Rusijos vadovas vyksta į Generalinę asamblėją po dešimties metų pertraukos ir ruošiasi kalbėti. Padėtis ne kokia: jo valstybė dėl agresyvių veiksmų ir tarptautinės teisės pažeidimų yra sugriovusi buvusias draugystes, atsidūrusi politinėje izoliacijoje ir nubausta sankcijomis. V. Putinas vyksta į Niujorką rinkti sau sąjungininkų.
Šitam pasirodymui ruošiamos dekoracijos nuo Donbaso iki Artimųjų Rytų. Nutilo separatistų ginklai Ukrainoje, vadinamosios Donecko liaudies respublikos vadas, nepagydomai persiėmęs Novorosijos idėja, pakeistas lengviau iš Kremliaus valdoma marionete. Niekas Generalinėje asamblėjoje negalės papriekaištauti oratoriui, kad Rusija nepadeda įgyvendinti susitarimo nutraukti karo veiksmus Ukrainoje.
Bet akivaizdu, jog Ukrainos kampanija nėra toji korta, su kuria V. Putinas galėtų žaisti: nuomonė dėl jo veiksmų yra pakankamai aiški ir vieninga, o pati kampanija nevirto pergalingu žygiu iki Krymo, įklimpusi ties Donecku ir Luhansku. Nors Ukrainos likimas labai svarbus Europai, yra regionas, kurio istorija net neleidžia kelti klausimo apie jo strateginę svarbą. Tai Artimieji Rytai.
Ginklo vamzdis vietoj dujų vamzdžio
Neseniai girdėjau iš šaltinių Izraelyje, kad Rusija tapo itin aktyvi jų regione. Ji bando veikti net šalyse, kuriose anksčiau visai nesireikšdavo. Galiausiai pasirodė karinė tos veiklos dedamoji: Sirijoje, Latakijos srityje, kuri yra Basharo al Assado atramos taškas, pasirodė rusų kariškiai ir karinė technika. Jų permetimas buvo atliktas taip, kad visas pasaulis sužinotų.
Plano pradžia pasiteisino: Vakarai kaipmat sureagavo. Sirijoje prieš Islamo valstybę aviacijos antpuoliais kovoja JAV vadovaujama koalicija, į kurią įeina ES valstybės, Turkija, Saudo Arabija ir kitos šalys. Ne viskas yra sklandu: koalicijoje esantys turkai imasi ir veiksmų, nukreiptų ne tik prieš Islamo valstybę, bet prieš kurdus, nepaklusnius Ankarai.
Kada ES įstatymai sutrukdė Maskvai įgyvendinti savo planą ir nutiesti Pietų srauto dujotiekį, kuris turėjo galutinai pamauti europiečius ant priklausomybės vamzdžio, Rusija bandė prastumti projektą kiek kitaip, per Turkiją. Nežiūrint asmeninių V. Putino pastangų, žlugo ir šis planas, turėjęs padaryti Rusiją neišvengiamai reikalingą įprastiniu būdu, per dujų tiekimą. Karinis aktyvumas Sirijoje prasidėjo iškart po to, kai nepavyko pamauti ES ant dujų vamzdžio.
Imta ieškoti kitos galimybės tapti reikalingais. Pagal putinišką protą, reikalingas ir reikšmingas yra tik turintis jėgos svertą. Jei ne energetinį, tai karinį. Nepanorusi anksčiau dalyvauti telkiamoje koalicijoje, Rusija dabar iš pradžių apsireiškė kaip ginkluota jėga, ir tik po to siūlo kalbėtis apie savo vaidmenį.
Apmauti Vakarus Sirijoje antrą kartą
Manyčiau, kad Generalinėje asamblėjoje V. Putinas išdėstys savo planą, kaip užbaigti karą Sirijoje. Šen ir ten jau paskelbtos šio plano detalės. Vakarai, ypač kilus migracijos į Europą bangai, itin suinteresuoti konflikto pabaiga. Musulmonai sunitai irgi už tai, kad liautųsi jų tikėjimo brolių naikinimas Sirijoje. Bet V. Putino pirmas pasiūlymas nebūtų priimtinas nei arabų sunitų valstybėms, nei Vakarams: jis iš pradžių kalbėjo, kad reikia suvienyti jėgas su B. Assadu prieš Islamo valstybę.
Šis planas neišdegs, ir jo reikia tik tam, kad praeitų tikrasis siūlymas patraukti B. Assadą palaipsniui ir išsaugant jo veidą, o drauge išsaugant nykstančią Rusijos svarbą. Tam, kad sulauktų didesnio musulmonų palaikymo, savaitė prieš V. Putino kalbą labai iškilmingai Maskvoje atidaryta didžiausia Europoje mečetė, o ceremonijoje dalyvavo Turkijos ir Palestinos prezidentai.
Bet rusų pasirengimai padarė įspūdį, ir Izraelio premjeras drauge su kariuomenės vadu skubiai skrido į Maskvą pokalbiui su V. Putinu. Iš pradžių pasipiktinęs rusų akibrokštu JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry vėliau pripažino, kad galima svarstyti karinio bendradarbiavimo su Rusija galimybes Sirijoje.
Kartą V Putinas jau apmovė visus, išgelbėdamas B. Assadą po to, kai šis cheminiu ginklu išnuodijo tūkstančius taikių sirų. B. Obama pamiršo savo nubrėžtą raudoną liniją, ES džiaugėsi cheminio ginklo sunaikinimo programa, o tuo tarpu tarptautinio nusikaltėlio B. Asado režimas nebaudžiamas toliau bombardavo ir žudė konvenciniais ginklais. Per pirmą šių metų pusmetį nuo B. Assado kariuomenės žuvo septyniskart daugiau sirų, negu nuo Islamo valstybės kovotojų.
Atrodytų, kad kol kas V. Putino planas pildosi, Vakarai linksta kalbėtis su juo apie Siriją. Jis įpiršo save, įrodė esąs būtinas. Kadangi V. Putinas pasaulį suvokia kaip stipriųjų dalybas, jis siūlo vienintelę dar išlikusią savo galią – karinę. Nors ir ši gana abejotina, išskyrus atominį ginklą.
SSRS Sirijoje nesėkmingai kariavo 1982, ir sovietiniai ginklai jau tada pasirodė neatsilaikantys prieš vakarietiškus. Pastaraisiais dešimtmečiais atotrūkis modernios ginkluotės srityje tik padidėjo. Kariniai rusų veiksmai Sirijoje gali virsti pakartotinu rusų ginklo fiasko.
Strategija – pagal vertybinius principus
Kitokią galią rodo popiežius Pranciškus, pas kurį šią vasarą V. Putinas įžūliai sau leido pavėluoti net 70 minučių. Asmeninėmis pastangomis jam pavyko vėl atkurti santykius tarp JAV ir Kubos; prieš savaitę jį priėmė aršus ateistas Fidelis Castro, o atvykusį į JAV jį prie lėktuvo trapo pasitiko JAV prezidentas ir viceprezidentas su žmonomis, kas yra itin retas ypatingos pagarbos ženklas.
Prieš kelis dešimtmečius Jonas Paulius II ir Ronaldas Reaganas užmezgė diplomatinius santykius tarp Vatikano ir JAV, drauge stodami prieš blogio imperiją kiekvienas savais būdais. Dabar JAV besilankantis Pranciškus kalbės Generalinėje asamblėjoje, ir jo žodžiai bus išgirsti nežiūrint to, kad, pasak Stalino, jokių divizijų jis neturi.
Vadovaudamiesi principais strateginiame lygmenyje, Vakarai gali labai ciniškai ir pragmatiškai sužaisti taktinius žaidimus. Priimdami Rusijos pasiūlymą, tiesiog leistų jai įsitraukti į karą, su kuriuo palyginus, Donbasas tebūtų pasivaikščiojimas.
Verta prisiminti, jog pogrindinis Šiaurės Kaukazo Emyratas yra pasiskelbęs pavaldus Islamo valstybei. Kaip nustatė nepriklausomi Rusijos žurnalistai, rusų saugumas yra padėjęs ne vienam potencialiam teroristui iš Kaukazo pasiekti Siriją, kur šie prisijungė prie Islamo valstybės kovotojų. Pasiųsti toliau nuo galvos, jie gali grįžti galvų medžioti. O pasirodžius Rusijoje kroviniams 200 iš Sirijos, visuomenei bus itin sunku paaiškinti, kodėl V. Putino troškimai apmokami mirtimi toli nuo tėvynės.
Taigi, mūsų laukiantis spektaklis Niujorke bus dar vienas bandymas apversti realybę aukštyn kojom, kaip buvo daroma Gruzijoje, kaip dabar daroma Ukrainoje, o šįkart Sirijoje. Nusikaltėlį pristačius kaip auką, galbūt bus siūlomas rusų pamėgtas, bet sau netaikomas federalizacijos kelias, padalinant Siriją pagal religijas, su atskira provincija B. Assado alavitams.
MH17 šešėlis neišnyks
Sukeltas ažiotažas dėl Rusijos vaidmens Sirijoje per Generalinę asamblėją turi ir kitų tikslų: pavyzdžiui, užmaskuoti MH17 numušimo istoriją ir išsisukti nuo pasekmių. Rusams vetavus Saugumo taryboje tarptautinio tribunolo įkūrimą, klausimas gali būti keliamas Generalinėje asamblėjoje. Artimiausiu laiku turėtų būti paskelbtos oficialios tarptautinės komisijos išvados, kur bus įvardinta, kaip ir kuo numuštas MH17, – kiekviena raketa turi gamintoją ir dislokacijos dalinį.
Tik absoliutus cinikas gali tikėtis, kad Olandiją, Malaiziją ar Australiją užliūliuos Sirijos tema ir bus pamiršti nužudytieji. Tuo putiniškas mąstymas skiriasi nuo vakarietiško: abu gali būti ciniški taktiniuose ėjimuose, bet Vakarai turi vertybėmis grindžiamą strateginį horizontą, o putinizmui idealus pasaulis yra turgus su stipresniojo teise.
Esminė visų Maskvos pasirengimų ir V.Putino kelionės į Generalinę asamblėją prasmė yra bandymas atsisėsti su B. Obama už vieno stalo ties pasaulio žemėlapiu ir nusispalvinti savo įtakos zonas, lygiai kaip darė didysis vadybininkas Stalinas. Tai yra didžioji V.Putino svajonė, kurią jis vėl bando įgyvendinti jau ne per Ukrainą, o per Siriją. Tačiau ar netaps Sirija Kremliaus režimui tuo, kuo Afganistanas tapo sovietams?