Tiek tarptautinėje, tiek ir Lietuvos žiniasklaidoje padėtis dažniausiai piešiama dramatiškai, bet gana paprastai: esą Ukrainos valdžia staiga nusprendė Vilniuje nebepasirašyti planuotų Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių su Europos Sąjunga ir vėl gręžiasi į Rusiją. O proeuropietiškai nusiteikę šalies žmonės, raginami opozicijos, dėl to pasiryžę šalyje sukelti naują revoliuciją.
Staigaus Ukrainos valdžios, kuri ilgą laiką deklaravo proeuropietišką politinį kursą, pozicijos pasikeitimo priežastys taip pat esą visiškai aiškios: jas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius atskleidė ir per pokalbį telefonu su Lietuvos vadove Dalia Grybauskaite.
„Ukraina neatlaikė ekonominio spaudimo ir šantažo. Jai buvo grasinama riboti jos prekių importą į Rusiją, ypač iš įmonių Rytų Ukrainoje, kur sukoncentruota didžioji dalis pramonės, kur dirba šimtai tūkstančių žmonių. Vertinama, kad Ukraina patirtų milijardinius nuostolius. Tokias savo sprendimo priežastis nurodė prezidentas V. Janukovyčius per pokalbį telefonu su prezidente šią savaitę“, – BNS sakė vyriausioji Lietuvos prezidentės patarėja užsienio politicos klausimais Jovita Neliupšienė.
Tačiau gali būti, kad toks padėties Ukrainoje apibūdinimas atspindi veikiau dūmų uždangą negu tikruosius šalyje vykstančius procesus ir jos valdžios poziciją.
Dar penktadienį Lietuvos Seimo Europos klube surengtos viešos diskusijos apie Rytų partnerystės ateitį metu vienas oficialus Ukrainos ambasados atstovas gerokai nustebino susirinkusius. Diskusijos metu Rytų Europos studijų centras pristatė savo viziją apie Rytų partnerystės ateitį po Vilniaus viršūnių susitikimo. Bet klubo šeimininkas, Seimo pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius, pasinaudojo proga išgirsti ir oficialią Ukrainos ambasados poziciją dėl pastarojo meto įvykių.
Nors Ukrainos vyriausybės sprendimas pristabdyti pasirengimą sutarčių su Ukraina pasirašymui jau buvo visiems žinomas, ambasados atstovo atsakymas skambėjo labai netikėtai. „Niekas kol kas nesikeičia. Mes laukiame prezidento V. Janukovyčiaus Vilniuje, o sprendimus dėl užsienio politikos Ukrainoje gali priimti tik šalies vadovas“, – kiek galima tiksliau iš atminties cituoju diplomato žodžius.
Iš karto kilo klausimas, ką tai galėtų reikšti. Ar Ukrainos ambasados atstovas pats nenori tikėti, kad šalies valdžia jau priėmė sprendimą nepasirašyti sutarčių su Europos Sąjunga ir tikisi, kad jas prezidentas jas pasirašys? Bet ar gali taip net ne privačiai, o viešai kalbėti diplomatas?
Ieškant atsakymo į tai, jau penktadienį vertėjo prisiminti, kad pats V. Janukovyčiaus taip ir nebuvo niekur viešai pasakęs, kad sutarčių su ES Vilniuje jis nepasirašys. Tokio pareiškimo iš Ukrainos vadovo niekas negirdėjo iki šiol. Ir net per pokalbį su D. Grybauskaitę, kiek man žinoma, aiškus pareiškimas, kad sutarčių pasirašymas Vilniuje nebeplanuojamas, taip ir nenuskambėjo. V. Janukovyčius daugiau aiškino apie sunkią šalies padėtį ir Rusijos šantažą, o ne atskleidė savo planus.
„Derybos su Briuseliu nenutrūko nė minutei ir tęsiasi toliau“, – nedviprasmiškai pareiškė pareigūnas, tiesa, norėjęs, kad jo pavardė nebūtų skelbiama. Tikėti tokiu pareiškimu tikrai yra pagrindo, nes tą patį teigia ir Vakarų diplomatiniai šaltiniai. Be to, aukščiausio rango ES atstovai net viešai kartoja, kad durys Ukrainai dar neužvertos.
Tačiau dar labiau intriguojanti buvo ta minėto interviu dalis, kurioje Ukrainos prezidento administracijos atstovas atvirai atskleidė, dėl ko deramasi. „20 milijardų dolerių – tai kaina, dėl kurios šiuo metu su Briuseliu derasi prezidentas“, – atvirai rėžė korrespondent.net pašnekovas. Jis paaiškino, kad 15 milijardų iš minimos sumos yra politinių garantijų dėl Tarptautinio valiutos fondo paskolos klausimas, o taip pat dar derinami du „makrostabilizacijos kreditai“ – 2 milijardų dolerių ir 3 milijardų dolerių sumai.
Tiesiai paklaustas, ar dar įmanoma, kad Ukrainos prezidentas pasirašys sutartis su ES Vilniuje, pareigūnas atsakė, kad „teoriškai įmanoma, dėl to mes ir dirbame kiaurą parą“.
Beje, verta pastebėti, kad 20 milijardų dolerių suma Ukrainos derybų su ES kontekste pastarosiomis dienomis iškyla nebe pirmą ir net nebe antrą kartą.
Vos paskelbus, kad Ukrainos vyriausybė stabdo pasirengimą sutarčių su ES pasirašymui, vienas opozicijos lyderių Arsenijus Jaceniukas viešai apkaltino V. Janukovyčių esą šis už Ukrainos eurointegracijos sužlugdymą išsiderėjo iš Rusijos 20 milijardų dolerių.
Dar anksčiau V. Janukovyčiaus atramos parlamente – Regionų partijos frakcijos vadovo pavaduotojas tiesiai pareiškė, kad Europa už 20 milijardų dolerių gali „išpirkti J. Tymošenkos laisvę“. Esą tiek nuostolių Ukrainai padarė buvusios premjerės pasirašyta sutartis dėl dujų tiekimo su „Gazprom“, todėl, jei taip nori išlaisvinti J. Tymošenko, dabar šią sumą tegul sumoka Europa.
Patikėti tuo, kad dabartinis Rusijos režimas iš tiesų būtų pasiryžęs jau dabar pakloti 20 milijardų dolerių vien už tai, kad Asociacijos sutartis Vilniuje nebūtų pasirašyta, tikrai nelengva. Nes milijardais V. Putinas ir jo aplinka lengva ranka niekada nesišvaistė. Tą kartą patyrė jau ir V. Janukovyčius, kai tikėjosi pigesnių dujų už leidimą Rusijos kariniam laivynui toliau likti Sevastopolio uoste. Tačiau paaiškėjo, kad Ukrainos prezidentas liko gudriai apgautas ir dabar yra priverstas net viešai ginčytis su D. Grybauskaite, ar Ukraina, ar Lietuva už dujas moka brangiausiai Europoje.
Nepaisant to, kai kurie Ukrainos analitikai teigia, jog V. Janukovyčius šį kartą paprasčiausiai apgavo tiek Europą, tiek Rusiją. Esą Europos integracijos politika dabartiniams Ukrainos vadovui visuomet buvo tik žaidimas siekiant sustiprinti savo derybinę galią santykiuose su Maskva. Kitaip tariant, Ukrainos prezidentas visiškai nesiekė Asociacijos susitarimo su ES, o tik kėlė savo kainą siekdamas Rusijos nuolaidų dėl dujų bei kreditų žlungančiai ekonomikai gelbėti. Gavęs tai, ko siekė, V. Janukovyčius esą ir atsisakė sutarčių su ES.
Ukrainos vadovas iš tikrųjų pastaruoju metu nuolat žaidė dvejopą žaidimą – viena ranka tęsdamas derybas su ES, kita bandė turgaus su Rusija galimybę. Tačiau panašu, kad, išskyrus šantažą, jog Ukraina dėl Asociacijos sutarties gali nukentėti (bet tą patį V. Putinas kartojo dar pavasarį) sulaukti kažko daugiau iš Rusijos jam nepavyko. Tokią pat nuomonę esą susidarė ir Europos Sąjunga iš savo diplomatinių šaltinių.
Tiesa, po Ukrainos vyriausybės pareiškimo, kad stabdomas pasirengimas sutarčių su ES pasirašymui pasigirdo kalbų, kad Kijevas tikisi susiderėti su Maskva dėl naujos dujų tiekimo sutarties gerokai mažesnėmis kainomis. Tačiau iš paties „Gazprom“ ateinantys signalai liudija, kad Rusijos dujų monopolininkė už tą mažesnę kainą Ukrainai siūlo tokias pačias nepriimtinas sąlygas, kurias Kijevas jau atmetė šių metų pavasarį.
Kitą vertus, pranešimai apie derybas su ES dėl dujų tiekimo iš Slovakijos skamba ne ką tyliau už žinias apie galimus susitarimus su „Gazprom“. Todėl , vertinant visą susidariusią situaciją, realiausia, kad V. Janukovyčius dabar tiesiog nutarė kone blefuodamas šantažuoti Europos Sąjungą, kad ši galų gale sutiktų su jo siūloma 20 milijardų dolerių Asociacijos sutarties pasirašymo kaina, nes kitaip esą jis puls į glėbį V. Putinui. O jei milijardai būtų pažadėti, tuomet sutartys su ES Vilniuje vis dar galėtų būti pasirašytos.
O Rusijos vilionės (tikros ar tik tariamos) ir šantažas (dėl jo abejonių nėra) Ukrainos prezidentui gali būti tik puikus derybų įrankis. Nes, pavyzdžiui, dabar jau beveik neabejojama, kad ES galėtų atsisakyti net J. Tymošenko išlaisvinimo, jei tik V. Janukovyčius sutiks pasirašyti sutartis Vilniuje. Pranešimai iš Vakarų apie suintensyvėjusias derybas dėl TVF paskolų Ukrainai ir jau minėtą dujų tiekimo Ukrainai iš Slovakijos galimybę liudija, kad panašus turgus iš tiesų vyksta.
Tad lieka klausimas, ar Europa gali sutikti su tokiu V. Janukovyčiaus šantažu ir imti pildyti jo sąlygas užuot laukusi, kad Ukraina įvykdytų savo įsipareigojimus Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarties pasirašymui.
Dažniausiai kalbama apie geopolitines sprendimo priėmimo arba nepriėmimo Vilniuje pasekmes – tiek Ukrainai, tiek ir kitoms Rytų partnerystės programos šalims. Esą, jei V. Putinas galės švęsti pergalę, Europa gali prarasti ne tik Ukrainą. Dar didesnė grėsmė kiltų ir kitoms Rytų partnerystės programos lyderėms – Moldovai ir Gruzijai. Nes jas šantažuoti Rusijai gerokai lengviau negu Ukrainą.
Tačiau Vakarų Europoje šis geopolitinis požiūris nėra labai populiarus – jis labiau būdingas Rusijos grėsmę vis dar jaučiančiai Rytų Europai. Be to, garantuoti TVF paskolų, kurios bent trumpalaikiu laikotarpiu išgelbėtų Ukrainos ekonomiką, ES paprasčiausia neturi galimybių. TVF daugiausiai balsų turi JAV. Jos ir groja pirmu smuiku.
Kitas reikalas, kad Ukraina, atrodo, labiausiai siekia būtent politinių garantijų, kad Briuselis tvirtai parems Kijevą derybose su TVF. Tokias garantijas ES lyg ir galėtų duoti, jei būtų politinė valia. Dėl likusių milijardų įvairioms programoms lyg irgi būtų įmanoma rasti susitarimą. Bet ar atsiras ta politinė valia?
Kol kas panašu, kad V. Janukovyčiaus šantažas, nors ir padarė įspūdį ES ir gerokai padidino Sąjungos lankstumą derybų su Ukraina atžvilgiu, vis dar nesutelkė bendrijos šalių lemiamai kovai dėl Ukrainos.
Taigi, kamuolys grįžta į paties V. Janukovyčiaus aikštės pusę. Kokį sprendimą jis priims, lieka tik spėlioti. Tačiau net sutarčių su ES nepasirašymo atveju kalbėti, kad tai reikš Ukrainos posūkį atgal Rusijos kuriamos Eurazijos sąjungos ar bent jau Muitų sąjungos link bent jau kol kas nėra rimto pagrindo. Mes iš tiesų stebime tik turgų, o ne geopolitinius lūžius pasaulinėje arenoje.