Tokią mąstymo ydą turime visi, bet valstybės galva tam ir yra, kad galvotų kuo adekvačiau. Į pagalbą jai telkiamos patarėjų, ministrų, mokslininkų ir kitokių galvočių galvos. Nuo teisingo padėties suvokimo priklauso valstybės ateitis.

V. Putino kūno kalba

Būna, kad viena žmogus turi galvoje, o kita – jam ant liežuvio. Neatitikimą tarp kalbėjimo ir galvojimo dažnai išduoda kūno kalba. V. Putinas į tribūną ėjo taip, lyg būtų sulipdytas iš dviejų dalių: dešinė, kuri buvo atgręžta į publiką, buvo sustingusi, ranka beveik nejudėjo, o žingsnis dešine buvo trumpesnis už žingsnį kaire. Priešingai, nematoma kairioji pusė buvo aktyvesnė, ir jis eidamas plačiai mojo dešine ranka, lyg stengdamasis save suaktyvinti, užvesti prieš pasirodymą.

Pradėjus kalbėti, balsas kurį laiką virpčiojo, o tai nėra būdinga šiam patyrusiam politikui. Vėliau jis įsivažiavo, balsas sustiprėjo ir išsilygino, tik vis įsiterpdavo pakosčiojimai. Jei tai ne peršalimas, vadinasi, vidinis jaudulys, kurio negalėjo sukelti auditorija, tapusi įprasta per 15 metų valdžioje, o tik platesnės aplinkybės, keliančios slepiamą nerimą.

Štai ir visas V. Putino planas: remtis sukauptomis atsargomis ir laukti naftos pakilimo.
Ramūnas Bogdanas
Viena konferencijos detalė gražiai iliustruoja, kad V. Putinas blogai mokėsi KGB mokykloje ir nesuvaldo kūno kalbos. Gal todėl ir nepakilo tarnyboje aukščiau papulkininkio? Jam būdinga žąsiuko eisena kilusi ne iš išmuštruoto karininko žingsnio, o iš pasipūtusio tarpuvarčių chuligano puikavimosi.

Kada per šią konferenciją jis kalbėjo apie Gruzijos–Rusijos konfliktą 2008 m., pasakodamas, kad Michailas Saakašvilis, nežiūrint V. Putino maldavimų, pats pirmas užpuolė, prezidentas tai sakydamas energingai ėmė trinti savo nosį. Kūno kalbos specialistų teigimu, trindami nosį ar taisydamiesi kaklaraištį žmonės stengiasi paslėpti tuo metu dėstomą melą.


Planas krizės akivaizdoje – tiesiog laukti

Spaudos konferencijos įžangoje V. Putinas papasakojo, kad auga pramonė, vystosi agropramoninis kompleksas, mažėja nedarbas. BVP turįs išaugti bent 0,6 proc. rublio nuvertėjimą daugiau nei dvigubai per metus jis švelniai pavadino „turbulencija“. Svarbiausia, anot jo, kad biudžetas proficitinis. Bet kad už tuos tarpusavyje sueinančius skaičiukus žmonės daug ko nebegali įpirkti, jis nutylėjo.

Prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas anonsavo, jog konferencijoje bus paskelbtos priemonės krizei įveikti. Tiesą sakė, paskelbė: kartos veiksmus, kurių ėmėsi per 2008 m. krizę. O ką tada darė? Ogi nieko: tiesiog naudojo per dešimtmetį iš auksinio naftos dolerių lietaus sukauptus rezervus. Nuosmukis buvo trumpas, pasaulio ekonomika atsigavo, ir naftos kainos atšoko aukštyn. Toji krizė Rusijoje nebuvo tokia gili: nors nafta buvo nupigusi iki 35 JAV dolerių už barelį, rublis tada smuko trečdaliu, bet ne dvigubai, kaip dabar, kai nafta laikosi ties 60.

Tą pačią konferencijos dieną Saudo Arabijos energetikos ministras pareiškė, jog negali būti nė kalbos apie naftos gavybos mažinimą.
Ramūnas Bogdanas
Štai ir visas V. Putino planas: remtis sukauptomis atsargomis ir laukti naftos pakilimo. Susidariusią padėtį jis sieja su išorės veiksniais. Tai, kad nevyko verslo diversifikacija ir Rusija tebesėdi ant angliavandenilių adatos, kaltas esąs verslas, vaikęsis didžiausio pelningumo. Valdžios politika niekuo dėta. Pasidarykite išvadą: jokių klaidų V. Putinas nepadarė, nes jų tiesiog negalėjo padaryti. Vietoj racionalių pasiūlymų ekonomikai jis tiesiog apibendrino tikįs, jog pats gyvenimas parodys verslui, kad reikia investuoti į kitas sritis. 

Iki to laiko, kol viskas susitvarkys, tereikia kantriai laukti. V. Putinas nustatė terminą – ilgiausiai dvejus metus. Padrąsino: gal ir trumpiau, tik iki kito pavasario. Keliskart pakartojo savo išmąstymą: pasaulio ekonomika auga, vadinasi, reikės daugiau energijos, vadinasi, reikės ir rusiškų angliavandenilių. Išvada – jų kainos neišvengiamai kils. 

Tokia minčių eiga ignoruoja skalūnų įsisavinimą, kuris JAV paverčia didžiausia naftos ir dujų eksportuotoja, ignoruoja alternatyvių šaltinių vystymąsi, ignoruoja Irano sugrįžimą į naftos rinką, ignoruoja Kinijos augimo lėtėjimą ir dar daug kitų faktorių, ypač pagrindinį: energijos kainų mažėjimas skatina pramonės augimą, jis yra gera žinia automobilistams ir šilumos vartotojams visame pasaulyje. Naftos ir dujų eksportuotojai turi konkuruoti dėl rinkų. Tą pačią konferencijos dieną Saudo Arabijos energetikos ministras pareiškė, jog negali būti nė kalbos apie naftos gavybos mažinimą.

Meška nori kraujo

Tiesmukai kaltinti Vakarų dėl kilusios krizės V. Putinas negali, nes kiltų klausimas, ar jis nutuokė veiksmų Ukrainoje pasekmes, ar jis sugeba deramai pasverti naudą ir nuostolius. Todėl Vakarai kaltinami apibendrintai, pasitelkus iškalbingą Rusijos kaip meškos metaforą. Esą jei meškutė imtų misti vien uogomis ir medumi, jos vis tiek ramybėje nepaliktų, išrautų nagus dantis ir padarytų iškamšą. V. Putinas taip karštai dėstė šią viziją, kad man susidarė įspūdis, jog iš tikrųjų jis ne Rusiją, o save sutapatino su ta meškute. Nieko keisto, nes save jis suvokia kaip Rusiją. „Nėra Putino – nėra Rusijos“, kaip neseniai sakė vienas jo pakalikų.

Pasakodamas apie mešką V. Putinas viešai deklaravo savo kraugeriškumą. Jis nenori būti vegetaras. Taikus sugyvenimas yra grėsmė jam asmeniškai sulaukti Kadafio likimo. Jis ne dėl Rusijos, o dėl savęs bijo, ir iš baimės rodo iltis. Jo žodžiais, dantys ir nagai šiandien yra branduolinis ginklas. Tačiau ribą užbrėžė paneigdamas globalaus konflikto galimybę. Jam tiesiog norėtųsi būti meška, kuri netrukdoma kaip nori šeimininkauja savo apsibrėžtose valdose.

Įtarumas Vakarų atžvilgiu – tiesiog įaugęs į sąmonę. Kai V. Putinui vis nesisekė įsijungti į ausines reikiamą vertimo kanalą, jis iškart garsiai supyko: „Specialiai taip padaryta“. Žinant Rusijos buitinės elektronikos lygį galima neabejoti, kad perjungimo pultelis pagamintas Vakaruose. Ir vėl jie bandė pakenkti...

Civilizacija pasauliui

Bet koks nuolaidžiavimas dabartinei Rusijos politikai ir jos maitinimas būtų tolygus gerais norais grįstam keliui į pragarą. Jei refleksinis noras padėti nepasikeitusiai Rusijai pratempti savo susikurtą krizę paimtų viršų, kitą kartą ją atgrasinti bus dar sunkiau.
Ramūnas Bogdanas
Sankcijas už agresiją Ukrainoje V. Putinas aiškino kaip mokestį už pastangas išlikti rusams kaip nacijai – tarsi be Krymo jie neegzistuotų. Dar daugiau – V. Putinas aiškiai pasakė, kad Rusiją suvokia kaip atskirą civilizaciją, kurią Vakarai nuolat siekia sunaikinti. Jis pamiršta, kad Rusijos imperija, kuria jis taip žavisi, visų pirma buvo europietiška imperija, kurią bolševikai sugrūdo į balą, ir joje iki šiol plūduriuoja Europos neatpažįstantis rusiškas identitetas.

Vietoj Europos V. Putinui miela slavų vienybės po Maskvos sparnu idėja, bet jis atsidusęs pripažino žurnalistams, jog šiandien kiti broliai slavai per daug prispausti svetimųjų, kad būtų galima šią viziją įgyvendinti. Bet niekada nesakyk niekada...

V. Putinas dar negrasina globaliu branduoliniu karu. Jis nepasiruošęs eiti taip toli, kaip Nikita Chruščiovas per Karibų krizę. Galbūt ne veltui vakar Barackas Obama paskelbė apie diplomatinių santykių su Kuba atkūrimą, taip neutralizuodamas galimą istorijos pasikartojimą JAV pašonėje.
Nors V. Putinas jau švelnina retoriką, jis atsitrauks tik tiek, kiek yra būtina šiandien. ES paskutiniu sprendimu, sutapusiu su konferencijos diena, dėl draudimų verslui Kryme parodė, kad dalies Ukrainos aneksijos nepripažins. Svarbu, kad Europoje dabar neįsijungtų refleksas guosti atsitraukiantį chuliganą paramos paketais. Jis džiugiai priims investicijas ir kredito linijas, širdyje niekindamas vegetariškus europiečius ir su jų pagalba kaupdamas jėgas naujam būsimam išpuoliui, kai sustiprės.

Dabartinį prezidentą nuo mažens mokė, kad revoliucijos riteriai KGB tik davė pradžią procesui, kuris turėjo tęstis iki galutinės socializmo pergalės, pajungus sau visą pasaulį. Tiek daug nepavyks, tačiau bent jau apsitverti kuo storesniu buferinių valstybių žiedu labai norėtųsi. Ar, tarkim, Švedija pakliūtų į žiedą, priklausys ne nuo sentimentų švediškam neutralumui, o nuo Rusijos užsiaugintų raumenų.

Pasaulinio viešpatavimo siekis buvo pavaizduotas SSRS herbe, jį nesėkmingai bandė įgyvendinti Stalinas, kuris Rusijoje dabar oficialiai pateikiamas kaip „efektyvus menedžeris“. Įstrigo, kad būtent šiais žodžiais prezidentas konferencijoje apibūdino vieną artimiausių savo žmonių „Rosneft“ vadovą Igorį Sečiną. V. Putinas tik bando atnaujinti seniai pradėtą žygį, o nepavykus vėl kartos.


Išgerkite savo taurę lig dugno 

Spaudos konferenciją V. Putinas baigė ta pačia viltimi, kaip pradėjo: kad dėl pasaulio ekonomikos augimo naftos kainos vėl pradės augti. „Economist“ paskaičiavo, kad dabar Rusija turi apie 200 mlrd. JAV dolerių likvidžių rezervų. Palyginimui, po 2008-2009 m. krizės jų buvo 500 mlrd., o nuo 2010 m. Rusijos ekonomikos augimas mažėja nuo 4 proc. kas procentą kasmet.

Galbūt kiekviena didelė tauta turi praeiti jai skirtą kelią, kad atsikvošėjusi atsisakytų grobuoniškumo ir taptų atsakinga pasaulio bendrijos dalimi. Bet koks nuolaidžiavimas dabartinei Rusijos politikai ir jos maitinimas būtų tolygus gerais norais grįstam keliui į pragarą. Jei refleksinis noras padėti nepasikeitusiai Rusijai pratempti savo susikurtą krizę paimtų viršų, kitą kartą ją atgrasinti bus dar sunkiau.