M. Zingeris. Bū ir Pistoletui pasisekė labiau

Johnis Deppas, išdaigininkas aktorius, blizgių žurnaliukų dukart pripažintas seksualiausiu visų laikų vyriškiu, atskrido į Australijos Kvislando Auksinę pakrantę filmuotis eilinėje „Karibų jūros piratų“ serijoje.

Bū ir Pistoletas: trileris

Kaip ir pridera porai, kuri į filmavimo aikšteles atvyksta privačiais lėktuvais, nuplevėsavo su žmona į grožio saloną.

Su garsiąja porele bidzeno ir du Jorkšyto terjerai – iš tų smulkių niekšelių, kurie šokinėja kaip teniso kamuoliukai, kiauksi, ir kiekvienam, norinčiam juos pakutenti, kanda į pirštą. 

Iš Deppo sutuoktinės Amber Heard Instagrammo akivaizdu, kad ponia dėl šunelių proto netekusi. Bū ir Pistoletas čia išdykauja, žaidžia, kiurkso ant sofų, spokso į šeimininkę supratingomis, apskritomis akutėmis.

Šukuosenų modeliuotojos, masažuotojos ir klientės, salono veidrodžiuose suspindus Holivudo žvaigždei, puolė tūpčioti prieš tuos du šelmius ir ciksenti jiems prieš nosį mobiliaisiais. Šurmulio ir kiauksėjimo buvo ligi kvartalo kampo ir skersai gatvę. 

Nei vienas iš devynių šimtų nuskendusių Viduržemio jūroje pabėgėlių mano matytoje ir girdėtoje pasaulinėje žiniasklaidoje nebuvo pavadintas vardu, nelygu tie žavingi Johnio Deppo šunys.

Markas Zingeris

Ir tą pačią dieną sprogo sensacijos bomba.

Tų nuotraukų pasirodymas tinkluose sukėlė ne vien tik Australijos kino sirgalių ir jų kalyčių simpatijas Deppo jorkšyrams, bet ir prišaukė jiems mirties nuosprendį.

Pernelyg atsipalaidavusiai Australijos visuomenės daliai ir šunyčių šeimininkams trenkė per galvą daugiau nei prieš šimtmetį šiame kontinente priimtas įstatymas.

Dalykas tas, kad Johniui Deppui juos atskraidinus privačiu lėktuvu, Bū ir Pistoletas prasmuko į egzotiškų padarų kontinentą, kur papūgų miestuose tiek, kiek pas mus karvelių, kur pilna lepių koalų ir nusipenėjusių kengūrų, be jokios veterinarinės patikros. Ir šiurkščiai pažeidė 1908 m. karantino įstatymą, dėl kurio Australija ligi šiol išlieka vienintele šalimi, kurioje išsaugotos retos rūšys ir nepaplinta pasiutligė. Nekalbant apie kitas pasienio kontrolės procedūras, esi pažeidžiamas, kai esi įšmugeliuojamas kelionmaišyje. Deppo šuniukai buvo tikrų tikriausi nelegalai!
Australijos žemės ūkio ministras Barnabie Joyce‘as, sužinojęs, kad į Australiją jie įvežti be popierių, taip įtūžo, kad paskelbė ponui Deppui ir poniai Heard ultimatumą: mes jums jau ir šiaip darėme nuolaidų dėl filmui reikalingų beždžionių, o jūs dar įsivežate po skvernu Jorkšyro terjerus?! Arba jūs visi dingstate atgal į Kaliforniją, arba mes jiems įvykdome eutanaziją. 

Įsivaizduoju, kaip ponia Heard šūkavo buduare ir Johnis jai priekaištavo, kad neišsimiegojęs negalės dirbti. Juk jis – kone kiekviename kadre. O šį pavasarį filmuojan, jau ir taip būta dviejų pertraukų! Ir ką jis pasakys 400 žmonių armijai, samdomai masinėms scenoms. Tikriausia Johnis Deppas negalėjo kaip reikalas įsijausti į šauniojo kapitono Jacko Sparrow vaidmenį, kol jo augintiniams grėsė egzekucija.

Kai Bū ir Pistoletui tebuvo likę gyventi dvi paros ir milijonai žmonių išvydo internete laikrodį su krūpsinčiu plaukeliu sekundėms, likusiomis iki jorkšyrų gyvenimo pabaigos, septyniolika tūkstančių sirgalių spėjo pasirašyti peticiją ministrui Joyce‘ui, o parlamentaras Clive‘as Palmeris pareiškė, kad ministras pavertė Australiją anekdotų taikiniu, daro žalą JAV ir Australijos santykiams ir, jei filmavimas stos, bus milijoninių nuostolių ir atsiras šimtai bedarbių. 

Į Australijos Auksinę pakrantę suskrido „Sky News“, „Holliwood reporter“, „The Gardian“ ir kiti žurnalistai, darę reportažus Australijos motolenktynių čempiono namų, kur gyveno Johny Deppas, ponia Heard, Bū ir Pistoletas, fone. Bet paskutinę akimirką buvo rastas išmintingas sprendimas. Automobilių kortežas išvežė jorkšyrus į Brisbeno oro uostą. Jie buvo išskraidinti į tėvynę žvaigždės sąskaita. Be to, Deppas privalės sumokėti baudą už įvažiavimo taisyklių pažeidimą.

Bemat buvo pataisyti ir Australijos įvažiavimo įstatymai. Nuo šiol visi čia atskrendantys, ar tai būtų milijardieriai iš privačių lėktuvų, ar eiliniai turistai iš komercinių boingų, turės pėdinti į šią šalį vienu koridoriumi, praeiti vienodą muitinės, pasieniečių ir, jeigu reikia, veterinarių patikrą. Jokių jorkšytų kelionmaišiuose! 

Atomazga? Vargu. Žurnalistai išsiaiškino, kad jorkšyrai gali būti neįleisti ir į JAV, nes Johnis Deppas, matyt, pernelyg įsijautęs į piratų kapitono vaidmenį, juos iš namų išskraidino taip pat, kaip ir įsivežė į Australiją – kelionmaišyje, be jokių formalumų. 

Žodžiui, kol kas Bū ir Pistoletas liko be tėvynės ir pilietybės. Kol šis klausimas sprendžiamas, tikėkimės piketų prie JAV ambasadų visame pasaulyje su šūkiais: „Reikalaujame įteisinti Bū ir Pistoletą. Šalin biurokratiją.“

Esu tikras, kad ši istorija – su laiminga pabaiga.

Realybės šou: skenduoliai prie Europos krantų

Bet toli gražu nesu tikras dėl kitų nelegalų – žmonių, o ne šunų – mirštančių Vakarų civilizacijos pasieniuose. 

Johniui Deppui skraidinant šuniukus į Australiją, prie Europos ir Australijos krantų vyko laivų su migrantais, pavadintų plaukiojančiais karstais, tragedija. „Aš neatsiprašau už tas priemones, kurių Australija ėmėsi, priversdama tuos laivus sugrįžti į jūrą“, – tai Australijos premjero Tony Abboto žodžiai. Ką jis privertė sugrįžti į jūrą? Čia kalbama apie surūdijusias geldas, nusikaltėlių, apgavikų ir vyriausybių pamestas bangų valiai su tūkstančiais vaikų, moterų ir senių, vyrų ir paauglių – besigaluojančių nuo ligų, slopstančių nuo pragariškos kaitros. Be vandens ir be maisto.

O graikų pakrantės apsaugos laivai šiomis dienomis Egėjo jūroje tiesiog taranavo ir perplaukė per gumines valtis, kuriose plūduriavo išsekę pabėgėliai nuo skurdo ir smurto suirutės apimtose „trečiojo pasaulio“ šalyse. Ir nei vienas iš devynių šimtų nuskendusių Viduržemio jūroje pabėgėlių mano matytoje ir girdėtoje pasaulinėje žiniasklaidoje nebuvo pavadintas vardu, nelygu tie žavingi Johnio Deppo šunys. Kaip ir priderėtų, kalbant apie žmonių tragedijas. Ir jų istorija nepapasakota. Niekas ir niekados apie juos nieko nesužinos. 

Pasak aukštos Jungtinės Karalystės užsienio reikalų pareigūnės, kurią cituoja „The Telegraph“, jos Vyriausybė „neremia gelbėjimo operacijų Viduržemio jūroje“. Tai mirties nuosprendis dar tūkstančiams nelaimėlių. Negi imigrantų skandinimas tampa 2015 m. Vyriausybei priimtina politika, mąsto Danas Hodgesas „The Telegraph“ puslapiuose. Europa, Australija ir Amerika neteko žado, susidūrusi su šiuo reiškiniu, ir krapšto pakaušį, ar jai atsisakyti laivybos įstatymų – „gelbėk skęstantį“ – ir apskritai žmoniškumo. 

Taigi, ar galime spręsti „nelegalų“ problemas neprarasdami empatijos ir humanizmo, kurie yra Vakarų kultūros kertiniai akmenys nuo II pasaulinio karo pabaigos, ne mažiau negu vakarietiški gerbūvio pasiekimai? Ar nebegalime sutelkti dėmesio į žmones, žūstančius mūsų civilizacijos prieigose? Ne tik į represuotus, nužudytus Rusijoje ar karingojo islamo šalyse, bet ir į tuos, kuriems atimta pamatinė žmogaus teisė – teisė į vaikystę, teisė į gyvenimą. Jeigu degraduos mūsų moraliniai vertinimai, jeigu vertybės taip nunyks ir pažangiausių pasaulio šalių istorija šitaip toliau rutuliosis, mums, ko gero, taps natūralu jau šiame amžiuje ir artimam perkąsti gerklę, kai radikalai, atvesti prie valdžios antiimigrantinės retorikos, įtvirtins kokios nors „titulinės nacijos“ arba stipresniojo viršenybę. 

Bet Vakarų reakcija į šią humanitarinę katastrofą turi ir kitą pusę. Tai senokai žiniasklaidos tyrinėtojų pastebėtas simptomas: visuomenėse išseko užuojautos atsargos! Skaitytojas ir žiūrovas pavargo nuo naujienų apie karus – Ukrainoje, Sirijoje, Jemene, Afrikoje arba katastrofas po žemės drebėjimo Nepale, ar Ebolos Afrikoje, nuo varguolių, siekiančių įsigauti į Europą net ir gyvybės kaina. Juk mūsų klasikiniam biurgeriui tos katastrofos menamos, kaip ir siaubo filmai, ir kad jis jas egzistencialiai išgyventų reikia sukrėtimo – betarpiško susidūrimo su tikrove. O Johnio Deppo jorkšyrai masėms – ir pramoga, ir mažytė tragedija. Kaip tai vadinama teatruose? Melodrama, komfortabilus žanras. 

Kaip tik tai, ko reikia persisotinusiam vartotojui. Štai dėl ko Bū ir Pistoletas dėmesio nestokojo.
Ir štai dėl ko miręs valtyje paauglys iš Somalio ar Pakistano išstumiamas iš akiračio mūsų psichologinės savigynos mechanizmų, dėl kurių mes taip gerai jaučiamės senutėje Europoje. Padavėjau, dar alaus!