Todėl šio susitikimo išvadas verta apsvarstyti, be užuolankų pakalbėti apie jų tikrąją prasmę (visi gerai žinome ES institucijų pomėgį kalbėti itin miglotomis frazėmis) bei padaryti „išvadas iš šių išvadų“.

Europos tautų lyderiai aptarė du svarbiausius klausimus. Pirma, jie kalbėjo apie Ukrainą. Nors jų tikslas buvo ne tik išgryninti bendrą ES požiūrį į šį konfliktą, bet ir nubrėžti konkretų tolimesnių veiksmų planą, labai abejoju, ar jiems tai iki galo pavyko.

Antras itin svarbus klausimas – parinkti asmenis į du iš trijų svarbiausių ES postų. Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas buvo išrinktas Europos Vadovų Tarybos Prezidentu, o nepatyrusioji Italijos užsienio reikalų ministrė Federica Mogherini – ES atstove užsienio reikalams, t.y. de facto ES užsienio reikalų ministre.

O dabar apie tai, ką tos išvados reiškia mums ir Europai. Pradedam nuo svarbiausių.

Ukraina. Kol kas nieko konkretaus, bet terminologija teisinga

Mantas Pupinis
EVT išvadose naudojama terminologija griežtėja. Kad ir kaip norėtume praktinių sprendimų, vartojami žodžiai tarptautiniuose santykiuose taip pat yra labai svarbūs.
Tiesa yra tokia, kad šeštadienį Europos lyderiai neapsisprendė dėl jokių konkrečių tolimesnių žingsnių stabdant Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Kita vertus, judėjimas į priekį vyksta (nors ir lėtai). Šalių vadovai pavedė Komisijai pateikti pasiūlymą dėl tolimesnių sankcijų Rusijai. Tam davė tik savaitę. Vadinasi, rūpinasi.

Kita vertus, EVT išvadose naudojama terminologija griežtėja. Kad ir kaip norėtume praktinių sprendimų, vartojami žodžiai tarptautiniuose santykiuose taip pat yra labai svarbūs. Pastaruoju metu iš įvairių žiniasklaidos šaltinių galime susidaryti nuomonę, kad ES lyderiai visiškai nesupranta, kas dedasi Ukrainoje. Deja, kartais tai yra tiesa. Tačiau oficialiuose dokumentuose naudojami terminai nuteikia optimistiškai. Pavyzdžiui, šeštadienio susitikimo išvadose ES lyderiai kalba apie „neteisėtą Krymo aneksiją“, „ginklų ir karių tiekimą iš Rusijos teritorijos į Ukrainą“ bei netgi „Rusijos karinių pajėgų agresiją Ukrainos žemėje“. O tai jau yra daug: Krymas nepamirštas, o Rusijos veiksmai pavadinti tikruoju vardu. Beveik niekas jau nebeteigia tokių absurdiškų dalykų, kad Ukrainiečiai kovoja tarpusavyje. Europos lyderiai atvirai sako: esame Rusijos agresijos prieš Ukrainą liudininkai.

Kokias naujas sankcijas po savaitės pasiūlys Komisija, kol kas galime tik spėlioti. Vokietijos kanclerė Angela Merkel davė suprasti, kad tokios sankcijos greičiausiai apimtų tolimesnį prekybos ribojimą tam tikruose sektoriuose. Ir vis dėlto bet kokios pasiūlytos sankcijos reikalaus Europos šalių lyderių pritarimo. Šiuo metu yra grėsmingų ženklų, kad kai kurios ES šalys (Slovakija, Vengrija, Italija) nėra linkusios aukoti savo interesų dėl pagalbos Ukrainai.

Svarbiausi ES postai: Lietuvai naudingas D. Tuskas ir nepatyrusioji F. Mogherini

Mantas Pupinis
D. Tuskas yra tai, ko reikia. Nepriekaištingos reputacijos, tvirtas antirusiškas politikas, dėl savo asmenybės bruožų gebantis neprikurti nereikalingų problemų (bei žinantis, kada laikyti liežuvį už dantų; prisiminkite įrašytą R. Sikorskio pokalbį apie JAV bejėgiškumą).
Kitas labai svarbus šeštadienį Europos lyderių priimtas sprendimas – išrinkti du iš trijų svarbiausių ES pareigūnų. Pirmininkauti Europos šalių lyderių suvažiavimams pasirinktas Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. De facto ES užsienio reikalų ministre tapo italė Federica Mogherini. Verta pamąstyti apie tai, ką jų išrinkimas reiškia Lietuvai.

Donaldo Tusko paskyrimą EVT prezidentu vertinu kaip sėkmę. Neapsimetinėkime – Ukrainos konfliktas ir iš jo kylančios grėsmės Lietuvos saugumui šiuo metu yra svarbiausias klausimas. D. Tuskas gerai supranta, kokią grėsmę Rusija kelia Rytų Europos valstybėms, tarp jų ir jo paties Lenkijai. Jau pirmoje savo kalboje šeštadienį jis teigė esąs pasiryžęs aukoti Lenkijos ekonominius interesus vardan Rytų Europos saugumo ir pagalbos Ukrainai. Ar Radoslawo Sikorskio paskyrimas tvarkyti ES užsienio reikalus būtų didesnis laimėjimas? Nemanau. Nors ir palankus Lietuvai, R. Sikorskis yra gana impulsyvi asmenybė, kartais savo veiksmais prikurianti nereikalingos įtampos ir problemų. Tuo tarpu D. Tuskas yra tai, ko reikia. Nepriekaištingos reputacijos, tvirtas antirusiškas politikas, dėl savo asmenybės bruožų gebantis neprikurti nereikalingų problemų (bei žinantis, kada laikyti liežuvį už dantų; prisiminkite įrašytą R. Sikorskio pokalbį apie JAV bejėgiškumą).

Kokie D. Tusko minusai? Viena akivaizdi problema – jis yra ne iš euro zonos. Lietuvai tai jau greitai bus labai svarbu. Nepamirškim, kad euras – jau ir mūsų džiaugsmas bei problema. O ši valiuta vis dar išgyvena sunkius laikus, problemos nesibaigė. Kartu su EVT, D. Tuskas vadovaus ir euro zonos šalių vadovų susitikimams. Jis pats teigė, kad tai problemų nesudarys, ir kad jis stengsis užtikrinti visų ES šalių gerovę. Kad ir kaip ten būtų, gerai žinome, kad žmonėms savas problemas spręsti norisi labiau nei svetimas. O euras – ne D. Tusko problema. Šiuo atveju turėtume džiaugtis, kad Jeanas Claude‘as Junckeris vadovaus Komisijai. Jis, būdamas vienu iš pagrindinių bendrosios valiutos architektų bei ilgamečiu Eurogrupės vadovu, greičiau žlugs pats nei leis žlugti eurui.

Kitas akivaizdus D. Tusko minusas – prastoka anglų kalba. Jo postas kaip tik ir reikalauja gerų kalbinių gebėjimų. Juk pagrindinė EVT prezidento funkcija ir yra kalbėtis (ir kuo betarpiškiau) su visais Europos lyderiais bei pasiekti vieningų sprendimų. Pirmoje spaudos konferencijoje jis sakė, kad intensyviai mokosi. Visada juokinga tokius atsiprašymus girdėti iš aukštų pareigūnų, maždaug, „aš dar daug ko išmoksiu“. Turbūt ne laikas mokytis aukščiausiuose postuose, premjere D. Tuskai.

Taip pat tenka girdėti nuogąstavimų, kad D. Tuskas nebus palankus Lietuvai, nes Europos lygmeniu kels lentelių bei lenkiškų vardų ir pavardžių pasuose rašymo klausimą. Dėl šito nesirūpinčiau. Net ir tas pats R. Sikorskis šį klausimą dažniausiai palikdavo dvišalio bendravimo rėmuose. Manau, jis ten ir liks.

Mantas Pupinis
Negi iš tiesų tokiu geopolitiškai neramiu laikotarpiu pagrindiniai pasirinkimo kriterijai buvo tai, jog Mogherini yra moteris ir socialistė? Sunku patikėti. Aš matau kitą paaiškinimą. Prisiminkime, kad Italijos premjeras Matteo Renzi anksčiau aistringai priešinosi J. C. Junckerio paskyrimui Komisijos prezidentu, o vėliau nusileido. Visai gali būti, kad už tai jam buvo pažadėtas šis postas.
D. Tuską galima laikyti Rytų Europos, įskaitant ir Lietuvą, pergale, o štai naujoji ES atstovė užsienio reikalams Federica Mogherini yra vienareikšmiškas pralaimėjimas. Iki naujienos paskelbimo praėjusį šeštadienį nuolat tikėjausi, kad ES lyderiai susipras ir nepadarys tokios klaidos. Iki šiol nesuprantu, kokios priežastys lėmė tai, kad Federica Mogherini buvo pasirinkta į šį postą. Negi iš tiesų tokiu geopolitiškai neramiu laikotarpiu pagrindiniai pasirinkimo kriterijai buvo tai, jog ji yra moteris ir socialistė? Sunku patikėti. Aš matau kitą paaiškinimą. Prisiminkime, kad Italijos premjeras Matteo Renzi anksčiau aistringai priešinosi J. C. Junckerio paskyrimui Komisijos prezidentu, o vėliau nusileido. Visai gali būti, kad už tai jam buvo pažadėtas šis postas. Ir į jį M. Renzi paskyrė savo draugę Federicą.

Federica Mogherini Lietuvai yra nepalanki beveik viskuo. Pirma, atrodo, kad ji visiškai nesupranta to, kas dedasi Ukrainoje. Arba nenori suprasti dėl Italijos ekonominių interesų Rusijoje. Ji lieka viena iš nedaugelio ES lyderių, kuriai vis dar atrodo, kad ukrainiečiai kovoja tarpusavyje (t.y., Ukrainos sukilėliai prieš Ukrainos kariuomenę). Tą ji dar neseniai pareiškė susitikime su JAV valstybės sekretoriumi Johnu Kerry.

Antra, F. Mogherini yra visiškai nepatyrusi aukštojoje politikoje. Siųsdami Vytenį Andriukaitį į Komisiją mes abejojome dėl jo patirties. Juk jis dar tik keletą metų pabuvo ministru. O štai Europos lyderiai kažkodėl nesuabejojo Federica Mogherini, kuri Italijos užsienio reikalų ministre pabuvojo tik pusę metų bei į parlamentą buvo renkama tik nuo 2008 metų. Gana juokinga, kai jos profilyje kaip patirtis tarptautiniuose santykiuose vis dar minimosErasmus“ studijos.

Reikia tikėtis, kad jos nepatyrimas mums išeis į gerą. Visai gali būti, kad tikrąjį darbą už ją atliks kas nors kitas. Galbūt tai bus geriau situaciją išmanantys patarėjai? O gal ES užsienio politiką kaip ir iki šiol formuos Angela Merkel? Tai būtų ne blogiausias variantas. Belieka tikėtis, kad F. Mogherini lūpomis kalbės ne Vladimiras Putinas su Sergejumi Lavrovu.