Jau vien toks kaimynų apibūdinimas rodo rusų diplomatijos esmę, kuri remiasi ne pokaryje sukurtu tarptautinės taikos modeliu, o didesnio ir stipresnio teise, neišvengiamai vedančia į ginkluotus konfliktus. Vakarų civilizacija šią teisę atmetė po dviejų pasaulinių karų 20 a., o Rusija niekaip negali išlipti iš praeities ir klajoja po pasaulį su šiuo pasenusiu, bet pavojingu šūkiu.
Mus irgi nuolat vadindavo tik „artimuoju užsieniu“, o kai įstojome į NATO, šį apibūdinimą girdime rečiau. Tarsi lyg ir išsprūdome. Norvegijos taip nevadino niekad, nors turi sieną su ja, – juk Norvegija seniai NATO narė, ir jos nepašokdinsi.
Dabar Rusijai ypatingas „artimasis užsienis“ yra šešios Rytų partnerystės šalys. Kaip Kremlius elgiasi su jomis?
Bendras vardiklis – Rusijos grėsmė
Tarp Armėnijos ir Azerbaidžiano palaikomas konfliktas dėl Kalnų Karabacho, kuriame rusai vaidina taikdarius, tačiau veiksmais tęsia įtampą tai paremdami silpną Armėniją savo karinėmis bazėmis jos teritorijoje, tai pardavinėdami ginklus turtingam Azerbaidžianui. Pastangų sureguliuoti ir išspręsti – jokių, nes tik konflikto sąlygomis Rusija įsivaizduoja esanti svarbi ir kontroliuojanti. Kad iš to niekam jokios naudos – jiems antraeilis klausimas.
Gruzija prie prezidento Michailo Saakašvilio įspūdingais žingsniais vykdė reformas ir nuo skurstančio vasalo padėties judėjo link vakarietiškos valstybės modelio. Neapsikentusi gruzinų sėkmės Rusija užpuolė savo kaimynę 2008 m. ir atplėšė dalį jos teritorijos. Nuo žygio į Tbilisį rusų tankus sulaikė tik labai griežtas Baltųjų rūmų įspėjimas.
Rytų partnerystės programa atsirado iš supratimo, kad Europa negali atsipūtusi grožėtis, kaip rusų meška virškina savo kaimynus, kurie yra suverenios 21 a. valstybės. Turtingiausia valstybių sąjunga ES pasiūlė šešioms šalims alternatyvą – mokytis iš Europos sėkmės.
Rusija iškart nusprendė, jog toks mokymas pavojingas jos dominavimui, nes gali vasalus paversti savarankiškais. Tiksliau, Rusija įsivaizduoja, kad ES siekis lygiai toks pats, kaip ir jos – užvaldyti tas šalis. Taip jau yra, kad matuojama pagal save. Todėl Kremlius į tokius susitikimus, kaip Rygoje, žiūri įtariai, kaip į kokią karo vadų sueigą, kuri svarstys, kokiu būdu pribaigti motinėlę Rusiją. O, kad taip Rusija turėtų tiek galingų sąjungininkų! Tuoj pat visus silpnesnius sukaišiotų į savo stalčius.
Po trečiojo Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje, kai tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį, ukrainiečiai nebeapsikentė. Ir vėl Rusija nerado kito būdo įtikinėti savo patrauklumu bei pranašumu, kaip svetimos teritorijos užgrobimas. Lyg išsigandę ukrainiečiai po to pultų į glėbį. Išėjo taip, kaip ir turėjo išeiti – atvirkščiai. Buvusią draugystę pakeitė pyktis.
Dabar tik Baltarusija iš visų šešių neturi karinio konflikto su Rusijos dalyvavimu. Aleksandras Lukašenka sukasi kaip įmanydamas, ir kol kas jam sekasi, tačiau ir jam akivaizdu, jog be alternatyvių santykių su ES jį Rusija tiesiog suvalgys.
Prieš pat Rygos viršūnių susitikimą Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas vėl pakartojo seną plokštelę, kad ES lyderiai privalo laikytis pažadų, jog Rytų partnerystės programa nepakenks Rusijos interesams „artimajame užsienyje“. Praktiniai rusų veiksmai leidžia išvesti dėsningumą: kuo labiau kaimyninė šalis skaidrėja ir reformuojasi, tuo didesnį spaudimą jai daro Rusija.
Angelos Merkel lyderystė
ES vadovų tarybos prezidentas Donaldas Tuskas Rygoje paminėjo, kad susitikimas vyksta gąsdinimo ir grasinimo atmosferoje, tačiau nutylėjo šalį, kuri tuo užsiima. Griežtesnės pozicijos laikosi A. Merkel: gegužės 10 d., padėjusi Maskvoje vainiką per Antrąjį pasaulinį karą žuvusiems kariams, ji tapo pirmuoju Vakarų lyderiu, kuris stovėdamas šalia Vladimiro Putino garsiai pareiškė apie „nusikalstamą ir neteisėtą aneksiją“ Ukrainoje. Pareiškimas buvo toks tiesmukas ir stiprus, kad oficialiame rusiškame vertime jis buvo sušvelnintas iškarpant žodžius ir paliekant tik „aneksiją“.
Visos Rygoje susirinkę šalys pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje Rusijos veiksmai Kryme apibrėžiami kaip „neteisėta aneksija“. Tai svarbus juridinis terminas, kurį vienbalsiai pripažino visa ES ir kurio ji toliau laikysis, kai vėl eis kalba apie sankcijų Rusijai pratęsimą.
Įdomiai pasielgė Baltarusija: ji pareiškė nenorinti Krymo klausimo svarstyti be Rusijos, todėl nepritarianti jo paminėjimui, tačiau Minskas neginčijo paties termino „aneksija“.
Prezidentė užlipo ant grėblio
Iš Rygos susitikimo kuluarų žinovų teko girdėti pasikartojančią nuomonę, kad latviai gana vangiai dirbo diplomatinį parengiamą darbą. Galbūt dėl to jų užsienio reikalų ministras Edgarsas Rinkevičsas taip dramatiškai pavadino Rygos sueigą „išlikimo susitikimu“. Mat išlikimo dramoje galimos katastrofiškos baigtys.
Jo pranašystės nepasitvirtino, ir didžiausia Lietuvoje matoma katastrofa iš Rygos buvo Latvijos TV interviu su prezidente Dalia Grybauskaite. Taip jau išėjo, kad bloga situacija, į kurią pokalbyje prezidentę įtraukė latvių žurnalistas ir iš kurios ji nesugebėjo sausa išlįsti, tapo pagrindine žinia apie Lietuvą per Rygos susitikimą, užgožusi galimas kritines pastabas latvių neveiklumui ir formuluočių apvalinimui.
Nepaklausęs prašymo iškirpti nepatogią pabaigą žurnalistas liko mielas dviem stovykloms: tiems, kurie nori girdėti iš politikų atsakymus į bet kokius klausimus ir tiems, kurie nenori girdėti atvirų žodžių apie agresyvią Rusijos politiką. Gaila, kad prezidentė užlipo ant jai pakišto grėblio ir buvo iš dalies „išjungta“, nes komentarus apie Rygos susitikimą mūsų žiniasklaidoje užgožė žinia ir svarstymai apie sensacingą įrašą.
ES nėra Šv. Kristoforo
ES lokomotyvui Vokietijai vadovaujanti A. Merkel dar kartą patvirtino nekintančią poziciją, kad Rytų partnerystė nėra įrankis. Deklaracijoje – ne be Lietuvos pastangų – buvo įtvirtintas partnerių europietiškų siekių ir europietiško pasirinkimo pripažinimas. Pasakyti dar stipriau, kad siekiai ne „pripažįstami“, o „sveikinami“, nepavyko, tačiau paminėti ir siekiai, ir pasirinkimas.
Rytų parterystė yra ne turtuolio vilionės, o alternatyvos dabartiniam rusiškam keliui pasiūlymas. Ji yra lyg atviros durys su aukštu slenksčiu: tik pakankamai užaugusios valstybės gali jį perlipti, o Šv. Kristoforo, kuris kilnotų norinčius, nėra, kad ir kaip tikėtum esąs nepamainomas ir subrendęs būti klube. Nėra kas perkeltų už ausų, tačiau šalimais yra Rusija su kūju, paruoštu sumurkdyti žemyn kiekvieną ūgtelėjusią galvą. Šitas pavojus jau atpažintas ir matomas, o tai yra kiekvienos sėkmingos gynybos pradžia.
Rygos susitikimas parodė įdomų dalyką: 28 ES narės sugeba rasti kompromisus ir suderinti tiek deklaracijos žodžius, tiek praktinius veiksmus ( pvz., Ukrainai skirta 1,8 mlrd. eurų parama), o su šešiais partneriais pozicijas suderinti yra daug sunkiau. Iš vienos pusės, tai perspėjimas, kad partneriai dar nepriartėjo prie ES orbitos, o iš kitos pusės, tai patvirtino kiekvieno partnerio individualumą.
Ankstesnė ES plėtra vyko valstybių grupėmis, ir iš inercijos šeši Rytų partnerystės nariai buvo traktuojami kaip blokas. Nieko keisto, nes ES senbuvėms mes, rytų europiečiai, iki šiol atrodome daugmaž vienodo veido naujokai, ir tik pastaruoju metu pradedamos pripažinti skirtybės, ypač dėka tokių veikėjų, kaip vengrų premjeras ar čekų prezidentas.
Pagrindinis Rygos susitikimo pasiekimas, manyčiau, yra tai, kad šešiems ES partneriams pripažinti individualūs bruožai, individualus charakteris, ir toliau programa bus plėtojama ne visiems bendrai, o su kiekvienu partneriu atskirai pagal jo poreikius. Kremliaus šmėkla virš Rytų partnerystės pastūmėjo ES atidžiau įsižiūrėti, būti lankstesne savo santykiuose, bet neišgąsdino atsitraukti.
Rygoje jau buvo aiškus supratimas, kad Rusija šiandien pasaulį suvokia visai kitaip nei ES. Ir didžiuojasi visai kitais dalykais nei Europos šalys: štai Latvija išleido milijonus eurų moderniam Nacionalinės bibliotekos pastatui, kur vyko viršūnių susitikimas ir kuris latviams tampa pasaulio pažinimo švyturiu, o Rusija vis didina karinį biudžetą ir puikuojasi nauju tanku. Iki šiol žmonija daugiau pasiekė per žinias ir bendradarbiavimą, o ne per ginklus ir izoliaciją. Nėra pagrindo manyti, kad šios tendencijos keistųsi.
