R. Aušrotas. Apie Oskarą laimėjusį filmą „Sensacija“: bažnyčios medžioklė?

 (97)
2002 m. sausio 6 d., per Dievo Apsireiškimo šventę, populiariai žinomą kaip Trijų Karalių šventę, Katalikų Bažnyčia gavo dovaną.
R. Aušrotas. Apie Oskarą laimėjusį filmą „Sensacija“: bažnyčios medžioklė?
© Scanpix nuotr.

Bostono laikraštis „Boston Globe“ rubrikoje „Dėmesio centre“ išspausdino pirmąjį straipsnį apie tai, kad Bostono arkivyskupija, o konkrečiai jos vadovas kardinolas Bernardas Law, žinojo apie jo vyskupijoje pasitaikančius kunigų pedofilijos atvejus ir tai ignoravo, leisdamas prasikaltusiems kunigams ir toliau dirbti sielovadinį darbą toje pačioje ar kitoje parapijoje, taip sukurdamas terpę tolimesniems seksualinio išnaudojimo atvejams.

Taip prasidėjo vadinamasis Katalikų Bažnyčios pedofilijos skandalas, kurį bando nušviesti Tomo McCarthy filmas „Dėmesio centre“ („Spotlight“, Lietuvos kino platintojams virtusi „Sensacija“). Tai tiriamosios žurnalistikos drama, ką tik gavusi „Oskaro“ statulėlę kaip geriausia 2016 metų juosta. Tik jo ambicija, kaip rodo kruopščiai surinkta statistinė informacija pačioje filmo pabaigoje kur kas didesnė, t. y. parodyti, kad ne tik JAV, bet ir visa Romos Katalikų bažnyčia yra paliesta šios ligos, kuri, jeigu ir nėra kažkieno plano dalis, tai mažų mažiausiai yra vėžinis, o gal net genetinis susirgimas.

Kadangi režisierius pasirinko plėtoti filmo siužetą ne individualios, bet sisteminės atsakomybės požiūriu, mane žiūrint šį filmą, labiausiai domino sisteminės šios ligos priežastys ir kontekstas, kuriame ji kilo, arba, kaip pasakytų medikai, ligos epigenezė bei epidemiologinė situacija. Taigi, ką teigia, ir ką neigia apie tai filmas?

Iš esmės jis gana plačiai vizualine prasme, bet siaurai faktologine prasme atvaizduoja, kodėl Katalikų bažnyčios hierarchija (konkrečiai) ir katalikiška bendruomenė (apskritai) tinkamai nereagavo į iškilusius seksualinio piktnaudžiavimo vaikais faktus. Tai ir klerikalizmas, kurį buvęs JAV vyskupų konferencijos informacijos direktorius Russeloas Shaw apibūdino kaip klaidingą elitistinį mąstymą, kad kleras (t.y. vyskupai ir kunigai) yra iš esmės pranašesni negu kiti Katalikų Bažnyčios nariai ir dėl to nusipelno automatinės pagarbos ir klusnumo. Ir piktnaudžiavimas Katalikų Bažnyčios konfidencialiumo politika, kuri tam tikrais atvejais tiek kanoniškai (pvz. išpažintis), tiek dėl sielovadinių sumetimų (pasitikėjimo kunigu kaip dvasios vadovu) yra būtina, tačiau šiuo atveju tapo viena iš sisteminių pedofilijos reiškinio priežasčių.

Tai ir nepateisinamas bandymas išsaugoti savo reputaciją, dėl kurio buvo pasirinkta verčiau ginti save nuo skandalo ir atsakomybės, negu apginti vaikus nuo kunigų daromų nusikaltimų. Ir, be abejo, sąmoningas bendruomenės nutylėjimas ir bendradarbiavimas slepiant tai, kas vyksta.

Ar pastarasis buvo vienašalis ar prašytas ir susijęs su poveikio darymu, nedrįstama tvirtai teigti net filme, tačiau vis pasikartojantis gąsdinimas ilgomis, beveik mafijos pobūdžio Katalikų Bažnyčios rankomis (kurios tiek filme, tiek gyvenime taip ir nepasirodo), leidžia sėkmingai kurti sąmokslo teorijos atmosferą, beje, būtiną tokio žanro filmui.

Katalikų Bažnyčia negyvena vakuume. Kaip taikliai pastebėjo vienas katalikų intelektualas, tuo oru, kuriuo kvėpavo visuomenė, teko kvėpuoti ir Katalikų Bažnyčiai. Ta pati maišto dvasia, kuria buvo pažymėtas universitetinis gyvenimas XX a. 6 – 7 dešimtmečiuose, reiškėsi ir darė savo darbą ir Katalikų Bažnyčios seminarijose. Geriausiai tuos laikus apibūdina seksualinės revoliucijos terminas, paskatinęs seksualinės moralės srityje tiek mąstymo, tiek ir elgesio pokytį. Dabartiniai kunigai gyvena ir veikia stipriai seksualizuotoje aplinkoje.
Ramūnas Aušrotas

Žanrinė forma dėl jos chronologinio pasakojimo būdo ir režisūrinis apsisprendimas kreipti dėmesį į tai, kas vyksta čia ir dabar, leidžia įtikinamai parodyti tiek pavieniams asmenims, tiek katalikų bendruomenei dėl to kilusias pasekmes, išvengiant nuslydimo į pigią vizualizaciją (ji paliekama žiūrovo vaizduotei). Tačiau filmui vis dėlto trūksta platesnės ir gilesnės šio skausmingo reiškinio priežasčių analizės.

Be abejo, mūsų dėmesio centre – fikcija („work of fiction“) arba kino filmas, kaip, mes sakome lietuviškai, o ne dokumentinė tiriamoji žurnalistika. Todėl ir jo tikslas kitas, o ir tikrovės atspindėjimas yra ribotas. Bet tai išmonė grįsta tikrais faktais, ir atskirti, kas yra kas tokiame filme kaip „Dėmesio centre“, gali būti sunku dėl emocinio filmo turinio bei filmo žanro pretenzijos į faktiškumą ir objektyvumą.

Rašydamas filmo scenarijų Tomas McCarthy rėmėsi vieninteliu šaltiniu – buvusio kunigo ir benediktinų vienuolio, psichinės sveikatos konsultanto A.W. Richardo Sipe (filme jis vadinamas psichoterapeutu) atlikta sociologine studija apie kunigų celibatą („A Secret World“, 1990) (filme teigiama, kad studijos objektu tuo metu buvo piktnaudžiaujantys kunigai ir jų aukos), ir, matyt, todėl pabrėžia jo siūlomą priežastį. Kulminacinėje siužeto prasme scenoje (nes atskleidžiamas pedofilijos mastas) nuskamba tezė, kad skandalo priežastimi yra Romos Katalikų Bažnyčioje egzistuojantis celibato reikalavimas, kurio, pasak jo, pusė kunigų nesilaiko, o tai sukuria slaptumo kultūrą, kurioje tarpsta pedofilija bei jos tolerancija.

Galima abejoti šia psichatrine sistemos diagnoze ir tokių sąvokų kaip „atpažįstamas psichatrinis fenomenas“ ar „psichoseksualinis sutrikimas emociniame lygmenyje“ vartosena (šie psichoterapijos terminai paprastai nevartojami sociologijoje, tad juos tikriausiai reikia suprasti analogijos prasme), kaip kad yra abejojama jo darbo metodologiniu pagrįstumu ir jo rezultatų patikimumu, bet svarbu ne tai. Svarbu, kad tai ir yra viskas.

Jei filmas menine prasme yra apie sulaužytą pasitikėjimą Katalikų Bažnyčia (ką iliustruoja tiek paralelinės personažų asmeninio santykio su tikėjimu siužetinės linijos, tiek implikuoja daugybė akivaizdžių kadro kompozicijų, kaip kad su informacijos šaltiniais bažnyčios fone bendraujantys žurnalistai), tai dokumentine prasme ir dėl sisteminių priežasčių tam, kad suvoktume to, kas vyko kontekstą, būtų svarbu žinoti ir sugretinti kai kuriuos faktus apie Katalikų Bažnyčios situaciją XX a. 6-7 dešimtmečiais.

Katalikų Bažnyčia vėlavo su moderniu atsakymu, o dalis kunigų pasidavė arba santykiniam mokslo svoriui, arba tariamam atradimų praktiškumui. Iš dabarties perspektyvos matyti, kad seksualumo studijos atsakę į klausimą, kaip žmogaus kūnas veikia biologine prasme, paskubėjo su atsakymu, kaip ir kodėl veikti moralinėje plotmėje, kaip ir numatyti vienokio ar kitokio elgesio pasirinkimo psichologinių ir socialinių pasekmių.
Ramūnas Aušrotas

Pirmiausiai – apie demografiją. Vienas iš nenorėtų Vatikano II susirinkimo (1962-65) reformos padarinių, kilusių dėl neteisingai suprastos susirinkimo dvasios, buvo masinis kunigų pasitraukimas iš kunigystės į šeiminį gyvenimą. Jis vyko XX a 5 dešimtmečio demografinio sprogimo ir mažėjančio pašaukimų į kunigystę skaičiaus kontekste (jei nuo 1947 iki 1982 metų katalikų skaičius JAV išaugo nuo 27 iki 82 milijonų, tai kunigų skaičius, augęs iki 1970, po to nebeaugo ir pradėjo laipsniškai kristi. Seminaristų skaičius, pasiekęs 8000 vyrų 1960-aisiais, per 20 metų nukrito per pusę). Demografinė kaita tikriausiai darė įtaką ir kadrų politikai. Kai neturi iš ko rinktis, brangini kiekvieną ir dirbi su tuo, kas yra.

Filme necituotose savo veikalo dalyse tas pats A. W. Richardas Sipe‘as rašo apie tai, kokį smūgį XX a. 6-7 dešimtmečiai sudavė tam pačiam kunigo socialiniam statusui. „Kunigų skaičiaus mažėjimą lyginant su populiacijos augimu lydėjo kunigo įvaizdžio nykimas viešojoje erdvėje ir su tuo susijęs kunigiškos savivertės smukimas“ („A Secret World“, p. 17). Katalikų kunigai, įšventinti prieš 1960 metus, viešojoje erdvėje buvo suvokiami kaip stiprybės, gyvybingumo, sąžiningumo ir ištikimos tarnystės pavyzdžiai. Stebėdami, kaip kito šis vaizdas kine nuo 1940-tųjų iki 1980-tųjų, būtume liudininkai to, kaip jis mutavo į visiškai priešingą. Jei iki ir po II pasaulinio karo kurtuose filmuose mes matome pasitikėjimą institucija ir jos vykdoma socialine funkcija („Boys Town“ (1938), kunigo pasitikėjimą savimi ir vyriškumą („Angels With Dirty Faces“ (1938) ir „The Fighting 69th“ (1940) bei šventumo įkvėptą žmogiškumą („Going My Way“ (1944) ir „The bells of St. Marry’s“ (1945) tai po dvidešimties metų yra visai kitas vaizdas. Kunigas dabar iškyla kaip iš esmės silpnavalė asmenybė, kuris abejoja ir kurio vyriškumu yra abejojama. Kunigo įvaizdžio regresą nuo herojaus iki klouno gerai atspindi 1970 m. sukurtas filmas „Karo lauko ligoninė“ („M*A*S*H*“).

Jame kapelionas Dago Redas iškyla kaip mielas ir nuoširdžiai religingas, bet naivokas ir visiškai nereikšmingas charakteris, dalyvaujantis Paskutinės Vakarienės imitacijoje ir net nesuprasdamas iš to daromos seksualinės parodijos. Toks kunigo vaizdavimo pokytis nebuvo antiklerikalinė kompanija: Holivudinis kinas visų pirma atspindi laiko dvasią, požiūrio formavimas eina po to.

Katalikų Bažnyčia negyvena vakuume. Kaip taikliai pastebėjo vienas katalikų intelektualas, tuo oru, kuriuo kvėpavo visuomenė, teko kvėpuoti ir Katalikų Bažnyčiai. Ta pati maišto dvasia, kuria buvo pažymėtas universitetinis gyvenimas XX a. 6 – 7 dešimtmečiuose, reiškėsi ir darė savo darbą ir Katalikų Bažnyčios seminarijose. Geriausiai tuos laikus apibūdina seksualinės revoliucijos terminas, paskatinęs seksualinės moralės srityje tiek mąstymo, tiek ir elgesio pokytį. Dabartiniai kunigai gyvena ir veikia stipriai seksualizuotoje aplinkoje. Tai ne naujiena dabar, bet buvo naujiena 1960-aisiais. XX a. 6 – 7 dešimtmečio situaciją galima palyginti su paaugliu, kuriam į rankas netikėtai įbrukamas žurnalas „Playboy“. Richardas Sipe‘o personažas filme prilygina Bažnyčios narių – kunigų – psichoseksualinio išsivystymo lygį 12 - 13 metų paaugliui. Jei moksliniu tokio sulyginimo pagrįstumu galima abejoti, tai praktine prasme jis gerai išreiškia tą emocinio sukrėtimo būseną, kurią turėjo patirti ne vienas kunigas.

Kai pasirodė popiežiaus enciklika apie žmogaus gyvybę „Humanae Vitae“, katalikų bendruomenėje Vakaruose įvyko skilimas. Viešumoje pasirodė jai prieštaraujantys kai kurių kunigų „sąžinės pareiškimai“, o jos laikymosi praktika priklausė nuo to, kokių pažiūrų būdavo vyskupas, pvz. Vakarų Vokietijos vyskupų konferencija pristatė enciklikos mokymą taip, kad iš esmės nesutinkantiems su jos mokymu paliko elgesio laisvę.
Ramūnas Aušrotas

Dar daugiau, iki XX a. vidurio kunigas buvo vienintelis autoritetas seksualinės moralės srityje, bet jo žinojimas buvo paremtas vien moralės teologijos teiginiais (sudėtais ir į Katalikų Bažnyčios Katekizmą, kurį filme kardinolas Bernardas Law neatsitiktinai padovanoja laikraščio redaktoriui). XX a. viduryje jo kompetenciją šioje srityje pradėjo ginčyti (pagrįstai ar ne – kitas klausimas) žmogaus seksualumo tyrimai, o paraleliai ėję atradimai medicinoje, leidžiantys reguliuoti žmogaus reprodukcinę funkciją (kontraceptinė piliulė) svaigino savo praktinėmis socialinėmis galimybėmis (pvz. skurdo sumažinimu).

Tad kunigams, kurie anksčiau buvo didžiausi ekspertai visose srityse susijusiose su moraliniu elgesiu, dabar buvo mestas iššūkis. Katalikų Bažnyčia vėlavo su moderniu atsakymu, o dalis kunigų pasidavė arba santykiniam mokslo svoriui, arba tariamam atradimų praktiškumui. Iš dabarties perspektyvos matyti, kad seksualumo studijos atsakę į klausimą, kaip žmogaus kūnas veikia biologine prasme, paskubėjo su atsakymu, kaip ir kodėl veikti moralinėje plotmėje, kaip ir numatyti vienokio ar kitokio elgesio pasirinkimo psichologinių ir socialinių pasekmių.

Todėl, kai pasirodė popiežiaus enciklika apie žmogaus gyvybę „Humanae Vitae“, katalikų bendruomenėje Vakaruose įvyko skilimas. Viešumoje pasirodė jai prieštaraujantys kai kurių kunigų „sąžinės pareiškimai“, o jos laikymosi praktika priklausė nuo to, kokių pažiūrų būdavo vyskupas, pvz. Vakarų Vokietijos vyskupų konferencija pristatė enciklikos mokymą taip, kad iš esmės nesutinkantiems su jos mokymu paliko elgesio laisvę.

Taigi, visai gali būti, kad šis filmas dokumentuoja ne ką kita, kaip neigiamas seksualinės revoliucijos pasekmes institucijai, kurios kai kurie nariai tylomis priėmė ar pritarė seksualinės revoliucijos atneštai moralės politikos kaitai, nepaisydami oficialaus Katalikų Bažnyčios mokymo. Todėl ne celibatas, bet laikmečio išbalansuota moralinė savivoka ir ydinga laikysena seksualinės moralės srityje ir sukūrė vakuumą, kuriame slaptumas ir nebaudžiamumas galėjo klestėti. Ir, kaip rodo filmas, tai turėjo katastrofiškas pasekmes.

O dabar keletas žodžių apie tai, ką filmas sąmoningai neigia (arba nori pasakyti, kad nenori pasakyti), kalbėdamas apie pedofilijos priežastis. Čia pasitelksiu analogiją. Kaip kad Bostono arkivyskupija, sudarinėdama kasmetinius žinynus, naudojo literatūrinius eufemizmus (pvz. išleistas atostogų, nepaskirtas, gydosi), už kurių slėpėsi pedofilijos atvejai, taip ir filme galima aptikti režisūrinių eufemizmų.

Vienas iš jų sutinkamas pačioje filmo pradžioje. Žurnalistų susitikimo su SNAP, organizacijos vienijančios seksualinio piktnaudžiavimo aukas, vadovu scenoje, pastarasis sako, kad jai priklauso ne tik vyrai, bet ir moterys. Žurnalistų nuostabą seka tokie vadovo, kuris pats yra seksualinės kunigų prievartos auka, žodžiai: „Aišku. Jie nediskriminuoja. Tai niekaip nesusiję su buvimu gėjumi. Jie naudojasi savo statusu, kad tvirkintų vaikus. Berniukus ir mergaites.“

Kitame epizode skamba tokie jau minėto Richardo Sipe‘o žodžiai: „Toks kaip Geoghanas teikia pirmenybę berniukams ne todėl, kad juos mėgsta, bet todėl, kad berniukai labiau išgyvena gėdą ir mažiau yra linkę kalbėti.“

Šie epizodai parodo, kad filmas ne tik dokumentuoja, bet ir komentuoja. Ir jo komentaras neatsiejamas nuo nūdienos situacijos ir laiko. O koks jo kontekstas? Kaip žinia, šiuo metu Katalikų bažnyčiai JAV tenka laikyti du didelius iššūkius: pirma, ji priešinasi prezidento Obamos administracijos reikalavimui jos įsteigtose ir valdomose ligoninėse teikti vadinamąsias reprodukcinės sveikatos priemones, antra, ji gyvena JAV aukščiausiojo teismo sprendimo dėl vienalyčių santuokų įgyvendinimo laikotarpiu, kurio vykdymas jei dar nepalietė, tai anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip ją palies.

Kitaip tariant ji gyvena išprovokuoto kultūrinio karo sąlygomis, kuriame ofenzyva priklauso nebe jai.

Autorius yra kino kritikas ir LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto dėstytojas

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

A. Spraunius. Ar Europa bus palaidota? (68)

Be abejo, daugelis (nemaža dalis sulaikę kvapą) seka „Brexit“ siužetą ir buria tema „o kas, jeigu...“ Birželio 23-ąją viršų paims britų egoizmas, siekiant išskirtinių sąlygų, pavyzdžiui, teisės šios šalies parlamentui blokuoti europinius įstatymus, ar tai, ką už Jungtinės Karalystės (JK) išlikimą Europos Sąjungoje (ES) paskelbęs balsuosiąs Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby įvardijo taikos bei sutarimo principais sėkmingai besivadovaujančia organizacija?

Kraupus SSRS sąmokslas prieš Vakarus: slapčiausi agentų darbeliai (122)

Leidykla „Briedis“ pradeda leisti naują knygų seriją „Šaltasis karas“ ir pristato pirmąją šios serijos naujieną – M. Stanton Evanso, Herberto Romersteino knygą „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“.

Č. Iškauskas. Kodėl naciams po kojų mėtėme gėles? (511)

Atsakymas į klausimą, kada prasidėjo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas, Rytuose dar vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, atrodo, žinomas pradinės mokyklos mokinukui. Sovietiniuose vadovėliuose teigiama, kad 1941-ųjų birželio 22 d. ankstų rytą „fašistinė Vokietija klastingai užpuolė mūsų Tėvynę“.

R. Trimakas. Islamas niekuo dėtas? (82)

Šokas yra mūsų gyvenimo dalis. Kaip mes norėtume ir stengiamės, šoko kartais nepavyksta išvengti. Svarbiausia yra, kaip reaguojama į šoką ir kokios išvados padaromos.

V. Mitė. Du pavojai Lietuvai, kurie ateitų prieš tankus (266)

Daug kalbama apie tiesioginę karinę Rusijos grėsmę, bet du galimi poslinkiai pasaulyje gali sukelti ne mažesnį pavojų nei Rusijos tankai. Tankai ateitų vėliau.