Balsuotojai esą orūs žmonės ir nešliaužios ant kelių prieš smuklininką, pateikusį apvalią sąskaitą už smagų vakarėlį. Ko gero, liaudies valios ribas mums išaiškintų protokolą rašantis policininkas.
Europoje dabar turime reikalą su valstybę, kuri smagiai gyveno ne pagal savo išgales, o kai atėjo laikas susimokėti, savo atstovais išsirinko tuos, kurie pažadėjo, kad taupyti nereikės ir visi gyvens kaip gyvenę. Aišku, dalis kaltės priklauso kreditoriams, kurie vardan būsimo pelno iš palūkanų be saiko skolino lėbautojui ir nudavė nematantys, kad linksmuolių kišenės kiauros, o „teisingos“ finansų suvestinės prasilenkia su tikrove. Vieni galvojo, kad kaip nors išsisuks nuo grąžinimo, kiti – kad ras būdą išsireikalauti.
Kai rašau šias eilutes, jau paskelbti Graikijos referendumo rezultatai, bet vis tiek lieka absoliučiai neaišku, kaip toliau klostysis įvykiai. Ir šis neaiškumas yra pati didžiausia blogybė, į kurią šalį įstūmė kairuoliška „Syriza“. Bet kokios vyriausybės pagrindinis tikslas yra kurti aiškią perspektyvą gyventojams, nes žmogus jaučiasi saugiau, kai rytojus gali būti daugmaž prognozuojamas. Valdžios mandatą gavę kairuoliai savo veiksmais sukėlė chaosą, į kurį grimzta visa valstybė.
Rusija nepajėgi
Bėda ta, kad Rusija vos ne vos sukrapšto lėšų išlaikyti 2 mln. gyventojų turintį Krymą, o Donbaso su 4 mln. nebepatemptų, tad kur jai dabar imtis virškinti Graikiją su 11 mln. Antra vertus, vargu ar ES sutiks, kad jos narė nusklęstų į Rusijos glėbį, ir jau tikrai to nenorės Graikijos sąjungininkės NATO Turkija bei JAV. Juk tas, kuris kontroliuoja Graikiją, kontroliuoja Viduržemio jūrą.
Kaip matosi iš pranešimų po A. Tsipro apsilankymo Peterburge birželį ir po susitikimo su V. Putinu, jokių pažadų graikas nesulaukė ir kelionė tebuvo tik kreditorių iš ES pagąsdinimas per derybas. Kad ir kaip V. Putinui norėtųsi sujungti ortodoksinės bažnyčios tautas, 315 mlrd. eurų skola yra jam neapžiojamas dydis, o NATO pranašumą jis kad ir patyliukais, bet pripažįsta.
Patikrintas metodas – užgrobti
A. Tsipras politikoje yra nuo mokyklos suolo, – aišku, jei jo užsiėmimus galima vadinti politika. Jis nėra tipiškas Europos kairiųjų politikas, kurie išauga arba iš akademinių sluoksnių, arba iš profsąjungų judėjimo.
1991 m. Graikijos besimokantis jaunimas pasipiktino švietimo reforma, kuri naikino tokias dovanas, kaip nemokami vadovėliai ir pan. Apie 90 proc. šalies švietimo įstaigų okupavo jaunieji protestuotojai. Vienam iš būrių vadovavo šešiolikmetis Aleksis Tsipras iš Komunistinio jaunimo sąjungos (vyresni skaitytojai supras, kas turėtų dėtis galvoje žmogaus, kuris laisva valia ir ne dėl karjeros tampa komjaunuoliu). Vyriausybė nusileido, reformą atšaukė, o negerą švietimo ministrą išmetė. Toks buvo pirmasis politinis A. Tsipro patyrimas.
Mokymo įstaigų užgrobimai Graikijoje turi savo istoriją. 1973 m. studentai okupavo Atėnų Politechniką. Valdanti karinė diktatūra pasiuntė kariškius, žuvo 24 studentai. Šis susidūrimas prisidėjo, kad kitais metais karinė chunta pasitrauktų, leisdama demokratinius rinkimus.
Kariškiai valdė Graikiją nuo 1967 m., kai paėmė valdžią tam, kad užkirstų kelią slinkimui link sovietų. Jaltoje 1945 m. sąjungininkai pasaulį pasidalino taip, kad mūsų neleido į Europą, nors lietuviai kovėsi miškuose už tą teisę, o graikams buvo numatyta gyvenimas Europoje, ir dėl to jokių pastangų nereikėjo. Neparagavę savo kailiu, kas yra sovietinis rojus, jie liko pilni iliuzijų apie pasaulio dalį, kurioje tariamai klesti lygybė bei teisingumas, o gulaguose kalinami tikrieji darbo žmonių priešai.
Po studentų aukų Atėnų Politechnikoje nė viena valdžia daugiau nedrįso imtis brutalesnių veiksmų prieš maištautojus. Pagrindiniu jaunųjų Graikijos kairuolių metodu tapo „katalypsi“ – užgrobimas. Nepatenkinti, pvz., nemokamo maisto studentams kokybe, jie užgrobia auditorijas, paskelbia kad jokių mokslų nebus, kol nepatenkins jų reikalavimų, ir tupi ten, išpurškę sienas grafičiais, apsikarstę raudonais plakatais.
Apie 12 proc. savo biudžeto Graikijos universitetai kasmet išleidžia patalpų bei įrangos remontui po studentų riaušių. Naudodamiesi šventa autonomijos teise, studentai net buvo įsigudrinę auginti marihuaną Kretos universiteto žemėje, ir tai buvo vienas iš vos kelių atvejų, kai policija ryžosi patrukdyti neliečiamuosius.
Iš riaušininko – į premjerus
Štai tokioje terpėje brendo ir mokėsi komjaunuolis A. Tsipras. Kai Graikijos komunistų partija sumenko, likusi be dotacijų iš subyrėjusios SSRS, jis įsijungė į buvusių komunistų įsteigtą grupę Synaspismos, kuri norėjo atgaivinti kairuolių populiarumą, ir 2000 m. tapo Synaspismos jaunimo vadu. Be „katalypsi“, jis užsiiminėjo antiglobalistinėmis demonstracijomis, ypatingą dėmesį skirdamas linkusiems pasmurtauti. Dėl smurtavimo tendencijos 2003 m. iš partijos pasitraukė pirmoji jos vadovė.
Kaip bebūtų, A. Tsipras nusprendė, jog partinė veikla yra geriau. 2006 m. jis buvo dalyvavęs Atėnų mero rinkimuose. Paorganizavęs nemokamų futbolo rungtynių tarp buvusių futbolo žvaigždžių ir miesto benamių, jis sugebėjo surinkti 11 proc. balsų Atėnuose, kai jo partija Graikijoje turėjo 4-5 proc.
2008 m. partijos lyderis ir politinis A. Tsipro globėjas Alekos Alavanos partijos postą perleido A. Tsiprui, o pats ėmėsi kurti kairuolišką koaliciją „Syriza“, į kurią įėjo visokie trockistai, kliedintys apie pasaulinę revoliuciją, marksistai, užsibuvę 19 amžiaus realijose, aršios feministės ir panašus gaivalas. Pamatęs, jog projektas neblogai juda, A. Tsipras be jokių sentimentų sugebėjo nustumti savo politinį krikštatėvį ir tapti „Syrizos“ vadu.
Nauja pakopa A. Tsiprui buvo tapimas parlamento nariu 2009 m. Kai Graikija gavo pirmą pagalbos paketą 2011 m., grįžo senų laikų prisiminimas su šūkiu „chunta nemirė 1973“.
Jei šis premjeras nesurenka į biudžetą pinigų pensijoms, kaltas yra tarptautinis kapitalizmas, apgulęs už raudonas vėliavas balsuojančią Graikiją. Ko gero, A. Tsipras tiki, kad „profesoriai ir rektoriai“ iš ES galiausiai nusileis, jei tik jis pakankamai ilgai laikys užgrobtas patalpas. Vargu ar jis su bendraminčiais susimąsto, kas liks iš tų patalpų ir kas jas remontuos. Sustabdyti Graikijos bankų veiklą buvo nesunku, tačiau vėl paleisti ją veikti yra ne tas pats, kaip uždegti elektros lemputę.
Savo puotos sąskaitos sulaukusi dauguma graikų tiki tuo, ką norėtų girdėti. A. Tsipro receptas paprastas: jiems reikia pinigų, kad galėtų toliau gyventi kaip įpratę, o to dėl to smagaus išlaidaus gyvenimo augs Graikijos ekonomika.
Dabartinę valdžią veda ne idėjos, kaip pertvarkyti bankrutuojančią Graikiją, o noras kuo daugiau išspausti iš ES. Kada ši atsisakė duoti pinigų be įsipareigojimų, finansų ministras ją išvadino teroriste ir išdidžiai pareiškė, jog pinigų už įsipareigojimus graikams nereikia.
Nei supratimo, nei noro suprasti
Kaip sakė ES komisijos pirmininkas Jean-Claude Junckeris, A. Tsipras meluoja graikams, apgaudinėja derybininkus, atmetinėja jau pasiektus susitarimus. Gali būti, kad nuolatiniai nuomonės keitimai yra susiję su kompetencijos stoka, kai nusveria tas, kuris paskutinis pašnabžda į ausį. Teko girdėti, kad šia savybe pasižymi ir lietuvių premjeras Algirdas Butkevičius, bet jis yra lygiai taip populiarus liaudyje, kaip jo kolega graikas. A. Tsipro persigalvojimai pagaliau tiek priveikė rimtus politikus, kad TVF (Tarptautinio valiutos fondo) vadovė Christine Lagarde pareiškė, jog derybos galimos tada, kai kambaryje ne vaikai, o suaugusieji.
Toji programa, dėl kurios graikai balsavo, yra pakankamai sudėtingas dešimties puslapių dokumentas apie finansus, kreditavimą, mokesčių politiką, ir vargu ar balsuojantys gali suprasti, ką reiškia tie pasiūlymai ekonomikai. Dokumento rengėjai yra suinteresuoti, kad Graikija išsikapstytų iš duobės ir būtų pajėgi grąžinti skolą. Bet argumentas, kad Graikija visiems priimtinesnė pasveikusi, o ne žlugusi, patiems graikams yra neįtikinantis, nes iš sveikstančiojo būtų reikalaujama palaipsniui grąžinti skolą.
Kietos pozicijos dėl skolininkų besilaikanti krikdemė Angela Merkel vaizduojama Graikijoje su Hitlerio ūsais, bet jos koalicijos partneris socdemų lyderis Sigmaras Gabrielis pirmasis pareiškė, kad A. Tsipras sukėlė didžiausią ES krizę nuo pirmosios integracijos sutarties 1957 m. Vokietijos valdantieji turi vieningą nuomonę, jog euro zonos taisyklių laikymasis yra svarbiau nei Graikijos patenkinimas, o Francois Hollande su J. C. Junckeriu kviečia graikus atsikvošėti. Matyt, žodžių neužtenka, ir prireiks šalto dušo.
Viso to galima išvengti, jei rinkėjai bent šiek tiek pagalvotų, ar įmanoma įgyvendinti saldžius pažadus ir kas nutiks, jei juos rimtai kas imtųsi įgyvendinti. Trečdalis Lietuvos balsavo už 1509 Lt minimalią algą, kuri būtų sugriovusi tvarią ekonomiką, bet, laimei, didesnė politikų dalis dar nesusipykusi su tikrove. Sudėtingas energetinis klausimas dėl VAE statybos, reikalaujantis atitinkamų žinių, A. Tsipro stiliumi Lietuvoje buvo paverstas referendumu ir paliktas dūlėti.
Rinkimų rezultatai, atvedantys margą darinį „Drąsos kelias“ į Seimą, kai kurių tuščiakalbių politikų reitingai, savotiškų klausimų referendumams siūlymai rodo, kad mes vaikštome ne taip labai toli nuo graikiškų svajonių košmaro, bet kol kas sveikas protas vyrauja. Graikijos griūtis gali pasitarnauti, primindama Lietuvos rinkėjams, kur galima atsidurti, kai leidiesi užburiamas bergždžių gražių žodžių.