA masinės informacijos rinkimo programą įgalinančio įstatymo galiojimo nutraukimas šių metų liepos 1-ąją. Vietoje jo pasiūlytas naujas įstatymas, pavadintas JAV laisvės aktu. Pagal šį įstatymą, nuo 2015 metų lapkričio mėnesio NSA nebegalės rinkti duomenų apie visų gyventojų skambučius, tai daryti gali tik telefonų operatoriai. Šiuos duomenis teikti valstybinėms institucijoms telekomunikacijų paslaugų tiekėjai galės tik gavę orderį iš kovos su terorizmu teismo.
Pats E. Snowdenas šiuos pokyčius vadina sveikintinais, tačiau nurodo, kad tai tik labai mažas žingsnis sąžiningos sistemos link. Jis teigia, jog jo pagrindinis tikslas buvo informuoti visuomenę ir išprovokuoti atvirą diskusiją apie valstybės kišimąsi į privatų gyvenimą: „Vieša diskusija neįmanoma be žinojimo [..] Masinis sekimas galbūt yra didžiausias mūsų laikų iššūkis žmogaus teisėms“. Jis teigia negalintis ramiai stebėti, kaip Amerikos vyriausybė kėsinasi į privatumą, laisvę ir pamatines žmogaus teises. Tokio lygio šnipinėjimas esą iš esmės pakeičia piliečių ir valstybės galios santykį.
„Pew Reseach Center“ duomenimis, 46 proc. amerikiečių apibūdina save kaip ne itin susirūpinusiais arba išvis nesusirūpinusiais dėl valstybės vykdomų žvalgybos programų. Dažnas amerikietis išvis negali pasakyti, kas toks yra Edwardas Snowdenas arba painioja jį su „Wikileaks“ įkūrėju, o jo įvardijamos problemos atrodo pernelyg tolimos ir sudėtingos.
Tačiau nemaža ir neabejingų E. Snowdeno istorijai ir iškeltiems tikslams. Daugiau kaip 167 tūkst. žmonių pasirašė peticiją Baltiesiems rūmams, kuria kviečiama E. Snowdenui suteikti malonę, taip smarkiai peržengiant 100 tūkst. parašų ribą, reikalingą tam, kad peticija būtų svarstoma. Ilgą laiką vengę nagrinėti šį klausimą, liepos pabaigoje Baltųjų rūmų atstovai pareiškė atsisakantys panaikinti E. Snowdenui pareikštus kaltinimus.
Deja, kaip pasauliui priminė E. Snowdenas, tobulas saugumas ir visiškas privatumas vienu metu egzistuoti negali. Paranoja dėl saugumo, ypatingai po teroristinių išpuolių, įstūmė valdžią į kampą, kai visos priemonės, kurias įgalina XXI amžiaus technologijos, atrodė pateisinamos.
Iš E. Snowdeno nutekintų dokumentų matyti, kad JAV šnipinėjo Jungtinių Tautų Organizaciją UNICEF, kurios tikslas teikti humanitarinę pagalbą vaikams. Visuotinis ir netikslingas duomenų rinkimas ne tik pažeidžia žmogaus teisę į privatumą, bet iškelia ir saugumo dilemą. Jeigu E. Snowdenui pavyko apeiti pačios NSA vidinius saugiklius, kiek kitų darbuotojų arba kontraktininkų, galinčių būti svetimų valstybių šnipais, sugebėtų padaryti tą patį?
Tekstas spausdintas žurnalo „Tribūna“ 23 numeryje.