Atsakymai į šiuos klausimus sutilpo į leidyklos „Versus aureus“ išleistą Rimvydo Valatkos knygą „Jogailos akmuo Lenkija“ (Vilnius, 2015, 1200 egz.).
DELFI skaitytojams – XI knygos skyrius „Lietuvis Lenkijoje“.
1386 metais su gausia Lietuvos žemių kunigaikščių palyda atjojęs į Krokuvą krikštytis, vesti ir labai ilgam karaliauti didysis kunigaikštis Jogaila Lenkijoje nebuvo ne tik pirmasis lietuvis, bet ir pirmasis čia apsigyvenęs lietuvių kilmingasis. Takus į Lenkijos pilis jau buvo pramynusios didžiųjų kunigaikščių dukros.
Su Jogaila į Krokuvą atjojo jo sargybiniai žemaičiai, o po keliolikos metų čia pasirodys ir pas kryžiuočius po nesėkmingo maišto pabėgusio pusbrolio Butauto sūnus – Drohičino kunigaikštis, Prahos universiteto absolventas Jonas Vaidutis Butautaitis, mokslų ragavęs ir Paryžiuje, Sorbonoje. Jogaila jį paskirs Krokuvos universiteto rektoriumi. Antruoju istorijoje. Rektoriaus, lietuvių kunigaikščio Jono Vaidučio palaikai ilsisi Krokuvos katedroje.
Tomas Pačėsas (43), 190 cm ūgio mąslus Alytaus miesto tarybos narys, buvęs krepšininkas, 1996 m. Atlantos olimpiadoje kartu su Arvydu Saboniu ir Šarūnu Marčiulioniu laimėjęs olimpinę bronzą, ir krepšinio treneris, kaip ir dauguma lietuvių nėra didelis didžiojo kunigaikščio Jogailos gerbėjas. Bet, atmetus Lietuvos istorikus, sunku būtų rasti kitą modernios Lietuvos žmogų, kuris taip įdomiai ir su tokia neslepiama simpatija galėtų pasakoti apie modernią Lenkiją.
Apie Lenkiją su susižavėjimu kalba ir fizikas, ilgametis bendrosios Lietuvos ir Lenkijos įmonės EXNA-POL akcininkas ir vadovas, pastaruoju metu jos konsultantu dirbantis Gintaras Končius (67), kuris Lenkijoje – nuo 1992-ųjų. Kaip pats sako, nuo tada iki dabar su žmona Virginija Lenkijoje jis gyveno ir dirbo bent po 180 dienų per metus.
„Lenkijoje buvau maloniai sutinkamas, mano entuziazmas visur ir visada buvo įvertintas ir padrąsintas, mano veikla buvo nuoširdžiai domimasi. Mano kolegos, draugai ir kaimynai vertino mano profesionalumą ir žinias, taip pat ir priėmė mano lietuvišką gyvenimo būdą, bet tai juk ir nenuostabu, nes ir mūsų, ir lenkų – tas pats europinės kultūros kodas“, – 23 metus, praleistus Lenkijoje, vertina mokslininkas ir verslininkas.
„Lenkija jau yra visiškai europinė ir demokratinė valstybė, mane ima pavydas, kaip lenkų spauda spaudžia valdžią, – G. Končiui pritaria T. Pačėsas. – Stipri ne tik lenkų žiniasklaida, bet ir pilietinė visuomenė. Čia be galo svarbi žmonių nuomonė: Lenkijoje dėl visko, ar tai būtų euro įvedimas, ar in vitro problema, vyksta diskusija. Net į profesines sąjungas, kurios, ypač kalnakasių, man nepatinka, čia žiūrima rimtai.“
Kaip pavyzdį Tomas prisimena neseniai praūžusį pasiklausymo skandalą. Jis mini ministrų pavardes – kas atsistatydino, kam teko smarkiai paprakaituoti. Atrodo, kad T. Pačėsas tik vakar būtų grįžęs iš Lenkijos.
Tomas nėra geros nuomonės apie Lenkijos krepšinio organizaciją, kurią kaip savo kromelį valdo buvę krepšinio teisėjai, užtat tarp verslininkų ir politikų jis iki šiol turi draugų ir simpatikų.
Lietuvos politikos aukštumose daug kas nustebtų sužinoję, kad T. Pačėsas, jau grįžęs iš Lenkijos, buvo pakviestas švęsti dabartinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Grzegorzo Juliuszo Schetynos 50-metį. G. J. Schetyna prieš tai Donaldo Tusko vyriausybėje buvo vidaus reikalų ministras.
Ar reikia sakyti, kad G. J. Schetyna, su kuriuo Tomas pažįstamas nuo Vroclavo, kai G. J. Schetyna buvo „Śląsk“ klubo savininkas ir vadovas, yra T. Pačėso draugas? Dabar, tapęs Alytaus tarybos nariu, Tomas tikisi Schetyną pamatyti savo gimtajame Alytuje. Jis jau planuoja, kaip jo bičiulis, daug laiko praleidęs ambicingame Vroclave, padės patarimais gražinti Alytų.
Ar lengva lietuviui įsitvirtinti Lenkijoje taip, kad net po kelerių metų jos ministras kviestų jį švęsti savo gimtadienį? Ką tokio turėjo Tomas, kad jį, dar nebaigusį žaidėjo karjeros, lenkai paskyrė geriausio savo klubo treneriu? „Aš jau buvau savas, – nedaugžodžiauja alytiškis. – Tie patys žmonės valdė klubą, jie žinojo, ką aš galiu.“
„Lenkijoje mano aplinka – labai išsilavinę žmonės, tai – mokslinėse laboratorijose dirbantys žmonės, akademikai, todėl mūsų pokalbiai visada buvo turiningi, be nusikalbėjimų. Trivialios tiesos mūsų niekada nedomino, dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių niekada jokių barnių nekildavo“, – apibendrina savo santykius su bičiuliais lenkais G. Končius.
Mėgstamiausia pono Gintaro vieta Lenkijoje – taip pat susijusi su Lenkijos profesūra. Podkowa Leśna – šalia Varšuvos esanti kurortinė gyvenvietė pušyne, kurioje gyvena daug meno, dailės, literatūros žmonių ir akademikų. Iki jos G. Končius iš darbo numindavo dviračiu. Podkowa Leśnoje, kurioje yra puikių kavinių ir restoranų, yra klubų ir net teatro salė, G. Končius leidžia laisvus savaitgalius. Apskritai jam patinka visa Lenkija – dėl savo darbo pobūdžio jam dažnai tenka lankytis įvairiuose miestuose. Daug laiko praleidęs viešbučiuose sako, kad jie Lenkijoje tikrai geri.
„Per tuos dvylika metų, kai gyvenau Lenkijoje, ji tiek daug pasikeitė ir tiek daug pasiekė. Pradėjau čia žaisti dar tada, kai mus skyrė siena, visus visada tikrindavo pasieniečiai ir muitininkai, – lygina Lenkijos pažangą T. Pačėsas. – Mes lietuviai iš įpročio vis dar pučiamės prieš lenkus savo gerais keliais, bet iš tiesų, tai per šį laikotarpį lenkai nutiesė gerokai daugiau gerų kelių nei mes.“
Lenkijos užsienio reikalų ministras nėra vienintelis, su kuriuo draugauja T. Pačėsas: „Draugų turiu nedaug, bet turiu – verslininkų, politikų, krepšininkų. Mes ir toliau bendraujame, aš žinau viską apie juos, jie – apie mane.“ Tomas puikiai kalba lenkiškai, o kalbą jis išmoko palyginti greitai: „Nebuvo sudėtinga, juk okupacijos metais mes Alytuje matydavome Lenkijos televiziją, todėl jau vaikystėje filmukus apie Boleką ir Lioleką žiūrėdavau lenkų kalba.“
Į klausimą, ar pasikeitė jo nuostatos apie lenkus per dvylika metų, T. Pačėsas atsako: „Lenką nėra lengva suprasti ir pajausti, nors Lenkijoje yra daugybė modernių išsilavinusių žmonių, su kuriais nekyla jokių problemų, apskritai lenkai kaip tauta yra daug vieningesni nei lietuviai, jų nacionalizmas yra aukštesnio lygio, jie nuolat pabrėžia savo identitetą.“
„Lietuviai labiau šiaurietiško charakterio, didesni individualistai. Santūriau dalinasi savo nuomone su aplinkiniais, labiau slepia savo jausmus“, – lygina ir G. Končius.
T. Pačėsas yra įsitikinęs, kad Lenkija, būdama ES narė, visada pirmiausia galvoja apie save, tik po to apie tai, ko reikia bendrijai: „Lenkai žiūri savo naudos, jie gina nacionalinius interesus, pavyzdžiui, galiu užtikrinti, kad Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, tik tautos referendumas spręs, ar Lenkija įsives eurą, o Lietuvoje truputį kas – Briuselis sako, Briuseliui nepatiks. Todėl euro startas Lenkijoje ramiai nukeltas net į 2018 metus.“
Pono Gintaro žvilgsnis – labiau rezervuotas: „Mano nuomone, valstybinio požiūrio daugiau Lietuvoje, gal tai vis dar „socialistinės“ Lietuvos liekanos, kai okupacijos metais tvarkėmės geriausiai gindamiesi nuo Kremliaus.“
Tačiau ir G. Končius randa kuo žavėtis. Jam įstrigo lenkų iniciatyvumas, komercinės ir darbinės veiklos organizacija: „Per daugiau nei 20 metų Lenkijoje patyriau, kad lenkas nedaro problemos, net jei jam tenka stovėti gatvėje ir pardavinėti daržoves, vaisius ar kokius daiktus.“
„Lenkai panašūs į mus, lietuvius, bet mes tarsi kiekvienas už save, o lenkams kur kas labiau rūpi bendras reikalas, jie tikri patriotai“, – pabrėžia Tomas. Ir priduria tai, už ką, jei tik būtų šiuos žodžius ištaręs valstybininkų skandalo Lietuvoje metu, būtų prikaltas prie kryžiaus: „Panstwowy, panstwowec – valstybininkas, štai kas skiria Lenkiją ir Lietuvą, lenkai turi valstybininkų, o mes – ne.“
T. Pačėsas su užsidegimu kalba apie Lenkijos politinę kultūrą. Buvusiam krepšininkui patinka, kaip tvarkosi Lenkijos centrinio banko vadovai, ES finansų ir biudžeto komisaras Januszas Lewandowskis, jis labai gražiai prisimena neseniai mirusį rašytoją ir žurnalistą Władysławą Bartoszewskį, kuris vienu metu buvo ir Lenkijos užsienio reikalų ministras.
„Per tiek metų nuo socialdemokratų su Leszeku Milleriu ir prezidentu Aleksanderiu Kwasniewskiu iki brolių Lecho ir Jarosławo Kaczynskių, o vėliau Donaldo Tusko ir Bronisławo Komorowskio lenkai sugebėjo eiti aukštyn kylančia linija, – vardija Tomas. – Visi tie pasikeitimai buvo į naudą Lenkijai, todėl nenuostabu, kad būtent Lenkija paima daugiausia Europos Sąjungos paramos. Bet svarbiausia čia yra aukšti politikos standartai.“
G. Končius, priešingai nei T. Pačėsas, Lenkijoje kaip tik pasigenda nuolatinės diskusijos dėl kasdienio gyvenimo gairių. Gintaras įžvelgia nemenką politinį blaškymąsi. Anot jo, Lenkija neturi suformulavusi ateities gairių ir tikslų: „Lenkijos visuomeninį gyvenimą galėčiau apibrėžti lenkų dažnai kartojamu posakiu „wojna polsko-polska“. Lenkų karas su lenkais.
Tačiau ir G. Končius pripažįsta, kad modernioji Lenkija turi gerų valstybininkų. Kas jam labiausiai įsiminė per tuos dešimtmečius Lenkijoje? „Premjero Tadeuszo Mazowieckio veikla 1989 metais. Prezidento A. Kvasniewskio lanksti užsienio politika, brolių Lecho ir Jarosławo Kaczynskių vidaus ir užsienio politikos vizija. Apskritai, daugumą Smolensko aviakatastrofos aukų galėčiau priskirti prie tų, kurie dirbo modernios Lenkijos labui“, – vardija Gintaras.
Anot T. Pačėso, lenkai žino, ko nori ir moka tai pasiekti – ypač tai išryškėjo pasaulinės finansų krizės metu, kai vienintelės Lenkijos ekonomika ES augo.
Tomas nedvejodamas teigia, kad Lenkijoje gyvenimo lygis – aukštesnis nei Lietuvoje. Anot jo, tai rodo ir ekonomikos rodikliai, ir vaizdai gatvėse. Tomas mano, kad prie to prisidėjo ir tai, kad lenkai neišpardavė didžiųjų valstybinių įmonių, tokių, kaip „Orlen“ ar „Lotos“, o sugebėjo jas paversti puikiai valstybės tvarkomomis verslo kompanijomis.
„Smulkusis ir vidutinis verslas Lenkijoje turi savo rėmus, kurie mentališkai siekia dar prieškarį. Lenkai visą laiką suko verslą ir buvo už tai vertinami. Kaime nebuvo sunaikintas ūkininkas ir privatus ūkis. Visąlaik vyravo nuostata „pasidaryti pinigo“ – ar vežant televizorius ir auksą iš tuometės SSRS, ar uždirbant pinigų Vakaruose“, – brėžia dar vieną svarbią lenkų ekonomikos ir lenko būdo bruožų liniją G. Končius.
Ilgametis bendrosios Lietuvos ir Lenkijos įmonės EXNA-POL akcininkas ir vadovas atkreipia dėmesį ir į dar vieną, anot jo, labai svarbų Lenkijos ekonomikos bruožą: „Lenkija turi nedidelę grupę, bet labai geros profesūros, o tai leidžia šaliai priimti Vakarų investicijas ir steigti naujas modernias įmones.“
G. Končius, kaip ir T. Pačėsas, įsitikinęs, kad Lenkijos verslo potencialas vis stiprėja, o didelė šalies vidaus rinka garantuoja sėkmę pradiniame investicijų ir naujų įmonių plėtros etape. Kodėl Lenkija išspaudžia iš ES viską, ką galima. Ar tik todėl, kad Lenkija yra didelė, o Lietuva maža?
Istorijos daktaras Alvydas Nikžentaitis yra ne tik vienas didžiausių Lenkijos bičiulių, bet ir mąstytojas, kuris pirmasis Lietuvoje atkreipė dėmesį į Lenkijos politinės minties išskirtinumą visoje Vidurio ir Rytų Europoje: „Labiausiai, kas krinta į akis, palyginti Lenkiją su jos likimo sesėmis, tai faktas, jog šioje šalyje po 1989-ųjų tik iš dalies teatgimė prieškario nacionalizmas.“
Alvydas atkreipia dėmesį į svarbią detalę, kad kova su komunizmu visose buvusio sovietinio bloko šalyse truko vos keletą metų ar trumpiau, todėl visi laisvės judėjimai rūpinosi tik komunizmo sistemos sugriovimu ir nesuko galvos, kas bus po to, o Lenkijoje apie ateitį po komunizmo labai rimtai pradėta galvoti „Solidarumo“ laikais ir net anksčiau.
„Moderni Lenkija neįsivaizduojama be Paryžiaus „Kultūros“ žurnalo ir jos kūrėjo, lietuvių kilmės lenkų intelektualo Jerzy Giedroyco. Būtent jis iš pradžių „Solidarumo“ idėjiniams vadams, o vėliau ir Lenkijos politikams įkalė į galvas naują pokomunistinės Lenkijos saugumo doktriną, kurios esmę galima suvesti į dvi fundamentalias mintis: Lenkija po SSRS žlugimo turi palaikyti kiek galima draugiškesnius santykius su Ukraina, Lietuva ir Baltarusija. Dėl to ji privalo atsisakyti bet kokių pretenzijų į Lvovą ir Vilnių. Lenkija privalo atsisakyti „istorinio“ imperializmo, atsikratyti dviejų istorinių lavonų – Piłsudskio ir Dmovskio palikimo ir mentalinės įtakos, tai buvo „grubaus brūkšnio“ politikos esmė“, – dėsto A. Nikžentaitis.
„Su savo bičiuliais lenkais dažnai kalbamės ne tik apie politiką, bet ir istoriją, kartais pajuokauju, kad lenkai mus, lietuvius, ne kartą apgavo, – juokauja T. Pačėsas ir čia pat grakščiai papildo lenkišką „grubaus brūkšnio“ teoriją lietuviška linija. – Piłsudskis, kad ir kaip mes jį vertintume, yra modernios Lenkijos didvyris, o mes, lietuviai, negalime tvirtinti, kad istorinė tiesa visur ir visada yra tik mūsų pusėje.“
Nei G. Končiui, kuriam Lenkijoje nepatinka „dažnai sutinkamas nereikalingas triukšmas, prastos kokybės reklamos ir prasti daiktai bei kartais pabirusi veikla“, nei T. Pačėsui, kuriam nepatinka Lenkijos krepšinio organizacija, istorija nėra tas akmuo, ant kurio suklumpama ieškant darnos Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. „Velniškai blogai, kad Lenkiją mes tapatiname su vietos lenkais, o dar blogiau su vienu lenku – su Tomaševskiu. – apibendrina Tomas ir atsidūsta. – Deja.“
Buvęs krepšininkas įsitikinęs, kad Lietuvoje reikia kur kas daugiau informacijos apie modernią Lenkiją. Tomas nesupranta, kaip Prezidentė Dalia Grybauskaitė gali viešai girtis tuo, kad ji nevažiuos į Lapkričio 11-osios minėjimą Varšuvoje, nes ten jau buvusi pernai: „Lietuvos prezidentė privalo vykti į Lenkijos Nepriklausomybės dieną kasmet ir be jokių kalbų. Mes neturime tapti savo vadovų asmeninių ambicijų įkaitais. Nes mums Lenkijos reikia labiau nei Lenkijai – mūsų.“
Anot jo, kad ir kaip mes pūstumėmės, mūsų ne tik istorija bendra, bet ir geopolitika bendra, interesai ES bendri. „Turėtume būti pragmatiškesni ir draugiškesni Lenkijai. Su kuo kitu, jei ne su Lenkija būti Lietuvai turint tokį kaimyną kaip Rusija?“ – klausia T. Pačėsas. Vienintelis lietuvis, kurio biografijoje lenkų kalba įrašyta: devyniskart Lenkijos čempionas.
