Pasiūliau mums, lietuviams, priartinti situaciją prie savęs, ir įsivaizduoti, kad lygiai taip pat į mūsų šalį ima nesulaikomai veržtis nelegalai iš rytų: baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, tadžikai ir dar kas tik nori. Mūsų pasieniečiai rankioja juos miškuose ir apgyvendina aptvertuose palapinių miesteliuose. Atklydėlių našta darosi nepakeliama, ir mes kreipiamės pagalbos į ES.
Sulaukiame specialios optikos, leidžiančios aptikti žmones krūmuose, gauname papildomai palapinių ir sauso maisto davinių. Bet srauto tai nesustabdo; atvirkščiai, gandas apie rūpestingą priėmimą tik padrąsina iki tol dvejojusius bėgti, ir nelegalų vis daugėja. Mes prašome, kad kitos šalys pasiimtų sau dalį migrantų, o tos raukosi ir atsikalbinėja.
Vienintelė išeitis tokioje situacijoje būtų patikimai apsaugoti sieną ir sukurti mechanizmą atsijoti nemokamo rojaus ieškančius nuo tų, kurie bėga gelbėdami savo gyvybes nuo bado, persekiojimų ar karų.
Po tokios proto mankštos grįžkime prie realios problemos Viduržemio jūroje ir suprasime, kad visos pastangos didinti finansavimą bėglių stovykloms Lampedūzos saloje ar surinkinėti migrantų laivelius jūroje, kad tie nenuskęstų, tebuvo pastangos toliau tęsti ir gilinti problemą, o ne ją spręsti.
Valčių žmonės
Pabėgėlių klausimas buvo sprendžiamas tarptautiniu mastu kaip komunistinių režimų susidūrimo su vakarietiškomis demokratijomis pasekmė. Sovietai dėl bėglių iš Vietnamo, Kambodžos ir Laoso nė piršto nepajudino, nors patys tiesiogiai dalyvavo visuose to meto įvykiuose Indokinijoje.
Vakarų šalys įkalbėjo Pietryčių Azijos valstybes laikinai priimti valčių žmones, padengė visas su tuo susijusias išlaidas. Pripažindama savo dalyvavimą Vietnamo kare, JAV vėliau priglobė didžiausią tų pabėgėlių dalį – 823 000. Vietnamą iki 1954 m. valdžiusi Prancūzija suteikė prieglobstį 96 000 valčių žmonių. Daug jų priėmė Australija, Didžioji Britanija.
Dabartinė padėtis Viduržemio jūroje lieka ES rūpesčiu, o šalių narių reakcija į privalomąsias migrantų kvotas rodo, jog pasiūlymas netinkamas. Antra vertus, jis nesprendžia žmonių kontrabandos klausimo, tik bando paskirstyti migrantų sankaupą po didesnę teritoriją.
Bet šis Europos Komisijos pasiūlymas jau atliko savo gerą darbą, paruošdamas kelią naujam planui. Iš „Wikileaks“ gegužės 25 d. sužinojome, kad rimtos rekomendacijos jau parengtos ir joms pritarta pakankamai aukštame lygmenyje.
Slaptas karinis ES planas
Su ikišioliniais veiksmais ES atsidūrė prieš moralinę dilemą: ar gelbėti valčių žmones ir taip skatinti kitus potencialius migrantus, ar žiūrėti, kaip jie skęsta, ir taip įspėti kitus neplaukti? Abu atsakymai yra blogi, todėl prieita išvada, jog reikia trečio sprendimo.
„Wikileaks“ nutekino du slaptus dokumentus, iš kurių matosi, jog ES ėmėsi klausimo iš esmės. Tuo galėjo abejoti tik tie, kurie nepaliaujamai kalba apie silpną, bejėgę nusenusią Europą, pamiršdami, kokį intelektualinį potencialą ir kokią istorinę patirtį ji yra sukaupusi, ir nekreipdami dėmesio, jog ES yra didžiausia pasaulio ekonomika su 500 mln. gyventojų.
Slaptas dokumentas siūlo surengti metus truksiančią Bendro saugumo ir gynybos politikos (Common Security and Defence Policy – CSDP) operaciją iš trijų fazių. CSDP skirta krizių valdymui, naudojant civilines ir karines priemones.
Pirmąją fazę patariama pradėti nedelsiant. Per ją žvalgyba išsiaiškina veiklos modelį, nustato finansavimo kelius, išvykimo vietas, identifikuoja veikiančius asmenis, pasveria galimybes, kad užkardantys veiksmai būtų maksimaliai sėkmingi ir minimaliai rizikingi. Kas trys mėnesiai rengiamas raportas apie eigą, o po 6 mėnesių – strateginė apžvalga.
ES valstybės turės greitai prisidėti priemonėmis ir personalu, kuriam vadovaus ES Karinio štabo generalinis direktorius. Paminėta, jog ES Karinis štabas yra patvirtinęs, kad turimos struktūros atitinka poreikius ir atskirai sveikina Italijos pasiūlytą indėlį. Nacionalines pasienio tarnybas dėl išorinių ES sienų saugumo koordinuos tam skirta ES agentūra FRONTEX, įsikūrusi Varšuvoje.
Kol kas nežinoma, kiek ir kokių pajėgų reikės, nes dar nežinoma, kokią teritoriją apims operacija. Numatoma, kad kilus konfrontacijai centrinėje Viduržemio jūros dalyje ties Libija, kontrabandininkų veiklos modelis bandys prisitaikyti, ir gali padidėti migrantų srautai jūros vakaruose ir rytuose.
Dokumente numatomas bendradarbiavimas su JT, NATO, Interpolu, Arabų lyga, kitomis organizacijomis, su teisėta Libijos vyriausybe. Mat uostus, iš kur išplaukia kontrabandininkų laivai, kontroliuoja islamiški Libijos sukilėliai, su kuriais nepavyko nieko susitarti, nes šie už paramą reikalauja jų pripažinimo teisėta valdžia.
Karinė jėga bus naudojama užimti laivus, neutralizuoti laivus bei kitas priemones, gelbėti įkaitus, laikinam įtariamųjų sulaikymui.
Pritarimas operacijai
Antras slaptas dokumentas datuotas gegužės 12 d. Jį ES Tarybos generalinis sekretoriatas siuntė tam pačiam Politikos ir saugumo komitetui. Iš jo aiškėja, kad Politinė karinė grupė (Politico-Military Group, PMG) aptarė pirmojo dokumento rekomendacijas, pavadintas Krizės valdymo koncepcija, ir pripažino jas rimtu pagrindu tolesniam metų trukmės operacijos planavimui. Tai nereiškia veiksmų nukėlimo ateičiai: siūlymas operaciją pradėti birželio pabaigoje nepaneigtas. PMG pataria operaciją vykdyti taip, kad kuo greičiau būtų pasiekta trečioji fazė.
Abiejuose dokumentuose didelis dėmesys skiriamas teisiniam operacijos aspektui. Sveikinamos pastangos gauti JT Saugumo Tarybos mandatą šiai operacijai Libijos prašymu. Pripažįstama, kad pirmą ir dalį antros fazės galima vykdyti jau dabar, o daliai antros fazės ir visai trečiai fazei reikalingas Saugumo Tarybos pritarimas.
Nepamiršta ir žiniasklaida: operacijos metu bus skiriamas didelis dėmesys informacijos skleidimui, kad nebūtų smukdoma ES reputacija. Pagrindinė numatoma skleisti žinia daugiausiai skirta Šiaurės Afrikos gyventojams: operacijos tikslas ne gelbėti migrantus jūroje, o sugriauti migrantų kontrabandos verslo modelį.
Kadangi gyvename toli nuo Afrikos migrantų kelių, šitas rašinys siunčia kiek kitokią žinią skaitytojui: „Europa dar turi dantis“. Dėl to jau buvo pradėjusi nuogąstaudama abejoti dalis Lietuvos visuomenės. Ar ji didžiuosis, ar ims šykštauti, kai sužinos, jog vienu iš dantų, kad ir nedidelių, bus Lietuva?