NATO transformacija: svarbiausi klausimai
Diskusijų apie NATO ateitį kontekste galima išskirti penkis daugiausiai dėmesio susilaukiančius klausimus.
1. Kolektyvinė gynyba: apibrėžimo ir interpretacijos problema. Šiaurės Atlanto sutarties penktasis straipsnis numato, kad vienos ar kelių Aljansui priklausančių šalių ginkluoto užpuolimo atveju yra panaudojamas kolektyvinės gynybos mechanizmas. Tačiau besikeičianti saugumo aplinka kelia daug klausimų apie tai, ką šiandien reikėtų laikyti „ginkluotu užpuolimu“. Nėra iki galo aišku, ar, pavyzdžiui, kibernetinė ataka galėtų tapti priežastimi panaudoti penktajį straipsnį; kiek apskritai dėmesio Aljansas turėtų skirti gynybai tradicine karine prasme; ar reikia naujo penktojo straipsnio apibrėžimo, įtraukiančio ir netradicinius saugumo iššūkius.
2. NATO partnerystės: inertiškumo ir neapibrėžtumo problema. Globalizacijos sąlygomis ypatingas vaidmuo tenka gebėjimui koordinuoti veiksmus su partneriais. Šiuo metu Aljansas įgyvendina daug partnerysčių programų įvairiuose regionuose (Vidurio Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Pietų Kaukaze, Pietryčių Azijoje ir kt.), tačiau nėra iki galo aiškus partnerysčių vaidmuo bendroje jo strategijoje. NATO susilaukia nemažai kritikos dėl partnerysčių politikos inertiškumo, bendradarbiavimo su autoritarinėmis valstybėmis ir neaiškiai apibrėžtų tikslų.
3. Krizių valdymo operacijos: naštos pasidalijimo problema Nuo 2001 m. vykdoma operacija Afganistane jau keletą metų laikoma svarbiausiu Aljanso prioritetu. Tačiau nėra aišku, ar tokio pobūdžio stabilizacijos ir rekonstrukcijos misija, vykstanti toli už NATO ribų, turėtų būti laikoma organizacijos veiklos išimtimi ar taisykle. Aljansas šiuo metu yra aktyvesnis nei bet kada anksčiau, todėl iškyla sudėtingų dilemų dėl proporcingo karinės ir finansinės naštos pasidalijimo tarp valstybių. Europos šalys vis dažniau susilaukia JAV kritikos dėl mažėjančių gynybos biudžetų ir nepakankamų investicijų į operacijoms reikalingų pajėgumų kūrimą.
4. Santykiai su Rusija: subalansuoto bendradarbiavimo problema. Šiuo metu Aljanso bendradarbiavimas su Rusija remiasi nuostata, kad nesutarimai netrukdo pragmatiniam bendradarbiavimui. Nors NATO šalys pripažįsta poreikį gerinti santykius su Rusija, Aljansas vis dar ieško formulės, kaip sustiprinti bendradarbiavimą išlaikant tarpusavio solidarumą, nepaminant vertybių, nepabloginant saugumo situacijos Rytų Europoje ir išlaikant galimybę daryti spaudimą Rusijai dėl jos vykdomos politikos (pvz., Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimo). NATO ir Rusijos santykių problematika kelia klausimą, koks turėtų būti Aljanso atsakas į tarptautinėje politikoje pastaraisiais metais stiprėjančias realpolitik tendencijas. Nauja strateginė koncepcija taip pat turės atsakyti, koks vaidmuo NATO politikoje turi tekti tradicinei atgrasinimo strategijai (įskaitant branduolinį atgrasinimą).
5. Netradiciniai saugumo iššūkiai: veiklos ribų problema. Galima teigti, kad dabartinėje NATO saugumo darbotvarkėje didžiausias dėmesys skiriamas asimetriniams saugumo iššūkiams –
masinio naikinimo ginklų plitimui, terorizmui, kibergrėsmėms ir pan. Tačiau nėra sutariama, ar NATO turėtų prisiimti naujų vaidmenų, pavyzdžiui, kovojant su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu, sprendžiant etninius konfliktus arba klimato kaitos keliamas saugumo problemas. Tikimasi, kad nauja strateginė koncepcija padės atsakyti į klausimus, kur apskritai yra funkcinės Aljanso veiklos ribos ir kokiu mastu jis turėtų atlikti civilinio pobūdžio užduotis.
Apibendrinant galima teigti, kad esminė dilema iškyla mėginant surasti politinių, karinių ir finansinių išteklių paskirstymo balansą tarp tradicinių NATO funkcijų (prioritetas kolektyvinei gynybai ir saugumui „namuose“) ir stiprėjančio „globalios“ NATO vaidmens (prioritetas asimetriniams saugumo iššūkiams; rekonstrukcijos ir stabilizacijos funkcijos; civilinių pajėgumų plėtojimas; stiprėjančios tarptautinio politinio forumo funkcijos).
Žvilgsnis iš Lietuvos
Penki pristatyti kertiniai Aljanso transformacijos elementai apibrėžia ir Lietuvos NATO politikos branduolį. Vienas svarbiausių Lietuvos interesų – Aljanso, kaip kolektyvinės gynybos organizacijos, veiksmingumas. Žvelgiant iš karinės perspektyvos, svarbu užtikrinti, kad kolektyvinės gynybos principas nebūtų vien tik „popierinė nuostata“, nes gynyba negali būti efektyvi be konkrečių priemonių – atitinkamų pajėgumų, karinio planavimo, pratybų, infrastruktūros ar pakankamo dėmesio regioniniams saugumo iššūkiams.
Įdomu tai, kad pati Šiaurės Atlanto sutarties formuluotė automatiškai nenumato karinio Aljanso atsako kilus agresijai – penktajame straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad atakos atveju šalys nedelsdamos „suteiks pagalbą“ imdamosi „tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą“. Kitaip tariant, šalys formaliai turi pasirinkimo laisvę, kaip reaguoti į agresiją. Todėl esminis vaidmuo tenka politiniams įsipareigojimams tarpusavio gynybai, pasitikėjimui ir solidarumui Aljanso viduje.
Be abejo, dėmesys saugumui „namuose“ neturėtų reikšti naujųjų grėsmių nepaisymo. Lietuvos požiūriu, NATO vaidmens konsolidavimas kibernetinio ir energetinio saugumo srityse neabejotinai yra viena svarbiausių tolesnės evoliucijos krypčių. Be to, Aljanso dalyvavimas tarptautinėse krizių valdymo operacijose (visų pirma, Afganistane) neturėtų būti traktuojamas kaip kolektyvinės gynybos pajėgumus savaime silpninanti NATO veiklos forma.
Vienas esminių tolesnės diskusijos objektų – civilinių pajėgumų plėtojimas. Viena vertus, operacinė patirtis Afganistane akivaizdžiai rodo poreikį stiprinti Aljanso vaidmenį šioje srityje. Antra vertus, tai reikštų funkcinį NATO, kaip karinio-politinio aljanso, evoliucijos pokytį. Akivaizdu, kad Aljansas neturi tinkamų priemonių spręsti saugumo problemas, kylančias dėl klimato kaitos, įvairių socialinių, demografinių procesų ar organizuoto nusikalstamumo. Be to, civiliniai pajėgumai tradiciškai yra matomi kaip Europos Sąjungos stiprybė, todėl didesnis NATO vaidmuo šioje srityje gali susilaukti kai kurių Europos valstybių pasipriešinimo.
Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, svarbu užkirsti kelią galimai Aljanso transformacijai į politinį diskusijų forumą, negalintį užtikrinti efektyvios kolektyvinės gynybos. Šiuo požiūriu Lietuvai naudingos ekspertų grupės raporto nuostatos, teigiančios, kad NATO turi skirti pakankamai dėmesio praktinėms saugumo užtikrinimo priemonėms (gynybos planams, pratyboms, pajėgumams).
Kita vertus, vertinant iš Lietuvos pozicijų, esminė Aljanso transformacijos dilema – balanso tarp „vidaus“ ir „išorės“ veiklos užtikrinimas – neturėtų būti traktuojama kaip „nulinės sumos“ žaidimas. Lietuvai svarbu išlaikyti lankstumą ir atvirumą ekspediciniam Aljanso profiliui bei gebėjimui spręsti netradicines saugumo problemas (energetinis ir kibernetinis saugumas). Dalyvavimas operacijose, nepaisant didelių finansinių, karinių ir politinių išteklių, išlaiko didžiųjų valstybių (visų pirma, JAV) suinteresuotumą Aljanso veiksmingumu, o tai savo ruožtu suteikia galimybę panaudoti įvairius NATO instrumentus sprendžiant Lietuvai aktualiausias saugumo problemas ir stiprinant organizacijos dėmesį saugumui „namuose“.
Quo vadis?
Šiuo metu NATO neabejotinai yra stipriausias karinis aljansas pasaulyje. NATO gebėjimą realiais pajėgumais atsakyti į saugumo iššūkius užtikrina integruota karinė struktūra, bendras planavimo mechanizmas, operacinių štabų sistema, greitojo reagavimo pajėgos, integruota oro gynybos sistema, aiškiai apibrėžti vadovavimo ir kontrolės mechanizmai, Aljansui priskirti šalių nacionaliniai pajėgumai ir kiti praktiniai elementai.
Pokyčių Aljanse tendencijos leidžia teigti, kad jis palengva evoliucionuoja daugiafunkcinės saugumo struktūros kryptimi. Naujoji NATO strategija mėgins suderinti aktyvumą operacijose ir naujus vaidmenis (pvz., kova su piratavimu jūrose) su kolektyvinės gynybos įsipareigojimais ir kaimynystėje kylantiems saugumo iššūkiams skiriamu dėmesiu.
Viena vertus, toks modelis yra logiškas, nes geriausiai atspindi šiuolaikinės saugumo aplinkos (konvencinių ir asimetrinių saugumo iššūkių mišinys) specifiką ir vidinę Aljanso politinę situaciją (skirtingas požiūris į konvencinių grėsmių aktualumą). Kita vertus, reikėtų atsargiai vertinti galimą Aljanso evoliuciją į universalų „šveicarišką peiliuką“, kuris, būdamas tinkamas viskam, tuo pat metu gali būti netinkamas niekam.
********
Artėjant NATO viršūnių susitikimui Lisabonoje lapkričio mėn., VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) kartu su NATO Viešosios diplomatijos skyriumi ir naujienų portalu DELFI pradėjo straipsnių ciklą, skirtą įvertinti Lietuvos patirčiai NATO ir apmąstyti paties Aljanso perspektyvas. Portale skelbiamos sutrumpinti straipsniai, kurių ilgesnės versijos pasirodys šiuo metu leidžiamoje knygoje „Beieškant NATO Lietuvoje“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2010, sud. D.Jakniūnaitė, K.Paulauskas).