Pagrindinis romano veikėjas – nuo Tilžės kilęs Vermachto šaulys Dovas Gelžaitis. Karo pabaiga jį ir jo bendražygius užklumpa Kuršo katile. Tačiau kelerius metus šeimos nematęs karys nesirengia kapituliuoti ir ryžtasi bet kuria kaina rasti sūnų ir žmoną. Nenorėdamas patekti į sovietų vergiją, jis bėga jūrai nepritaikyta valtimi. Baltija bėglį pasitinka šiaušdama bangas... Ar pamatys Dovas išsvajotąją Švediją, ar susitiks su žmona Ana, ar priglaus mažylį Helmutą prie krūtinės?

DELFI pateikia ištrauką iš M. Milinio romano „Partizanas“, kurioje autorius atskleidžia, kas vyko praūžus karui ir įsivyravus organizuotai netvarkai.

Vos tik praūžė karas, tuojau prasidėjo nauja tvarka, tikriau sakant, visiška organizuota netvarka. Rusas okupantas, prisidengęs komunizmo kauke, pradžioje tarnautojais paskyrė pačias lietuvių padugnes, nemokšas, kad pasiektų užmaskuotą tikslą – lietuvius nutautintų ir visą Lietuvą surusintų. Jau pirmosiomis dienomis imta apiplėšti stambesnius ir geriau besilaikančius ūkininkus.

Kunigas Antanas Ylius, Vilkas, vienas iš partizanų Tauro apygardos steigėjų.

– Tu nebijai? – paklausė Mykolas.

– Bijosiu, kai stovėsiu prie duobės ir kai į mane bus nukreiptas automato vamzdis, – džiūstančia burna išlemeno Pijus, priėjęs saugumo, įkurto buvusiame vilnų karšyklos pastate, kiemo vartus. Virš trijų metrų aukščio iš neobliuotų lentų sukaltos tvoros plevėsavo raudona vėliava, o virš vartų kabojo ūsuotojo Stalino portretas. Šiapus vartų, beveik gatvėje, riogsojo sudaužytos karšimo mašinos dalys, volai, velenai ir dantračiai. Prie pastato stovėjo išsirikiavusių moterų, nešinų įvairaus dydžio ryšuliais, skirtais anapus tvoros kenčiantiems jų vyrams, sūnums ar broliams.
Bernai, nepaisydami nepatenkintų moterų murmėjimo, užlindo į priekį ir stumtelėjo vartus. Nepasidavė, matyt, užsklęsti iš vidaus. Tada jiedu susirado po plyšį ir ėmė spoksoti į saugumo kiemą. Po valandėlės pamatė, kaip iš karšyklos kontoros pastato stribiteliai išstumia žiauriai sumuštą vyriškį ir, baksnodami šautuvo buože į nugara, nuvaro į pagrindiniame karšyklos ceche įrengtą kamerą.

– Matei? – patyliukais paklausė Pijus.

– Mačiau.

– Pažinai?

– Ne, juk sudaužytas iki juodumo.

– Tai Neniškis Albinas.

– Iš kur žinai?

– Aš jį visą gyvenimą prisiminsiu, buožė sukriošęs.

– Ar tas, kuriam malūnas priklauso?

– Tas pats. Fašisto išpera. Taip jam ir reikia. Mažai dar gavo, siurbėlė, – pro dantis iškošė Pijus.

– Ko putojiesi?

– Dirbau pas jį metus. Vertė maišus tąsyti nuo aušros iki sutemų. Tik priguli kur pavėsyje, tuoj prisistato. Pats sušilęs, prakaitas tik žliaugia. Sako, užteks tinginiauti, eik dirbti – žmogus grūdus sumalti atvežė. Tegu apsišika, galvoju, pats tegu plūkiasi iki devinto prakaito, jeigu jam patinka. Va, kuo jam baigėsi tas draskymasis. Sovietų valdžia neglosto darbo žmonių išnaudotojų.

Pijus nutilo. Tuo metu prie pat tvoros šmėkštelėjo šautuvu ginkluoto sargybinio siluetas.

– Manai, ir mums duos šautuvus? – lyg savęs paklausė Mykolas.

– Aišku, kad duos, kokie mes būsime liaudies gynėjai be jų, – išdrąsėjo Pijus.

– Tuomet ir mes galėsime liaudies priešus ir jų pakalikus daužyti?

– Aišku. Dar galėsime visą liaudies priešų turtą nasiolizuoti... Tai bent prasidės gyvenimėlis!

– O jei grįš senoji valdžia? – stabtelėjo Mykolas.

Pijus nuščiuvo. Nuo atsakymo jį išgelbėjo ratų bildėjimas. Prie vartų, įsikinkiusi į prikrautą dviratį vežimėlį, atkėblino senyva moteris juoda skarele.

– Ar čia vilnų karšykla? – atsitiesusi paklausė moteris. Tada susiėmusi už strėnų, paleido vežimėlio ienas.

– Ne, motin, dabar čia kailių lupykla, – juokdamasis atsakė Pijus.

– A, matai kaip. O kur dabar vežti vilnas?

– Pačiai karšti reikia išmokti. Neliko Lietuvoje išnaudotojų. Visi lygūs tapome, – iškilmingai sugriaudėjo Mykolas.

Jam baigus abu draugeliai ėmė kvatoti irkumščiais daužyti vartus. Neilgai trukus atsivėrė langelis, įtaisytas tvoroje, kurio iki tol nei Mykolas, nei Pijus nepastebėjo.

– Užteks liaudies turtą laužyti. Ko jūs norite, driskiai? – užrėkė pro langelį nosį iškišęs šviesiaplaukis atsikišusiais dantimis.

Kitomis aplinkybėmis Pijus būtų kišęs ranką į langelio angą. Pro jį ištraukęs tą strazdanotą akiplėšą būtų taip išvelėjęs, kad šlapios vietos neliktų. Tačiau dabar tik užsimaukšlino kepurę ant akių ir, žengtelėjęs atatupstas, pasislėpė Mykolui už pečių.

– Ieškome valsčiaus milicijos viršininko, – nesupratęs sėbro elgesio motyvų kreipėsi Mykolas.

– Kam? Atėjote legalizuotis?

– Ne, mes ne banditai.

– Tai ko reikia? – klausinėjo neūžauga.

– Mes, – sutriko Mykolas. – Norime tarnauti...

– Armijoje?

– Ne, tarybų valdžiai. Norime ginti liaudį nuo buožių ir fašistinio gaivalo, – kažkur girdėtą pompastišką tekstą išpyškino Mykolas.

– A, į stribitelius? Gero gyvenimo įsigeidėte? – šyptelėjo strazdanotasis. – Palaukite.

Šviesiaplaukis užtrenkė langelį.

Pagaliau vartai šiek tiek prasivėrė, ir naujokai, prasmukę pro siaurą plyšį, pateko į kiemą. Pijus taip pat buvo priverstas pasirodyti.

– Aa, ir Pijus čia, – išsišiepė kapliadantis.

– Ir aš čia, Liudai. O pats kodėl neūkininkauji, kodėl stribiteliu tarnauji?

– Molčatj! – rusiškai suriko Liudas, nesileisdamas į kalbas su buvusiu tėvų samdiniu. – Paskui mane.

Po kiemą zujo ginkluoti žmonės, kalėjimu paverstos karšyklos durys nuolat varstėsi. Iš jos į pagrindinį pastatą išvedami žmonės nueidavo patys, tačiau savomis kojomis grįžti pavykdavo ne dažnam.

Pašepečio partizanai
Kokius tardymo metodus sovietų valdžios priešams naudojo saugumiečiai ir milicininkai, Pijui su Mykolu tapo aišku, kai šie įėjo į namo vidų ir išgirdo pro duris sklindančius garsus. Kai kuriuose kambariuose buvo palyginti tylu, kituose iš vidaus sklido tik tardytojų riksmai ir keiksmai. Tačiau kai kuriuose kabinetuose dėjosi baisių dalykų. Galėjai tik spėlioti, ką turi iškęsti tardomasis, jei priverstas rėkti tokiu gyvulišku balsu.

– Oho... – prakaitą nuo kaktos nusibraukė Mykolas.

– Ko reikia? Kas leido čia būti? – ėmė rėkti iš vieno kambario išėjęs tamsaus gymio karininkas.

– Jie nori į stribitelius... – ėmė lementi Liudas.

– Kur jie prašosi? Į stribitelius? O šuns pypo nenori? Į kamerą juos! Sargyba! – painiodamas lietuviškus ir rusiškus žodžius žydišku akcentu griaudėjo karininkas. – Ką tu apie juos žinai? Gal čia fašistų šnipai? Gal banditai? Uždaryk į kamerą, o paskui razberiomsia.

Liaudies gynėjais tapti įsigeidę kaimiečiai buvo nuvesti į sulaikymo kambarį. Čia juos pasitiko bukokos išvaizdos plačiapečiai rusai, kurie tuoj pat įsakė nusirengti. Bernus atvedęs Liudas stovėjo prie durų.

Pijus ir Mykolas liko vien su apatiniais. Prižiūrėtojai ėmė baubti rusiškai.

– Ko jie nori? – nesuprasdamas maldaujamai į Liudą kreipėsi Pijus.

– Viską nusivilkit.

– Ir apatinius?

– Viską.

Išraudę lyg burokai ir dangstydami nuogumą bernai atliko ko prašomi.

Vėliau pareikalavo atsukti į jį užpakalį, pasilenkti, praplėsti pasturgalį ir vėl kelis kartus pritūpti. Čekistai šventai tikėjo, kad vyrai šitokiose slėptuvėse, o moterys kiek kitokiose slepia brangenybes. Šitaip pasportavus, auksas esą neišlaiko paslapties ir noromis nenoromis krinta čekistams ant delno.

Vienas prižiūrėtojų įniko purtyti drabužius, ardyti siūles, antras liepė prie jo eiti po vieną. Pasistatęs prieš save Mykolą liepė abi rankas ištiesti į šalis, keletą kartų smarkiai tūpti ir vėl atsistoti. Paskui įsakė išsižioti ir kelis sykius šūktelėti „a“.

Vėliau pareikalavo atsukti į jį užpakalį, pasilenkti, praplėsti pasturgalį ir vėl kelis kartus pritūpti. Čekistai šventai tikėjo, kad vyrai šitokiose slėptuvėse, o moterys kiek kitokiose slepia brangenybes. Šitaip pasportavus, auksas esą neišlaiko paslapties ir noromis nenoromis krinta čekistams ant delno. Vėliau bernai sužinojo, kad tą paskutinį numerį kaliniai vadina fotografavimu. Juo krata buvo baigta.

Tą pačią procedūrą privalėjo pakartoti ir Pijus.

Pabaigus apžiūrą ir nufotografavus tikrintojus bernai apsirengė ir buvo nuvesti į tą pačią kamerą, buvusį vilnų karšyklos cechą, į kurią, kaip jie matė pro plyšį vartuose, buvo vedami visi sulaikytieji.

Už nugarų užsitrenkus durims ir spynoje pasisukus raktui naujokai taip ir liko stovėti, nedrįsdami pajudėti. Viduje buvo tamsu ir tvyrojo šleikštus išmatų, šlapimo, blakių, nešvarių kūnų ir pūvančios mėsos dvokas. Bernai juto, kaip juos varsto kalinių žvilgsniai, nors patys žiūrinčiųjų neįmatė.

Kameroje nebuvo jokių baldų. Visi suimtieji sėdėjo, gulėjo ar tupėjo ant cementinių grindų. Vienas kitas stovėjo atsirėmęs į sienas. Smarvė buvo nepakeliama. Labiausiai dvokė negydoma bekojo žaizda.

Akims apsipratus Mykolas žengtelėjo į šalį, perlipo per dvokiantį kūną ir nusisukęs nuo jo atsitūpė. Pijus pasekė jo pavyzdžiu. Tik spėjo pastebėti, kad gulintysis neturi kojos. Kameroje nebuvo jokių baldų. Visi suimtieji sėdėjo, gulėjo ar tupėjo ant cementinių grindų. Vienas kitas stovėjo atsirėmęs į sienas. Smarvė buvo nepakeliama. Labiausiai dvokė negydoma bekojo žaizda.

– Tas karininkas – žudikas, – sušnabždėjo Mykolas.

– Iš kur ištraukei?

– Pažįstu iš sunkiųjų darbų kalėjimo.

– Tu sėdėjai kalėjime?

– Taip, dar prie Smetonos.

– Už ką?

– Už visokius niekus, už vagystę. O tas tai buvo nuteistas už apiplėšimą ir dviejų žmonių nužudymą. Kalėjime jį kažkas pavadino vadino žydiška žiurke. Kitą rytą nebepabudo. Liko gulėti su vinimi širdyje.

Pijus nieko neatsakė, tik palingavo galvą.

– Už ką jus čia, vyrai? – kažkas paklausė iš tamsos.

– Už nieką... – pralemeno Pijus. Mykolas kumštelėjo jam alkūne į šoną.

Vienas kitas nusijuokė.

– Visi mes čia už nieką.

Bernai neatsakė.

– Mane uždarė dėl to, kad driskiams, kurie save vadino apskrities komjaunimo aktyvu, nedaviau vežimo su arkliu, – pasakojo juos prakalbinęs žmogus. – Žinot, ką jie daro su vargšais gyvuliais? Nuvaro nuo kojų lakstydami po kaimus, nešeria, negirdo, o paskui numeta kur įsigeidę. Įskundė tie driskiai mane saugumui, kad namie slepiu miškinį. Tai tas bekojis, kuris už jūsų guli. Jis mano sodyboje slapstėsi, nes nenorėjo eiti į armiją. Taip rusai vadino skerdyklą po raudona vėliava.

– O kur jo koja? – tyliai paklausė Pijus.

– Nupjovė daktaras. Ėmė gangrenuoti. O koją jam peršovė, kai rado besislapstantį ant mano tvarto. Vaikis bėgo, pykšt... Ir viskas.

– Kodėl jis ne ligoninėje? – išdrįso garsiau paklausti Pijus.

– Nepoloženo, – rusiškai išpoškino kitas vyriškas balsas. – Pagal jų supratimą, vaikis yra banditas, o banditų tarybų valdžia negydo. Tai už ką jus, vyrai, čia atgrūdo?

– Tai... Mes... Per klaidą, – išstenėjo Pijus.

– Tą jau girdėjome. O tiksliau?

– Mus greitai paleis, nes nesame tarybų valdžios priešai, – išdidžiai išpoškino Mykolas.

– Žinoma, kad paleis! – nusikvatojo vienas, o netrukus ir daugiau. Tik tas juokas buvo nelinksmas.

– Visus paleidžia. Tik ne visi gali patys išeiti.

– Pijau, čia tu? – išgirdo netoliese silpną balsą.

– Aš, o ką?

– Neniškį prisimeni?

Pijus apmirė. Jis prisiminė tą iki juodumo sudaužytą žmogų, malūnininką, pas kurį bernavo.

– Jo... prisimenu.

– Aš ir esu Neniškis, – sušnabždėjo jam į ausį ūkininkas.

– Ir tamsta čia? O už ką?

– Mane taip pat įskundė kažkoks driskius. Esą šelpiu partizanus, jų kalba – banditus...

– Šit kaip... – vos pralemeno Pijus.

– O gal tu pažįsti tą skundiką?

– Nee... nepažįstu.

– Keista, nes man atrodo kitaip. Ar ne per dažnai lankaisi saugume?

Pijus nieko neatsakė. Tik nuleido galvą tarp kelių.

– Ko pristojai prie žmogaus? – gynė draugą Mykolas.

– Tai gal pats ir esi tas skundikas? – grėsmingai sudundėjo nuo armijos jaunuolį slėpusio ūkininko balsas.

– Tu, buože, man akių nedraskyk. Tuoj pakviesiu sargybą, o tada...

Pijus smūgio nepajuto, tik akyse ėmė suktis spalvoti ratilai. Nukritęs kniūbsčias jis girdėjo, kaip kažkieno kumščiai velėja klykiančiam Mykolui šonus.

Keturiomis priropojęs prie durų Pijus jas ėmė daužyti, maldaudamas išleisti:

– Padėkit! Išleiskit! Muša! Buožės mus muša!