Apie Rusijos–Ukrainos karą ir Lietuvoje yra du pasakojimai. Pirmasis aiškina, kad Rusija yra kalta dėl agresijos. Antrasis įrodinėja, esą Ukraina yra iš dalies pati kalta (Vygaudas Ušackas). Matyt, omenyje turima aplinkybė, kad Ukraina kaip valstybė buvo silpna, korumpuota, oligarchinė, tai, kas angliškai vadinama failed state, t. y. ne tokia stipri kaip Lietuva (A. Bielskio argumentas). Todėl mes esame saugūs, o Ukraina turėjo nukentėti.
Gal argumentas ir realistiškas. Dauguma supranta, jog Ukraina turėjo ir turi silpnybių. Tačiau įvesti į tarptautinius santykius tokią, pavadinkime, realpolitik blogąja prasme grįstą argumentaciją, reiškia griauti gyvuojančią tarptautinės tvarkos teisinę reguliaciją, painiojant agresoriaus ir nukentėjusio (aukos) sąvokas. Jei graži moteris buvo grubiu būdu išprievartauta, pasitelkę minėtus įrodymus galime teigti, kad išprievartauta graži moteris pati buvo kalta, nes grožis (arba bjaurumas) yra silpnybė. Kaip čia neprisiminus, atrodo, Čerslovo Juršėno pasakymo, esą, kai tave prievartauja, belieka tik atsipalaiduoti ir jausti malonumą.
Vakarai nepakankamai stipriai (adekvačiai) sureagavo į Rusijos veiksmus, pamindami pačių 1996 m. pasirašytą tarptautinį teisinį įsipareigojimą dėl Krymo. Šią tezę labai taikliai išskleidė A. Bielskis, aiškindamas, kad stiprus Vakarų atoveikis stumtų Rusiją kaip bulių į kampą, o tada Rusijos kontrveiksmai būtų dar dramatiškesni ir griežtesni.
Klausimas kyla, ar Vakarai, reaguodami į Rusiją, rėmėsi racionaliu suvokimu, esą bet koks stiprus veiksmas Rusiją provokuotų dar stipresniam atoveiksmiui, ar Vakarų sprendimą lėmė nuomonių išsiskyrimas dėl reakcijos, t.y. Vakarų nevieningumas ir silpnumas? Labai norint galima Vakarų sprendimą racionalizuoti ir pateikti jį kaip protingą politiką. Tačiau aplinkybės yra kitos, ir mes tai žinome.
Niekas nepasiruošęs kariauti dėl Ukrainos. Nors tokia yra realybė, vargu ar galėtų su ja sutikti bet koks save gerbiantis Vakarų intelektualas. Rusija gerbia tik jėgą ir stiprybę. Todėl būtų buvę tikslingiausia imtis prieš ją radikalių priemonių,suteikiant rimtą karinę pagalbą Ukrainai, išvalant rusiškus agresorius bent jau iš Rytų Ukrainos.
Yra protingų ir savo laiku nemažai pasiekusių lietuvių, netikėtai išvydusių Vakarų civilizacijos silpnybę – per mažai analizuojama Rusija. Akivaizdu, kad jie mėgina pagrįsti V. Ušacko tezę apie mūsų vienpusiškumą suvokiant Rusiją ir kvietimą ją labiau pažinti. Tokie komentatoriai, vartodami tam tikrus teiginius, priskiriančius mūsų turimą Rusijos pažinimą nemoksliniam, ragina pažinti šią šalį moksliškiau, iš esmės gamtamokslinių tyrimo metodų pagalba. Deja, tai neįmanoma, kadangi tarptautiniai santykiai apskritai ir konkretūs jos subjektai (taip pat ir Rusija) moksliškai griežtąja prasme nėra pažinūs.
Iliustracija. Pasirinkite tarp dviejų analizių. Pirmoji – neseniai paviešinta S. Pugačiovo, oligarcho ir buvusio V. Putino patarėjo, tezė apie tai, kad buvęs jo bosas visada improvizuoja, veikia be strateginio plano, o iš esmės „eina ten, kur gali“, visada išlikdamas pagrindiniu Rusijos politikos žaidėju. Antrąją propaguoja buvęs žurnalistas, vadinantis save rimčiausiu Rusijos žinovu Lietuvoje ir teigiantis, kad V. Putino veikimas – tai Rusijoje egzistuojančių klanų tarpusavio kovos rezultatas. Rusijos prezidentas tėra marionetė, o ne pagrindinis šios šalies politikos subjektas.
Pasirinkimas tarp dviejų požiūrių moksliškai neįmanomas. Mat, galima suabejoti, ar S. Pugačiovas yra nuoširdus? Antruoju gi kiltų dvejonių dėl žinovo šaltinių patikimumo, ar kartais šaltiniai nėra įtakojami V. Putino agentūros, kuri siekia „demistifikuoti“ Rusijos prezidentą, apkaltinant jo aplinką dėl vykdomos agresijos Ukrainoje?
Atėjo metas paklausti, ar Lietuvos agresijos politika Rusijos atžvilgiu yra teisinga? Tam tikra prasme – taip. Politologai, žiniasklaida kalba apie šią šalį tiesiai ir be kompromisų. Rusijos šiandien jau nebeįmanoma mylėti. Graži ar negraži Ukraina, korumpuota, oligarchizuota ar ne, kito pasirinkimo – likti su ja vienoje lovoje – nėra. Nes tai yra teisingumas. Tačiau nebūtinai Lietuvos užsienio politikos vadovai turi sekti politologų ir žiniasklaidos pavyzdžiu, o juolab su ja lenktyniauti. Vadovų yra kita misija. Jie atstovauja valstybės interesams, ne savo leigitimavimui, ir turėtų suvokti, jog nuolatinis „lojimas“ ant Rusijos nėra geriausias diplomatijos pavyzdys.
Žinoma, jeigu nieko nebesugebi ir kankina politinė impotencija, tik ir belieka griebtis liežuvio pagalbos. Blogai, kad liežuvis vis dažniau ir garsiau plepa apie būsimą karą su Rusija kaip apie neišvengiamybę. Gal verčiau derėtų sekti ramiau ir racionaliau kalbančio Estijos prezidento pavyzdžiu. Vietoj gąsdinimų karu norėtųsi viešojoje erdvėje išgirsti, kaip Lietuvos valdžia rūpinasi, pavyzdžiui, lietuvišku verslu. Juk ne paslaptis, kad šiuo metu ne tik nevyksta eksportas į Rusiją, bet ir tranzitas per ją į kitus kraštus. Norėtųsi aiškesnės mūsų pramonininkų prezidento, kitų verslo asociacijų vadovų pozicijos ir didesnio Lietuvos valdžios rūpesčio verslu. Tai būtų ir rūpestis ne tik tais, kurie valgo biudžetą, bet ir tais, kurie jį sukuria.