M. Chodorionokas žurnalo „VPK“ (Vojeno-promyšlenyj kompleks – karinis-pramoninis kompleksas – vert. pastaba) straipsnyje „Kaip sužlugdyti kariuomenę“ (spalio 1 d. Nr. 36) įvykius vertina taip:

Ukraina ginkluotoje konfrontacijoje su pietryčių formuotėmis patyrė žeminamą pralaimėjimą. „Nezaliežnos“ (nepriklausomosios) kariuomenė kovoje su šauktiniais iš esmės neteko visos savo sunkiosios ginkluotės, numušti beveik visi buvę tvarkingi lėktuvai ir sraigtasparniai, ukrainiečių daliniai patyrė nemažų karinio personalo nuostolių. Bet taip ir nebuvo parodyta svarbiausia: kovinė dvasia ir gebėjimas kovoti net su nereguliariosiomis formuotėmis.“

Šioje pastraipoje beveik viskas, mano nuomone, neteisinga.

Aritmetika

Pradėkime nuo paprasčiausio. Suskaičiuokime bedvasius, negyvus objektus, o būtent – kovos lėktuvus. Iš tikro lėktuvų visai nedaug, o šiame ginkluotame konflikte juos naudojo tik viena pusė, o ir ta pati nelabai aktyviai; atitinkamai nuostoliai vienetiniai, o praradimo vieta ir pats faktas kruopščiai dokumentuotas. Iki rugpjūčio 29 d. Ukrainos karinės oro pajėgos neteko 10 lėktuvų priešo numuštų lėktuvų, iš jų 3 transporto, 1 bombonešių Su-24, 2 naikintuvų MiG-24 ir 4 atakos lėktuvų Su-25. Dar vienas Su-25 negrįžtamai prarastas dėl techninių priežasčių. Iš viso prarasti 8 smogiamieji (neskaičiuojant transporto) lėktuvai. Daug ar mažai?

Oficialiuose Ukrainos šaltiniuose pateikiami duomenys (Ukrainos ginkluotųjų pajėgų „Baltoji knyga“) ir ginkluotės kontrolės tarptautinių organizacijų vertinimai šiek tiek skiriasi, tačiau skaičiai tokie: 2013 m. rikiuotės daliniuose kovinės parengties buvo 33–34 bombonešiai Su-24, 20–24 naikintuvai Su-27, 80 naikintuvų MiG-29, 31–36 atakos lėktuvai Su-25 – iš viso apie 170 kovos lėktuvų. Taigi nuo pradinio, kovai parengtų lėktuvų skaičiaus, negrįžtamųjų nuostolių susidarė apie 5 proc. Todėl negalima teigti: „Buvo numušti beveik visi.“

Be to, keletas dešimčių Su-27 ir MiG-29 buvo ne koviniuose daliniuose (saugojimo bazėse, remontuojami gamyklose). Be to, yra saugoma keletas dešimčių moraliai pasenusių (bet dar visiškai tinkamų naudoti šiame ginkluotame konflikte) naikintuvų bombonešių MiG-27.Tokioje situacijoje prarasti 8 vienetai vargu ar nusipelno didesnio dėmesio. Papildysime tik tokiu faktu, kad iš 72 smogiamųjų sraigtasparnių Mi-24 koviniuose veiksmuose iš viso negrįžtamai prarasti tik 4 vienetai (6 proc.).

Ukrainos ginkluotosiose pajėgose tankų yra nepalyginamai daugiau, jie buvo naudojami labai intensyviai, prieštankinių priemonių priešo pusėje taip pat buvo daug, todėl atitinkamai šarvuotosios technikos nuostoliai gana dideli. Tikslius skaičius pateikti sunku dar ir dėl to, kad pamuštą tanką (kitaip nei lėktuvą) dažnai galima sutaisyti ir vėl grąžinti į rikiuotę. Sprendžiant iš oficialių Ukrainos nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos suvestinių, pasirašius Minsko protokolą dėl paliaubų, vien per pirmąją savaitę „Ukroboronprom“ kilnojamosios brigados atkūrė 67 šarvuotosios technikos vienetų, iš jų 30 tankų kovinę galią. Pagal turimus vertinimus, negrįžtamieji nuostoliai yra bene 75 tankai ir 140 vienetų BMP ir BDM (šarvuotoji pėstininkų mašina ir šarvuotoji desanto mašina).

Markas Soloninas
Nuostoliai milžiniški. Užteks pasakyti, kad per Afganistano karo 9 metus sovietų kariuomenė neteko 147 tankų, t. y. tik dvigubai daugiau nei per tris kovos Donbase mėnesius.
Nuostoliai milžiniški. Užteks pasakyti, kad per Afganistano karo 9 metus sovietų kariuomenė neteko 147 tankų, t. y. tik dvigubai daugiau nei per tris kovos Donbase mėnesius. Tačiau vertinant Ukrainos GP potencialą ir galimą kovinių veiksmų atnaujinimo perspektyvą būtų adekvatu lyginti ne su Afganistanu, o su pradiniu Ukrainos šarvuotosios technikos skaičiumi. Štai 2013 m. pradžioje Ukrainos ginkluotosiose pajėgose buvo apie 700 tankų ir 2500 įvairiausių tipų šarvuotųjų kovos mašinų. Be to, dar buvo saugoma 2650 tankų T-64, T-72 ir T-80 (2010 m. duomenys). Tokiais skaičiais stebėtis nereikia, nes sovietų tankų kariuomenė buvo didžiausia pasaulyje, o SSRS iširus Ukrainos teritorijoje liko apie 6,5 tūkst. tankų, neskaičiuojant kitos „šarvuotosios smulkmės“.

Kaip matome, Ukrainos ginkluotosios pajėgos turi būtiną materialinę bazę ir gali kompensuoti patirtus tankų nuostolius ir net daug kartų padidinti jų skaičių mūšio lauke. Pagal atvirai publikuojamą „Novorosijos“ žvalgybos vertinimą (http://novorossia.su/ru/node/6620) šiuo metu Ukrainos GP tiesiogiai fronte turi 560 tankų, 1300 BTR (šarvuotųjų transporterių), BMP ir BDM. Verta nepamiršti, kad Ukrainos teritorijoje buvo didžiausios SSRS tankų, tankų variklių, šarvuotų korpusų gamyklos, o tai atveria rimtas galimybes remontuoti, atkurti, modernizuoti turimą ir gaminti naują šarvuotąją techniką. Blaivaus situacijos vertinimo neturi pakeisti raminant save sekamos pasakos, kad „fašistų-banderininkų chunta“ neteko didesniosios dalies sunkiosios ginkluotės.

Negrįžtamieji Ukrainos ginkluotųjų pajėgų personalo (žuvę ir dingę be žinios), iš jų nacionalinės gvardijos (t. y. buvusiosios VRS vidaus kariuomenės) padalinių nuostoliai ir savanorių batalionai (šių formuočių organizacija ir pavaldumas skirtingas). Sukurti teritorinės gynybos batalionus numatė mobilizacijos planas, jie pavaldūs gynybos ministerijai ir teoriškai turėjo būti suformuoti vietinių karinių komisariatų. Tai apie 1,5–2 tūkst. žmonių. Šis skaičius visiškai siejasi su žinomu sužeistųjų Ukrainos ligoninėse skaičiumi (3,5–4 tūkst. žmonių). Taip, oficialūs duomenys iš esmės mažesni (iki rugsėjo pabaigos žuvę 967), tačiau į šį skaičių neįtraukti gana nemaži dingusiųjų be žinios skaičiai, kurių dauguma, matyt, žuvo.

Be to, pati ginkluoto konflikto, kuriame dalyvauja nereguliariosios formuotės, specifika neleidžia tiksliai suskaičiuoti nuostolių. Kadrinis personalas 426 žmonės. Vidaus reikalų ministerijos sričių valdybų savanorių batalionai – mobilizaciniame plane nenumatyta improvizacija, kurią teko įgyvendinti visiškai sužlugus sistemai ir dezertyravus dideliam milicijos darbuotojų skaičiui. Realus personalo dydis – nuo 200 iki 600 žmonių. Pradžioje visi batalionai buvo ginkluoti vien lengvaisiais šaunamaisiais ginklais. Rusijos propagandos pastangomis nuo musės iki dramblio dydžio išpūstas „Pravyj sektor“ sukūrė savo ginkluotąsias formuotes, kurių yra 300–400 žmonių. Tai vienintelis savanorių batalionas, kurio kovotojų valstybė nepripažįsta ATO (antiteroristinės operacijos) dalyviais ir atitinkamai jie negauna priklausančių valstybės lengvatų.

Adekvačiai vertinant nuostolių mastus, būtina šiuos skaičius palyginti su esančia KVT (karo veiksmų teatras) Ukrainos ginkluotųjų pajėgų grupuote. Pagal jau anksčiau minėtos „Novorosijos“ žvalgybos vertinimą, tiesiogiai konflikto priešingų pusių sąlyčio linijoje Ukrainos ginkluotosios pajėgos turi apie 20 tūkst. žmonių; be to, Iziumsko, Slaviansko, Kramatorsko rajone operatyviniame rezerve dar yra 6 tūkst. žmonių. Atsižvelgiant į patirtus personalo nuostolius, užnugario ir transporto padalinių, užnugario apsaugos tarnybos dydį, visos Ukrainos GP grupuotės, realiai dalyvaujančios koviniuose veiksmuose, dydis yra 35–40 tūkst. žmonių. Taigi bendri nuostoliai sudaro 16 proc. grupuotės dydžio, iš jų negrįžtamieji – 5 proc. Tai gana dideli nuostoliai, tačiau ne rekordiniai. Tai, kas pasakyta, paaiškinsime keliais karo istorijos pavyzdžiais.

Chalchin Golas. Bendrą įvykių vaizdą visiškai galima lyginti: vasara, stepė, ribotas laike ir erdvėje ginkluotasis konfliktas; Raudonosios armijos kariuomenės grupuotės dydis 69 tūkst. žmonių, 498 tankai ir 385 kitos šarvuotosios mašinos. Bendri nuostoliai sudarė 24 tūkst. žmonių (35 proc. pradinio grupuotės dydžio), iš jų negrįžtamieji – 8 tūkst. žmonių (12 proc.).

1941 m. rugpjūtis, suomių kariuomenės puolimas Karelijos sąsmaukoje. Operacijoje dalyvavo 7 pėstininkų divizijos, skaičiuojant ir korpuso dalinius grupuotės dydis sudarė 120–130 tūkst. žmonių. Per mėnesį trukusią kovą nuostolių susidarė 25 tūkst. žmonių (20 proc. pradinio skaičiaus). Tai vidurkis, kai kuriuose daliniuose nuostoliai buvo daug didesni; štai 7-asis pėstininkų pulkas prarado 480 žmonių žuvusiais ir 1622 sužeistaisiais, o tai sudarė daugiau nei pusę jo kadrinio personalo.

O dabar įvertinsime išteklius, kuriuos turi Ukrainos ginkluotosios pajėgos atkurti karinio personalo nuostoliams ir vėliau grupuotę padidinti. 2013 m. pabaigoje karo tarnyboje buvo 139 tūkst. žmonių, iš jų sausumos kariuomenėje (pagal skirtingus šaltinius) nuo 49 iki 57 tūkst. Be to, 40 tūkst. pasieniečių, VRM vidaus kariuomenėje – 33 tūkst., Ukrainos saugumo tarnyboje – 30 tūkst. atskirasis jūrų pėstininkų batalionas, du žvalgybos valdybos vyriausiojo štabo (VŠ) specialieji pulkai. Už šios kariaunos nugaros – didžiulė šalis su gyventojais (atėmus Lugansko ir Donecko sritis) daugiau nei 35 mln. žmonių, taigi net palyginti kukliu mobilizaciniu lygiu galima apginkluoti 500 tūkst. karių.

Markas Soloninas
Ukrainos pusė šioje veikloje (teoriškai!) turėjo milžinišką materialinių ir kovos priemonių persvarą. Prorusiškosios jėgos lenkė savo priešininką pačiu svarbiausiu aspektu – valdymo kokybe.
Jeigu kalbėsime apie moralinį politinį vertinimą, tai, mano nuomone, jį reiktų suformuluoti taip: žmonių nuostoliai palyginti dideli ir gali tarp Ukrainos aktyvios gyventojų dalies sukelti nuožmią neapykantą Rusijai ir jos prezidentui (norintieji apie tai gali sužinoti bet kuriame ukrainietiškame interneto forume, o jų cituoti aš negaliu dėl įstatymo ir padorumo), bet jų visiškai nepakanka palaužti pasipriešinimo valią. Tą pačią mintį tik šiek tiek kitais žodžiais rugsėjo 11 d. išsakė „jungtinės pietryčių armijos“ vyriausiasis vadas Girkinas-Strelkovas: „Anksčiau Kijevas neturėjo kovingos kariuomenės, nei gyventojų palaikymo, o dabar baudėjai sutelkti ir ginkluoti iki dantų.“

Kovos veiksmų vyksmas

Labai glaudžiai išdėsčius Donbase vykstančio ginkluotojo konflikto istoriją ji atrodys taip. Masinė netvarka prasidėjo 2014 m. pirmosiomis kovo dienomis ir permainingai vyko visą mėnesį. Demonstrantai užėmė administracinius pastatus, nuo kurių nedelsiant buvo nuplėšiama, sudaužoma Ukrainos valstybės simbolika ir iškeliamos Rusijos Federacijos vėliavos bei jos prezidento portretai.

Balandžio 6–8 d. padėtis Donbase smarkiai paaštrėjo: tiksliai veikiantys ginkluotų, kaukėtų žmonių būriai užimdavo valstybės įstaigas, milicijos ir Ukrainos valstybės saugumo pastatus, kuriuose be jokio pasipriešinimo buvo užgrobta šimtai vienetų šaunamųjų ginklų.

Markas Soloninas
Ukrainos teritorijoje buvo didžiausios SSRS tankų, tankų variklių, šarvuotų korpusų gamyklos, o tai atveria rimtas galimybes remontuoti, atkurti, modernizuoti turimą ir gaminti naują šarvuotąją techniką. Blaivaus situacijos vertinimo neturi pakeisti raminant save sekamos pasakos, kad „fašistų-banderininkų chunta“ neteko didesniosios dalies sunkiosios ginkluotės.
Balandžio 7 d. Donecke buvo paskelbta vadinamoji „Donecko liaudies respublika“. Visa tai, kaip ir anksčiau, vyko iškėlus Rusijos vėliavas, o save paskyrusios valdžios pirmuoju veiksmu tapo kreipimasis į Putiną prašant įvesti kariuomenę. Iki balandžio pabaigos maištininkai užėmė Donecką, Luganską, Gorlovką, Kramatorską, Slavianską, Lisičanską, Mariupolį; į jų kontrolę pateko pusė Lugansko ir Donecko sričių teritorijos ir gyventojų. Nuo balandžio 18 d. ant užgrobtų administracijos pastatų Rusijos vėliavas pradėjo keisti Donecko liaudies respublikos (DLR) ir Lugansko liaudies respublikos (LLR) vėliavos, kurios aiškiai ir demonstratyviai kopijuoja Rusijos federacijos vėliavą ir herbą.

Iš kitos pusės, centrinė valdžia Kijeve balandžio 15 d. paskelbė pradedanti karinę („antiteroristinę“) operaciją Donbase, o generalinė prokuratūra gegužės 17 d. DLR ir LLR pripažino teroristinėmis organizacijomis. Nepaisant tų garsių pareiškimų, aktyvūs veiksmai nebuvo pradėti ir realiai karas prasidėjo tik paskutinį birželio dešimtadienį. Tuo metu maištininkų pusėje kariavo apie 15–20 tūkst. žmonių ginkluoti būriai, turintys tankų, artilerijos ir „gradų“, o daugybė šachtininkų gyvenviečių buvo paverstos kariškai aprūpintais ir įtvirtintais rajonais.

Iš pradžių Ukrainos kariuomenė mėgino atkurti sienos kontrolę, t.y. atkirsti maištininkus nuo Rusijos sienos. Vienos savaitės trukmės puolime šiaurės rytuose, „DLR ruože“, buvo pralaužtas beveik 100 km ir nuo 10 iki 20 km pločio „koridorius“ palei sieną. Puolimas įstrigo, o anksčiau pasiektas rezultatas faktiškai prarado operatyvinę reikšmę, nes priešiškos LLR užimtas liko 120 km pločio sienos ruožas su Rusija, kuriuo sruvo pastiprinimas, ginklai ir šaudmenys. Be to, suspausti siaurame „koridoriuje“ Ukrainos saugumo daliniai pateko į sistemingą artilerijos pabūklų ir „gradų“ apšaudymą iš Rusijos pusės. To Ukrainos ginkluotosios pajėgos visai nesitikėjo, o atsakyti ugnimi į artilerijos pozicijas Rusijos teritorijoje nerizikavo. Galiausiai patyrus didelių nuostolių teko kovose atitraukti kariuomenę daug toliau nuo sienos.

Kiek sėkmingiau puolimas vyko centriniame fronto ruože. Palengva stumdamasi iš vakarų į rytus Ukrainos GP kariuomenė liepos viduryje susigrąžino Slaviansko, Kramatorsko, Artiomovsko, Dzeržinskio rajonų kontrolę. Pietuose buvo užimtas strategiškai svarbus pramonės centras ir uostas – Mariupolis; iki liepos pradžios visa Azovo jūros pakrantė ir 100 km pasienio sausumos ruožas į šiaurę nuo jo jau buvo užimtas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų.

Naujas Ukrainos GP puolimo etapas prasidėjo rugpjūtį. Galingu tankų smūgiu pavyko pramušti „koridorių“ nuo Debalcevo iki Torezo, o kartu priešpriešiniu smūgiu į šiaurės vakarus nuo sienos Ukrainos GP nustūmė priešą iki linijos: Ilovaiskas, Šachtiorskas. Rugpjūčio 24 d. padėtis: priešo Donecko grupuotė buvo atkirsta nuo Lugansko, t. y. nuo tiekimo linijų iš Rusijos teritorijos; šiaurėje Ukrainos GP kariuomenė užėmė Lisičanską, Pervomaiską, Latugino, Luganskajos stanicą ir beveik visiškai apsupo „ LLR sostinę“ Lugansko miestą. Maištininkų kontroliuojama teritorija susitraukė iki Lugansko ir Donecko sričių vienos penktosios dalies.

Rugpjūčio 24-osios ryte (kaip tik Ukrainos nepriklausomybės dieną) sudaryta iš keleto batalionų– taktinių grupių smogiamoji grupuotė kirto sieną Lužkos, Amvrosijevkos rajone ir palaikoma galingos artilerijos ugnies pradėjo puolimą vakarų kryptimi Kuteinikovo, Starobeševo link. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pranešimu, tai buvo Rusijos reguliariosios kariuomenės 98-osios ir 106-osios oro desanto divizijų, 31-osios desanto–šturmo, 8-osios ir 9-osios motorizuotųjų šaulių divizijų padaliniai. Baigiantis dienai, ukrainiečių kariuomenės grupuotės valdymas prie sienos buvo prarastas (vadas generolas leitenantas Piotras Litvinas paliko kariuomenę ir pabėgo iš fronto), prasidėjo neorganizuotas atsitraukimas.

Rugpjūčio 25–26 d. Ilovaisko, Kuteinikovo rajone Rusijos kariuomenė pasistūmėjo 35–40 km nuo sienos ir apsupo Ukrainos GP dalinius („katile“ atsidūrė penkių savanoriškųjų batalionų ir 51-osios motorizuotosios brigados padaliniai). Rugpjūčio 27 d. mėginimas deblokuoti apsuptuosius buvo nesėkmingas. Tolesnė įvykių eiga neaiški ir apgaubta tirštos spėlionių miglos. Atrodo, kad abiejų pusių vadovybės susitarė dėl koridoriaus išvesti iš „katilo“ apsuptiems Ukrainos GP daliniams, tačiau liepos 29 d. žygiuojanti ukrainiečių kariuomenės kolona buvo masiškai apšaudyta iš artilerijos, tankų bei reaktyvinių salvinės ugnies sistemų (RSUS). Ištrūkti iš apšaudymo pavyko tik išsklaidytiems atskiriems padaliniams ir pavieniams kovotojams. Iš esmės Ukrainos GP per penkias mūšio dienas Amvrosijevkos, Ilovaisko rajone nuostoliai būta beveik pusė per visą kampaniją patirtų nuostolių.

Rusijos kariuomenė ir DLR ginkluoti būriai (iš viso apie 6 tūkst. žmonių) kartu puolė Azovo jūros pakrante Mariupolio kryptimi, bet buvo sustabdyti rytiniame miesto pakraštyje. Šiaurėje Ukrainos GP atsitraukė 30–50 km, LLR vėl užėmė Latuginą, deblokavo Luganską ir priartėjo prie Sčastjės gyvenvietės priemiesčio. Vos per 10 dienų prorusiškųjų pajėgų užimta teritorija padidėjo dvigubai. Susiklosčius tokiai situacijai rugsėjo 5 d. Minske ir buvo pasirašytas susitarimas nutraukti ugnį. Jau pasirašius Minsko susitarimus buvo ne kartą mėginta nublokšti ukrainiečių kariuomenę iš Donecko aerouosto ir svarbaus Debalcevo transporto mazgo, bet tai nepavyko.

Kas ką nugalėjo?

Užduotis, kuri buvo iškelta Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms yra žinoma: centrinė valdžia privalo pradėti valdyti visą Donecko ir Lugansko sričių teritoriją, maištininkus nuginkluoti arba išvyti už Ukrainos ribų. Ši užduotis neįvykdyta. Vadinasi, ukrainiečių kariuomenė patyrė pralaimėjimą. Nors pirmiausia, prieš pradėdami ieškoti atitinkamo pakaitalo žodžiui „pralaimėjimas“ verta pateikti paprastą klausimą: o ar buvo kariuomenė?

„Ginkluotosios pajėgos gali būti tik dviejų normalių būsenų – arba jos kariauja, arba rengiasi karui. Kariuomenėje ir laivyne iš esmės trečiosios būsenos negali būti.“ Tai sugalvojau ne aš, taip tame pačiame straipsnyje rašo pulkininkas M. Chodorionokas. Ginčytis dėl tokios akivaizdžios tiesos netenka, bet būtent tokioje neįmanomoje būsenoje Ukrainos kariuomenė išbuvo du dešimtmečius.

Net šalies prezidento pasirašytuose popieriuose nebuvo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų doktrinos. Kariuomenė egzistavo tarsi kerėpliškai išsiplėtusi „garbės sargybos kuopa“. Atrodytų, suvereni šalis pagal statusą privalėtų turėti savas ginkluotąsias pajėgas, bet su kuo gi ji kariaus, nejaugi su Rusija? Nuostabu, kai 2005 m. buvusių karinių apygardų pagrindu buvo kuriama vadinamoji „operatyvinė vadovybė“, buvo sukurtos grupuotės „Vakarai“, „Pietūs“ ir teritorinė valdyba „Šiaurė“, bet tik ne „Rytai“. Kariniu atžvilgiu Ukrainos–Rusijos siena liko visiškai atvira, nesutvarkyta ir neįtvirtinta.

Iliuzinę sampratą, kad Ukrainos kariuomenei kariauti niekada ir su niekuo neteks, lėmė ir visuotinė siaubinga netvarka šalyje. „Korupcija pasiekė tokius mastus, kokių mes čia, Rusijoje, net nesapnavome. Tokių problemų, kaip pralobimas bei visuomenės susiskirstymas, netrūksta ir pas mus, bet Ukrainoje jos dar opesnės ir viskas dar sumaučiau.“ Čia cituoju kompetentingą prezidento Putino nuomonę. Paeiliui keičiantys vienas kitą kriminaliniai oligarchiniai klanai Ukrainą atvedė prie stulbinamo nuskurdimo. Pagal BVP lygį vienam gyventojui – 3,9 tūkstančio dolerių žmogui, Ukraina tapo vargingiausia Europos šalimi. Palyginkime: mažytė Estija – 18 tūkst., Rusija – 15 tūkst., Lenkija – 13 tūkst., Baltarusija – 7,4 tūkst. (tarptautinio valiutos fondo (TVF) 2013 m. duomenimis). Ukrainą su jos juodžemiu, žemės gelmių turtais, jūromis ir upėmis padaryti dvigubai vargingesnę už skurdžią Baltarusiją – tai unikalus rezultatas, kurio nepavyko pasiekti jokiems karaliams, etmonams ir generaliniams sekretoriams...

„Dabar Ukrainos ginkluotosiose pajėgose nėra nei vieno kovingo bataliono, nei vienos kovingos eskadrilės. Dabar kariuomenėje 22 tūkst. laisvų pareigybių, kurių niekas nenori užimti. Trūksta žemiausios ir vidurinės grandies karininkų. Dalinio vadas gauna atlyginimą vos šiek tiek didesnį, nei supermarketo kasininkas.“ Tai A. Gricenkos, tuo metu Aukščiausiosios Rados saugumo ir gynybos klausimų komiteto vadovo, žodžiai, kuriuos jis pasakė 2011 m. Dar toli iki karo ir visiškai nebuvo būtina ieškoti pralaimėjimą „pateisinamų priežasčių“. Viena, ko netrūko beveik neegzistuojančioje Ukrainos kariuomenėje, tai – generolų. 450 galvų! Vien tik kariuomenės generolų (aukščiausias karinis laipsnis Ukrainos GP) buvo 14. Ir tai kariuomenėje, kuri pagal karinio personalo skaičių nesiekė nė vieno 2-ojo pasaulinio karo meto fronto junginio dydžio.

Markas Soloninas
Ukrainą su jos juodžemiu, žemės gelmių turtais, jūromis ir upėmis padaryti dvigubai vargingesnę už skurdžią Baltarusiją – tai unikalus rezultatas, kurio nepavyko pasiekti jokiems karaliams, etmonams ir generaliniams sekretoriams...
Pats įdomiausias klausimas: kam (kokiai valstybei) tarnavo šie generolai? Dar kartą pažvelgsime į kompetentingą vyriausiojo vado ir prezidento V. Putino nuomonę (2014 m. kovo 4 d. spaudos konferencija): „O mūsų [Rusijos ir Ukrainos] ginkluotosios pajėgos, tai ginklo bičiuliai, draugai, daugelis jų vienas kitą pažįsta asmeniškai. Aš įsitikinęs ir noriu tai pabrėžti, kad Ukrainos kariškiai ir Rusijos kariškiai bus ne skirtingose barikadų pusėse, o vienoje pusėje.“ Apibendrinus nuomonę, šis vertinimas pasirodė esąs klaidingas (smarkiai perdėtas), bet juk jis susiformavo Rusijos prezidento sąmonėje ne atsitiktinai!

Štai dar vienas šįkart generolo leitenanto A. Skipalskio, Ukrainos kontržvalgybos įkūrėjo, Ukrainos GP vadovo buvusiojo pavaduotojo, vertinamasis požiūris (slaptųjų operacijų specifika tokia, kad konkretūs faktai ir skaičiai laikraščiuose nespausdinami): „Valdant Janukovyčiui beveik visų Ukrainos jėgos struktūrų ir specialiųjų pajėgų vadovai priklausė RF (Rusijos Federacijos) desantininkų sąjungai, kuriai vadovavo vienas Rusijos gynybos ministro pavaduotojas. Dauguma šių žmonių ir dabar turi pareigas.“

Štai kaip generolas Skipalskis vertina pačią Ukrainos saugumo tarnybą: „Mes turime struktūrą su korupcijos ir įgimtais neprofesionalumo elementais, be to, pilną prorusiškų, antiukrainietiškų, ir vagiliaujančių, amoralių elementų... Buvę KGB darbuotojai, kurie liko dirbti mūsų valstybėje, nesipriešino, o prisidėjo prie antiukrainietiškų nuotaikų ir Rusijos specialiųjų tarnybų veiklos.“

Štai vienas iš „prorusiškų elementų“, be to, ne paprastas darbuotojas, o paskutinysis (iki Maidano) Ukrainos ST vadovas. Susipažinkite: A. Jakimenka, gimė Estijoje, Gagarino karo aviacijos akademijos absolventas, iki 1998 m. kadrinis Rusijos (tai ne spaudos klaida, o būtent taip, Rusijos!) kariuomenės karininkas. Persikėlimą į Ukrainą draugas Jakimenka Jeisko aviacijos mokyklos absolventų internetiniame forume aiškina su pavydą keliančiu atvirumu: „Baigus akademiją aš supratau, kad mano žinių, na.... niekam nereikia. Štai ir atsisakiau tarnybos. O tie vaikėzai pastebėjo, vėl pasikvietė, štai ir tempiu važį.“

„Tie vaikėzai“ priėmė buvusįjį Rusijos karininką į tarnybą Donecko (!) ST valdyboje, paskui paskyrė Ukrainos Sevastopolio ST viršininku, paskui – vėl į Donbasą, bet jau Donecko valdybos viršininku. 2013 m. sausio 9 d. A. Jakimenka paskirtas Ukrainos saugumo tarnybos vadovu, o ši pareigybė numato narystę nacionalinio saugumo ir gynybos taryboje; draugas Jakimenka gavo prieigą prie visų karinių Ukrainos paslapčių kodų, šifrų, pavardžių ir konspiracinių butų adresų. 2014 m. vasario 24 d. nuvertus Janukovičių pabėgo į Rusiją, kur slepiasi ir šiandien. Paskelbta jo tarptautinė paieška.

Markas Soloninas
Senovės Kinijos filosofui Laodzi priskiriamas išmintingas posakis: „Avinų kariuomenė, kuriai vadovauja liūtas, stipresnė už liūtų kariuomenę, vadovaujamą avino.“ Nuostabu. O kokia kariuomenės, kuriai įsakinėja ne bukas avinas, o ištikimas SVETIMAM šeimininkui šuo, ateitis?
Senovės Kinijos filosofui Laodzi priskiriamas išmintingas posakis: „Avinų kariuomenė, kuriai vadovauja liūtas, stipresnė už liūtų kariuomenę, vadovaujamą avino.“ Nuostabu. O kokia kariuomenės, kuriai įsakinėja ne bukas avinas, o ištikimas SVETIMAM šeimininkui šuo, ateitis?

Štai čia, mes ir grįžtame į pradinį mūsų straipsnio tašką, kuriame tikinama, kad Ukrainos kariuomenė patyrė „žeminamą pralaimėjimą“ kovoje su nereguliariosiomis formuotėmis. Jeigu spręsime ne „iš iškabos“, tai vienoje ir kitoje pusėje veikė ne šauktiniai, o reguliarioji kariuomenė (DLR ir LLR formaliai buvo gynybos ministrai ir vadai, štabai. Viskas kaip žmonių). Jeigu žiūrėsime į įvykių esmę, tai abi konflikto pusės savo ginkluotąsias pajėgas kūrė „probėgomis“, naudodamos liaudies pašauktinių formavimo mechanizmus ir principus. Ukrainos pusė šioje veikloje (teoriškai!) turėjo milžinišką materialinių ir kovos priemonių persvarą. Prorusiškosios jėgos lenkė savo priešininką pačiu svarbiausiu aspektu – valdymo kokybe.

Iš pagarbos „VPK“ skaitytojams pasistengsiu nešvaistyti veltui žodžių ir laiko polemizuodamas dėl visiškai aiškių dalykų. Ginkluoti maištininkų būriai buvo sukurti, išmokyti ir jiems vadovavo ne „puolę į neviltį šachtininkai“, o Rusijos kariuomenės ir FST (Federalinės saugumo tarnybos) kadriniai karininkai; jie buvo aprūpinti naujausiomis ryšių priemonėmis, artilerijos technine žvalgyba, agentūros informacija, bepiločiais lėktuvais–žvalgais, iš Rusijos pusės pasienio galinga palaikančia ugnimi. Galiausiai, rugpjūčio pabaigoje mūšio lauke pasirodė elitiniai kadriniai Rusijos kariuomenės daliniai, turintys daugybės metų karo Čečenijoje, Gruzijoje, Padniestrėje, Jugoslavijoje, Karabache patirtį. Tokioje situacijoje stebina ne Ukrainos šauktinių pralaimėjimas prie Ilovaisko, o greičiau tai, kad desanto-šturmo profesionalai negalėjo užimti Mariupolio, išmušti ukrainiečių dalinių iš Debalcevo ir Donecko aerouosto. Ir nereikia pasakų „apie žalias vynuoges“. Norėjo. Labai norėjo, bet nepajėgė.

Ką gavo nugalėtojas?

Atsakymą į tokį klausimą reikia pradėti prisimenant: ko norėjo iš pačių pradžių? Manau, kad Rusijos skaitytojai prisimena diskusijas (kai kurie ir patys jose dalyvavo), kurios balandį–gegužę virė internete: kur mes turėtume sustoti? Eisim iki Lvovo ir Sano upės ar išmintingai, santūriai sustosim prie Dniepro? Balandžio 17 d. televizijos programoje „Tiesioginė linija su Vladimiru Putinu“ savo poziciją politinės geografijos klausimu apibrėžė ir pats vyriausiasis vadas: „Priminsiu, Ukrainos pietryčiai, vartojant dar caro laikų terminologiją, tai Novorosija: Charkovas, Luganskas, Doneckas, Chersonas, Nikolajevas, Odesa neįėjo į Ukrainos sudėtį, tai tos teritorijos, kurias trečiajame dešimtmetyje sovietų vyriausybė perdavė Ukrainai. Kam ji tai padarė, Dievas težino...“

Išvardytos šešios sritys – tai teritorija lygi kartu sudėjus Austriją, Čekiją ir Slovakiją, tai išėjimas prie Juodosios jūros, didžiausi uostai, pajėgi pramonės bazė, aukštosios technologijos, nemaži gamtiniai ištekliai. Šio projekto dabar niekas jau neprisimena (išskyrus saujelę marginalų atitinkamuose tinklapiuose). Po dviejų–trejų metų apie jį pamirš visi, išskyrus žuvusiųjų giminaičius ir draugus. Vėliau buvo rastas „Mininovorosijos“ variantas, t. y. Lugansko, Donecko, Zoporožės ir Chersono sričių gabalėliai, sujungti koridoriumi nuo Rusijos iki Krymo sąsmaukos. Bet ir šį projektą įvykiai užraukė. Iš 350 km pavyko nužygiuoti ne daugiau 20–30, iki rytinių Mariupolio priemiesčių.

Minsko susitarimuose numatyta „atskirų Donecko ir Lugansko sričių su ypatingu statusu“ teritorija sudarė apie 5 proc. neįgyvendintosios „Novorosijos“, arba 2 proc. realios Ukrainos teritorijos. Maksimaliais vertinimais ten šiuo metu liko 4 milijonai gyventojų (iš 7 mln. gyvenusių Lugansko ir Donecko srityse iki konflikto pradžios). Šis naujasis darinys – tankiai apgyvendinta miesto aglomeracija, neturinti kaimiškų rajonų ir išėjimo prie jūros uosto, todėl, ekonomine prasme turi mirti iš bado arba Rusiją ją turės išlaikyti. Daugiau šio darinio niekas neparems, nes LLR ir DLR niekas, net Nauru, nepripažino.

Su tokia „pergale“ asocijuojasi vienintelis žodis: NEGALIA.