Per nereguliuojamo kapitalizmo sukeltą Didžiąją depresiją prieš Antrąjį pasaulinį karą bankrutavo 20 tūkst. JAV bankų. Nuo tada žinoma, kaip pavojinga palikti nereguliuojamus ir neprižiūrimus bankus. Ši ignoruota pamoka sukėlė pastarąją finansų krizę JAV ir Europoje. Per daug bankų skolino per daug pinigų, kurių neturėjo, žmonėms, kurie – tai bankai privalėjo žinoti – paskolų niekada negrąžins.

Viskas buvo pagrįsta naiviu tikėjimu apie rinkos neklystamumą. Kai yla išlindo iš maišo, tiesos apie rinkų viršenybę ir valstybės kišimosi žalą buvo apverstos aukštyn kojomis, valstybės ėmėsi didžiausios turtų gelbėjimo operacijos istorijoje.

Kas atvedė prie bedugnės? Visų pirma buvo sugriauta apsauginė siena, po Didžiosios depresijos mažmeninę bankininkystę, kurios paskirtis – saugiai laikyti mūsų santaupas, atskyrusi nuo šešėlinės bankininkystės sistemos (investicijų bankai, ribotos rizikos fondai ir t. t.). Su įkarščiu kuriamos spekuliacinės schemos per pastaruosius 30 metų taip išpūtė finansų sektorių, kad jis nuo 7 iki 10 kartų viršijo realios pasaulio ekonomikos bendrąjį vidaus produktą (BVP). Finansų krizės pradėjo kartotis vis dažniau. Labai didelė dalis švytinčių finansinių produktų, sukurtų finansų sektoriuje ir paskleistų po pasaulį, galop pasirodė esą netikri, grįsti sukčiavimu ir balansuojantys ties nusikaltimo riba. Legendinis investuotojas Warrenas Buffettas juos pavadino finansiniais masinio naikinimo ginklais. Jei islamo teroristų tikslas – sunaikinti Vakarų demokratiją, jie galėtų šio to pasimokyti iš finansinių teroristų.

R. Bogdanas, J. B. Hannibalssonas
Su įkarščiu kuriamos spekuliacinės schemos per pastaruosius 30 metų taip išpūtė finansų sektorių, kad jis nuo 7 iki 10 kartų viršijo realios pasaulio ekonomikos bendrąjį vidaus produktą (BVP).
Gyvename didėjančios nelygybės pasaulyje. Apie 1970 m. Jungtinėse Valstijose vadovų ir vidurinės grandies darbuotojų atlyginimų santykis buvo 1:130. XXI a. 1-ame deš. šis santykis jau buvo 1:400. Augant pajamoms JAV 1989-2006 m. 91 proc. prieaugio atiteko 10 proc. turtingiausiųjų, o pačioje piramidės viršūnėje esantis 1 proc. į savo kišenes susižėrė 60 proc. pajamų prieaugio. Jiems krizės nėra. Per 2008 m. krizę JAV bankininkai suskrido į Vašingtoną privačiais lėktuvais reikalauti paramai biudžeto lėšų iš prezidento Baracko Obamos.

Visuomenės poliarizacija didėja. Kalbant metaforiškai, yra 1 proc., kuris kontroliuoja tautų turtus, ir 99 proc., kurių gyvenimo lygis žemėja. Iškyla paradoksas: tos daugumos išrinktieji reikalauja, kad 99 proc. mokėtų didesnius mokesčius ir susitaikytų su socialinių paslaugų mažėjimu, kad nuo bankroto būtų išgelbėtas 1 procentas. Pasiteisinant sakoma, jog „jie per dideli, kad žlugtų“. Ir jie toliau klesti. Neseniai penki Londono banko „Barclays“ aukščiausi valdytojai pasitvirtino premijų fondą, siekiantį 100 mln. svarų.

Turtingiausieji, vadinamasis 1 proc., griauna socialinį teisingumą ir pasitikėjimą, kad išvengtų mokesčių, slepia savo turtus vadinamuosiuose mokesčių rojuose. Jie atsiduria aukščiau įstatymo. Skaičiuojama, kad taip paslėpta trilijoninė suma, viršijanti kartu sudėtus JAV ir Japonijos BVP. Vien tik mokesčiai už tą sumą padėtų išspręsti dabartinę valstybinių skolų krizę. Tačiau elgiamasi atvirkščiai: paprastiems Kipro gyventojams liepiama gelbėti privačius bankus savo lėšomis, už kurias jie jau yra kartą sumokėję mokesčius valstybei.

Didžiausia dalis nacionalinių valstybių galių, arba suvereniteto, atiduodama ne tokiems dariniams kaip Europos Sąjungos institucijos, o „rinkoms“. Rinkos diktuoja jūsų obligacijų pelningumą, jos daro įtaką skolinimosi kaštams, verčia valstybę gelbėti privačius bankus ir augina valstybės skolą.

R. Bogdanas, J. B. Hannibalssonas
Sulig pirmais pavojaus signalais pagrindiniai bankai Lietuvoje susiurbė pinigus atgal nekreipdami dėmesio į traukulius, kurie ištiko valstybę lyg narkomaną, kuriam staiga nutraukė įprastas dozes. Įviliotos į įmantrias ir gražiai pateiktas finansines pinkles, šimtai Lietuvos šeimų dabar laukia teismų sprendimo, ar neteks atsisveikinti su per visą gyvenimą sukauptu turtu bankininkų labui.
Kitą darbą atlieka reitingų agentūros. Beje, kas jos yra? Jau vien faktas, kad joms moka bankai, kuriuos jos reitinguoja, sukuria interesų konfliktą. Visi Islandijos bankai turėjo aukščiausius AAA reitingus iki pat savo griūties dienos. Bankrutavusių dviejų Lietuvos bankų reitingai nerodė jokio pavojaus iki sustabdant jų veiklą.

Be to, reitingų agentūros dirba ir kitoje sandorio pusėje – parduoda savo konsultacijas paskolos popierių leidėjams. Sukurta sisteminė paskata apgaulei. Tai, kas pasakyta, galioja ir didelėms tarptautinėms audito bendrovėms. Jos visos buvo daugiau ar mažiau diskredituotos sprogus burbului, bet sistema nepasikeitė.

Lietuvoje nekilnojamojo turto burbulą sukūrė į šalies paskolų rinką mesti skandinaviškų bankų finansai. Patiklūs tik ką iš sovietinio stygiaus iškopę žmonės buvo padrąsinti naudotis neuždirbtais pinigais ir greitai prie to priprato kaip prie narkotikų. Sulig pirmais pavojaus signalais pagrindiniai bankai susiurbė pinigus atgal nekreipdami dėmesio į traukulius, kurie ištiko valstybę lyg narkomaną, kuriam staiga nutraukė įprastas dozes. Įviliotos į įmantrias ir gražiai pateiktas finansines pinkles, šimtai Lietuvos šeimų dabar laukia teismų sprendimo, ar neteks atsisveikinti su per visą gyvenimą sukauptu turtu bankininkų labui.

Ramūnas Bogdanas ir Jonas Baldvinas Hannibalssonas
Finansinių žaidėjų azartą palaiko žinojimas, kad kas nors kitas (mokesčių mokėtojas) susitvarkys su galimais neigiamais padariniais, todėl jie imasi perdėtos rizikos projektų, kurių paprastomis aplinkybėmis vengtų. Piniguočiai gavo milžiniškas kompensacijas už po visą pasaulį paskleistus padirbtus finansinius produktus neapdairiems klientams.

Bankrutuojant bankams ir siaučiant panikai akcijų biržoje per Didžiąją depresiją Manhatano viešbučiuose naujo svečio klausdavo: „Jums kambarį šuoliui ar nakvynei?“. Po 80 metų padėtis taip pasikeitusi, kad 2008-2009 m. traškančių per siūles bankų aukščiausi pareigūnai paliko savo postus su auksiniais parašiutais, nes gavo milijonines išeitines kompensacijas. Tačiau jų nelaukė jokia atsakomybė. Taip laisvė buvo galutinai atskirta nuo atsakomybės.

Panagrinėkime dviejų salų – Airijos ir Islandijos – atvejus. Airių vyriausybė padarė lemtingą klaidą, kai garantavo už privačių Airijos bankų skolas – net nežinojo apie nuslėptas blogas paskolas. Dėl to vyriausybė buvo faktiškai priversta priimti maždaug 68 mln. eurų vertės gelbėjimo ratą iš Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo. Vyriausybės, namų ūkių ir nefinansinių bendrovių skola pasiekė 524 proc. BVP. Šios milžiniškos naštos 4,5 proc. palūkanos ilgus metus praris po ketvirtį šalies BVP kasmet.

Ką tai išgelbėjo? Pasak Tarptautinių atsiskaitymų banko, 2011 m. pabaigoje Vokietijos bankai įmerkė per 300 mlrd. eurų vien tik Ispanijoje ir Airijoje. Kas finansavo nekilnojamojo turto burbulus tose šalyse? Kas buvo išgelbėti nuo savo pražūtingų sprendimų padarinių – vokiečių bankininkai ar airių mokesčių mokėtojai?

R. Bogdanas, J. B. Hannibalssonas
Kapitalistinės visuomenės
raison d’être
nustoja veikti, kai pamatai apverčiami aukštyn kojomis, kai didžiulis pelnas augimo laikotarpiu privatizuojamas (ir net išsukamas nuo mokesčių), o praradimai per sunkmetį nacionalizuojami ir padalijami visiems.
Pažvelkime į Islandijos atvejį. Godūs, neatsakingi ir nekompetentingi bankininkai neseniai privatizuotus bankus pavertė tarptautiniais ribotos rizikos fondais. Per penkerius metus jie sukaupė užsienio valiutos skolą, kuri 10 kartų viršijo Islandijos BVP ir kurios negalėjo paremti centrinis bankas savo menkais rezervais. Kai po „Lehman Brothers“ britų valdžia buvo įspėta, kad Londone įsikūrę Islandijos bankai ne tik nelikvidūs, bet ir nemokūs, į teroristinių organizacijų sąrašą greta „Al-Qaedos“ ji įrašė ne tik tuos bankus, bet ir Islandijos centrinį banką, ir Islandijos vyriausybę. Tuomečio britų premjero Gordono Browno dėka vėliau tai virto sėkme.

Bankai iškart buvo paskelbti bankrutavusiais. Centrinis bankas jau buvo žlugęs, šalis nuvertinta iki šlamšto, prieiga prie finansų rinkų akimirksniu buvo panaikinta. Tokiomis aplinkybėmis Islandijos vyriausybė neturėjo jokių galimybių gelbėti bankų. Todėl užsienio kreditoriams – o tai buvo daugiausia vokiečių bankai – teko patiems prisiimti nuostolius (maždaug penkis kartus didesnius už Islandijos BVP). Ši skola greitai buvo nurašyta, kad bankų balansai atrodytų švarūs. Tada Islandijos vyriausybė pigiai išpirko bankrutavusius islandiškus aktyvus. Ši istorija primena vienos amerikiečių oro linijos vadovo žodžius, pasakytus 9-ame deš.: „Kapitalizmas be bankroto yra lyg krikščionybė be pragaro.“

Štai kodėl Islandija, kitaip nei Airija, neblogai atsigauna: dėl bankų bankroto, kuris neleido vykdyti gelbėjimo planų; dėl valiutos žlugimo, kuris suveikė kaip trumpalaikė priemonė – vienu kirčiu pažemino tautos, įpratusios gyventi ne pagal išgales, gyvenimo lygį. Islandijos atsigavimo proceso blogybė yra tai, kad dėl nuvertėjusios valiutos padvigubėjo vyraujančios paskolos užsienio valiuta. Dėl to kilo masiniai bankrotai, ypač nuskurdo tik ką savarankišką gyvenimą pradėjusi ir daug būsto paskolų turinti jaunoji karta.

Kapitalistinėje rinkos ekonomikoje egzistuoja nerašytas socialinis susitarimas, kurio turime laikytis, norėdami išsaugoti visuomenės pasitikėjimą ir darną. Viena pagrindinių taisyklių skamba taip: gali siekti didžiausių pelnų ir susižerti gausų atlygį, jei rizikuoji savo lėšomis ir sutinki, jog nesėkmės atveju prisiimsi nuostolius. Pelnas ir praradimas yra dvi tos pačios monetos pusės. Dar galima pridurti: siek pelno, jei mokėsi mokesčius ir atliksi kitas prievoles socialinei infrastruktūrai visuomenėje, nes būtent ji leido tapti turtingam. Vėl prisiminkime W. Buffettą: „Kuo aš būčiau tapęs, jei būčiau gimęs Bangladeše?“ Šis vienas turtingiausių pasaulio žmonių didelę dalį savo turtų skyrė labdaringam Melindos ir Billo Gatesų fondui.

Dėl minėto socialinio susitarimo dauguma žmonių sutinka su tam tikra nelygybe, kuri randasi iš atlygio už verslumą, pastangas, kūrybingumą ir norą rizikuoti. Tačiau kapitalistinės visuomenės raison d’être nustoja veikti, kai pamatai apverčiami aukštyn kojomis, kai didžiulis pelnas augimo laikotarpiu privatizuojamas (ir net išsukamas nuo mokesčių), o praradimai per sunkmetį nacionalizuojami ir padalijami visiems.

Tada susiduriame ne tik su finansų krizės padariniais – tada finansų krizė pakerta kapitalistinės rinkos ekonomikos atramines kolonas. Susiduriame su visos sistemos krize.