Maskvos teatro įkaitų drama: kaip gelbėti žmonės užspringo savo vėmalaisKnygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“. VI dalis

 (104)
Knygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“ autorė Masha Gessen susitinka su žmonėmis, kuriuos galima vadinti asmeniniais V. Putino priešais: kolege iš Leningrado laikų M. Saljė, kuri išsiaiškino, kad tai V. Putinas kaltas dėl miestui skirtos didžiulės mėsos siuntos dingimo; buvusia jo įvaizdžio kūrėja M. Litvinovič; Londone besislapstančiu oligarchu Borisu Berezovskiu; kartu su G. Kasparovu ji keliauja po Rusiją ir stebi, kaip jam kliudoma vykdyti politinę veiklą. Siūlome Jums knygos ištraukas.
"Nord-Ost" tragedija Maskvoje
"Nord-Ost" tragedija Maskvoje
© RIA/Scanpix

Rusija tikėjo Jelcinu, o gavo hiperinfliaciją, biurokratus ir verslininkus-vagis

Tamsioje laiptų aikštelėje nušaunama G.Starovoitova

Išsprogdinti žmonės: rusai imasi bombarduoti Grozną

Vaikystėje V.Putinas apkandžiodavo už save didesnius chuliganus

Putinas – KGB’istas iki širdies gelmių


2002 m. spalio 23 d. vakare į svečius užsuko keletas draugų: turėjau trijų metų sūnų ir vienerių dukrą, todėl daugumą vakarų leidau namie. Draugai, iš kurių vienas – televizijos prodiuseris, pasiūlė įsijungti televizorių ir pažiūrėti neseniai pradėtą rodyti pokalbių laidą, kurios dar nebuvau mačiusi. Laida tik prasidėjo, kai ją nutraukė žinių pranešimas. Maskvos teatre prasidėjo įkaitų drama. Tuo metu dirbau nedidelio nepriklausomo politikos tinklalapio polit.ru redaktore. Per kitas tris dienas miegojau tris valandas: korespondentai pasikeisdami budėjo prie teatro, o aš jų sužinotą informaciją skelbiau tinklalapyje.

Teatrą užpuolė truputį po devintos valandos vakaro. Tą vakarą rodyto miuziklo scenoje turėjo pasirodyti ir tikras Antrojo pasaulinio karo laikų lėktuvas. Tuomet kaukėti vyrai su automatais užlipo ant scenos. Jie išsidėstė aplink salės perimetrą. Keletą akimirkų žiūrovai galvojo, kad tai – vaidinimo dalis. Iš viso salėje tą vakarą buvo maždaug aštuoni šimtai žmonių. Išskyrus keliasdešimt mažų vaikų ir užsienio turistų, kuriuos pagrobėjai greitai paleido, ir keletą aktorių (dauguma irgi buvo vaikai), kurie sugebėjo išlipti per persirengimo kambario langą, įkaitai kitas penkiasdešimt aštuonias valandas praleido salėje. Jie buvo išvargę, ištroškę, persigandę ir puolę į neviltį. Nors mobilieji telefonai buvo atimti, keletui pavyko juos išsaugoti ir skirtingais užpuolimo epizodais paskambinti į naujienų radijo stotis, todėl per apsiaustį baimėje sustingęs miestas girdėjo balsus iš teatro vidaus.

Išvargę ir labai ištroškę įkaitai greitai užmigo, todėl, kad atsikeltų, jiems reikėjo medikų pagalbos. Užuot iš karto suteikus medicininę pagalbą, įkaitai buvo išnešti iš teatro ir suguldyti ant jo laiptų, dauguma iš jų ant nugaros, o ne šono, kaip reikėjo. Daug žmonių mirtinai užspringo savo vėmalais net neatgavę sąmonės.
Masha Gessen

Trečią dieną, maždaug septintą valandą ryto keletas atstovų iš Ministrų kabineto atvyko į netoliese esančio universiteto aktų salę, kurioje įkaitų giminaičiai praleido didžiąją laiko dalį per paskutiniąsias tris dienas. „Valdžios atstovai atrodė laimingi ir džiūgaujantys, – vėliau pasakojo vienas iš giminaičių. – Jie priėjo prie mikrofono ir visi salėje sustingo. Jie pasakė, kad operacija pavyko be kliūčių. Pranešė, kad visi teroristai nužudyti ir nežuvo nė vienas įkaitas. Žmonės plojo ir džiaugėsi. Visi dėkojo valdžiai už savo mylimųjų išlaisvinimą.“ Viskas, ką pranešė valdžios atstovai, buvo melas.

Maskvos teatro apsiaustis yra viena ir iš sėkmingiausiai įvykdytų, ir absurdiškiausiai sugadintų įkaitų išlaisvinimo operacijų visoje istorijoje. Per apsiaustį teroristai, kurie atrodė neorganizuoti ir sumišę, derėjosi beveik su visais, kurie atėjo to daryti, ir palaipsniui vis išleido įkaitų. Jie įsileido greitai suburtą gydytojų, politikų ir žurnalistų grupę, kuri atvyko derėtis dėl geresnių įkaitų laikymo sąlygų. Įkaitų giminaičiai desperatiškai tikėjosi taikaus sprendimo. Jie susirinko antrąją dieną ir pasirašė peticiją, kurią pateikė su dviem šimtais penkiasdešimčia parašų:

„Gerbiamas Prezidente,
mes esame įkaitų teatre vaikai, giminaičiai ir draugai. Prašome Jūsų elgtis racionaliai ir gailestingai. Žinome, kad pastatas užminuotas, tad jeigu bus panaudota jėga, jis bus susprogdintas. Esame įsitikinę: kai ant plauko kabo septynių šimtų žmonių gyvybės, kartais privalu nusileisti. Mes prašome Jūsų neleisti žmonėms žūti. Tęskite derybas! Įvykdykite kai kuriuos jų reikalavimus! Jeigu mūsų mylimieji mirs, nustosime tikėti, kad mūsų valstybė yra stipri, o valdžia – tikra. Nepalikite mūsų našlaičiais!“

Po keleto valandų vienas iš korespondentų man paskambino ir pranešė, kad netoli teatro evakuota ligoninė. Padariau išvadą, kad kariuomenė pasiruošė šturmuoti pastatą, todėl ruošė vietas potencialioms aukoms.

Šeštadienį, trečią apsiausties dieną, pusę šešių ryto du įkaitai paskambino į pagrindinę miesto naujienų ir pokalbių radijo stotį „Echo Moskvy“. „Nesuprantu, kas vyksta, – viena įkaitė raudojo į ragelį. – Pilna kažkokių dujų. Visi sėdi. Prašome pagalbos, mes tikimės, kad nesame dar vienas „Kursk“. Negalėdama kalbėti toliau, ji perdavė telefoną draugui, kuris pasakė: „Atrodo, kad jie pradeda naudoti jėgą. Prašau, jeigu įmanoma, neapleiskite mūsų. Mes maldaujame.“ Širdis plyšo matant, kad nei įkaitai, nei jų artimieji netikėjo, kad Rusijos ginkluotos pajėgos yra pajėgios juos išgelbėti. Užuomina apie „Kursk“ katastrofą buvo iškalbinga: jie netikėjo, kad valdžia gali vertinti žmogaus gyvybę.

Tiesą sakant, paruoštas gelbėjimo planas buvo puikus: specialiosios pajėgos sugalvojo panaudoti požemines perėjas, kad teatrą pripildytų dujų, nuo kurių visi užmigtų, o teroristai negalėtų detonuoti paruoštų sprogmenų, kuriais buvo apsitaisiusios juodai vilkinčios moterys. Miegantys teroristai turėjo būti suimti, o įkaitai išlaisvinti, nes jų gelbėtojai turėjo ateiti per tas pačias požemines perėjas ir paradines duris.

Tačiau niekas nevyko taip, kaip buvo planuota. Kol teroristai užmigo, praėjo keletas minučių. Kodėl jie nedetonavo sprogmenų, nebuvo aišku. Pasitaikė kalbančiųjų, kad jokių sprogmenų išvis nebuvo. Išvargę ir labai ištroškę (iš dalies tai įvyko ir dėl to, kad aplink teatrą išsidėstę specialiųjų pajėgų daliniai neleido į pastatą perduoti sulčių ir vandens, kuriuos teroristai buvo nusiteikę priimti) įkaitai greitai užmigo, todėl, kad atsikeltų, jiems reikėjo medikų pagalbos. Užuot iš karto suteikus medicininę pagalbą, įkaitai buvo išnešti iš teatro ir suguldyti ant jo laiptų, dauguma iš jų ant nugaros, o ne šono, kaip reikėjo. Daug žmonių mirtinai užspringo savo vėmalais net neatgavę sąmonės.

Putinas pasakė: „Jeigu norite tapti radikaliu islamo išpažinėju ir ruošiatės būti apipjaustytas, atvykite į Maskvą. Mūsų šalyje sugyvena daug skirtingų religijų. Mes turime įvairių specialistų. Rekomenduočiau, kad operacija būtų atlikta taip, jog niekas ten nebeataugtų.“ Vertėjas neišdrįso išversti viso Putino pasisakymo, todėl šis atsakymas netgi nepateko į kitos dienos „The New York Times“ numerį.
Masha Gessen

Tai atsitiko tiesiog ant pastato laiptų. Mirusieji buvo sukrauti į autobusus, o vos sąmoningi – susodinti greta. Autobusuose taip pat daug žmonių užspringo savo vėmalais, kai jų galvos atsilošė atgal. Jie buvo ne nuvežti į netoli esančią ligoninę, o transportuoti į ligonines Maskvos centre, kuriose gydytojai niekuo negalėjo jiems padėti, nes kariuomenės ir policijos atstovai atsisakė atskleisti, kokie chemikalai buvo panaudoti. Keletas įkaitų buvo komos būklės ar mirė ligoninėje. Buvo tokių, kuriems tai atsitiko po savaitės nuo apsiausties pradžios. Taigi žuvo šimtas dvidešimt devyni žmonės.

Valdžia paskelbė pergalę. Nužudytų miegančių teroristų kūnai buvo nuolat rodomi per televiziją, ant jų galvų matėsi ryškios šūvių žymės. Parašiusi straipsnį apie žmogaus gyvybės nuvertinimą, kurį pademonstravo valdžia, skelbdama pergalę nepaisant be reikalo prarastų šimto dvidešimt devynių gyvybių, susilaukiau grasinimų mirtimi: esą pergalė prieš terorizmą nekvestionuojama. Turėjo praeiti pora mėnesių, kol keletas žmogaus teisių aktyvistų drįso paskelbti, kad Rusija pažeidė daugybę tarptautinių konvencijų ir savo pačios įstatymų, nes naudojo dujas ir jėgą, kai teroristai vis dar buvo linkę derėtis. Dalis rusų apskritai nesužinojo, kad teroristai, kuriems vadovavo dvidešimt penkerių metų vaikinas, pirmąkart išvažiavęs iš Čečėnijos, pateikė tokius reikalavimus, kuriuos išpildyti būtų buvęs vienas juokas, to būtų visiškai užtekę išlaisvinti visus įkaitus. Jie norėjo, kad prezidentas Putinas viešai paskelbtų norįs užbaigti karą Čečėnijoje ir pademonstruotų gerą valią įsakydamas atitraukti karius iš bet kurio atskilusios Respublikos regiono.

Tačiau, nors reikalavimai ir buvo paprasti, teroristai nesuprato, jog jie reikalauja Putino elgtis priešingai jo prigimčiai. Berniukas, kuris niekad nenustodavo kovoti (jis tik truputį pravėsdavo ir puldavo vėl), tapęs prezidentu, grasinančiu teroristus užtikti „kad ir tualetuose“, tikrai buvo labiau linkęs paaukoti šimtą dvidešimt devynis savo šalies piliečius, nei pasakyti, kad nori taikos. Taikos jis nenorėjo.

Praėjus dviem savaitėms nuo teatro apsiausties, Putinas dalyvavo Briuselyje vykstančiame Europos Sąjungos ir Rusijos susitikime, skirtame diskusijai apie tarptautinį islamo terorizmą. Vėliau vykusioje spaudos konferencijoje korespondentas iš Prancūzijos laikraščio „Le Monde“ paklausė apie sunkiosios artilerijos naudojimą prieš civilius Čečėnijoje. Putinas, atrodęs ramus ir netgi su šykščia šypsena lūpų kampučiuose, pasakė: „Jeigu norite tapti radikaliu islamo išpažinėju ir ruošiatės būti apipjaustytas, atvykite į Maskvą. Mūsų šalyje sugyvena daug skirtingų religijų. Mes turime įvairių specialistų. Rekomenduočiau, kad operacija būtų atlikta taip, jog niekas ten nebeataugtų.“ Vertėjas neišdrįso išversti viso Putino pasisakymo, todėl šis atsakymas netgi nepateko į kitos dienos „The New York Times“ numerį. Laikraštyje santūriai šis atsakymas išverstas kaip: „Jūs ir visi kiti esate laukiami ir būsite toleruojami Maskvoje.“ Bet vaizdo įrašas, kuriame Putinas užsipuola korespondentą, vis dar yra populiarus „RuTube“ tinklalapyje net praėjus devyneriems metams. Šis įrašas demonstruoją jo nesugebėjimą net apsimesti, kad jis norėtų taikaus konflikto Čečėnijoje sprendimo.

Masha Gessen, g. 1967, Maskvoje – JAV ir Rusijos žurnalistė, knygų autorė. Grįžusi į Rusiją iš emigracijos 1991 metais, ji dirbo ne viename Rusijos spaudos leidinyje, todėl iš arti stebėjo visą politinį Rusijos dešimtojo dešimtmečio virsmą. 2012 metų rugsėjį M. Gesen buvo atleista iš seniausio Rusijoje laikraščio „Vokrug sveta“ redaktorės pareigų, nes atsisakė siųsti žurnalistą į vieną iš parodomųjų renginių, kuriuose dalyvavo Vladimiras Putinas. Tai pirmoji M. Gessen knyga lietuvių kalba. Knygą išleido leidykla „manoknyga.lt“. Knyga pasirodys vasario mėn.


Nors autorė dėjo visas pastangas, kad interneto adresai būtų tikslūs, tačiau nei autorė, nei leidėjas neprisiima atsakomybės dėl galimų jų klaidų ar pokyčių, atsiradusių po knygos išleidimo
.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

A. Marcinkevičius. Nutylėta pergalės kaina: kiek ir ko gavo Sovietų Sąjunga iš sąjungininkų (663)

Žinomas Rusijos istorikas Markas Soloninas nepatingėjo ir suskaičiavo, kiek ir ko gavo Sovietų Sąjunga iš Vakarų sąjungininkų per Antrąjį pasaulinį karą. Šiandieninėje Rusijoje ir dabar stengiamasi tai nutylėti, akcentuojant vien tik „sovietinės liaudies žygdarbį“…

R. Bogdanas. Dideli žmonės patogiausi, kai jų nelieka (212)

Trečiadienį įvyko du išlaisvintųjų sutikimai. Maskvos Vnukovo oro uoste nusileido lėktuvas, iš Rostovo atskraidinęs Rusijos piliečius Aleksandrą Aleksandrovą ir Jevgenijų Jerofejevą. Jie buvo nuteisti Ukrainoje kalėti 14 metų už dalyvavimą teroristinėje veikloje ir už Ukrainos kariškio nužudymą.

E. Lucasas. Ar tikrai žengiame į scenarijų, pavaizduotą knygoje „2017-ieji: karas su Rusija“ (126)

Mano vanagiškas požiūris į Rusiją daugelio Britanijos vyriausybėje būdavo atmetamas kaip „pamišėliškos Edwardo Lucaso kalbos“. Taigi man buvo įdomu pamatyti naują knygą „2017-ieji: Karas su Rusija“ (2017: War with Russia), kurios autorius – labai aukštas pareigas užėmęs britų dimisijos generolas seras Richardas Shirreffas. Tai šiek tiek beletrizuotas scenarijus, vaizduojantis Kremliaus ataką prieš Baltijos valstybes, paskatintą Vakarų šalių karinio silpnumo.

R. Bogdanas. JAV reikia trečio kandidato (73)

Prezidento rinkimai JAV įsibėgėjo visu tempu. Rūpi mums ar nerūpi, bet labai daug kas priklauso nuo JAV pozicijos mus tiesiogiai ir netiesiogiai liečiančiais klausimais. Todėl Lietuvai tikrai ne tas pats, kokia bus JAV politika, pvz., Europos Sąjungos, Baltijos šalių ar Rusijos atžvilgiu.

Vodkos imperija: vadai gerdavo kol apsivemdavo, prie stiklelio sprendėsi paprastų žmonių likimai (178)

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Marko Lawrence‘o Schrado knygą „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“, kurioje pateikiama unikali Rusijos politikos, kultūros istorija per vodkos prizmę. Autorius – Vilanovos universiteto Politikos mokslų katedros (JAV) docentas.