L. Kontrimas. Abejoti viskuo. Ir hibridiniu karu

Grynos žinios mūsų dažniausiai nebepasiekia. Tokias žinias, tiesą sakant, mes vis mažiau mėgstame. Šių dienų erdvė – hibridinėms žinioms.

Rimta naujiena su ironijos uodega. Faktas, pakamšytas išlygomis. Replika su chamiškumo pamušalu. Visa tai yra junginys dar prieš keliolika metų viešoje erdvėje nesujungiamų dalykų. Laikai keičiasi, mes – taip pat. Išmokome miksuoti, bet ar nepraradome gebėjimo atpažinti žinių mišinį sudarančias dalis?

Propagandiniame bendravime hibridinės žinios yra bazė, esmė ir kasdienybė. Viena iš formų, kuria sėkmingai naudojasi sėkmingi propagandistai – iš mokslo perimta abejojimo nuostata. Abejoti viskuo, net tuo, dėl ko dar prieš akimirką sutarėme.

Modernioje kultūroje abejonė itin svarbi ieškojimui. Toje pat kultūroje abejojimas sutartais dalykais gali reikšti, kad kažkieno propagandiniai postmodernizmai pasiekė rezultatą.

Todėl suprantama, kad vyraujant žinių hibridizacijai, propagandinei įtampai, imama abejoti sąvokomis ir jų apibrėžimais, nusakančiais labai akivaizdžių įvykių esmę. Mano galva, taip atsitiko Kęstučiui Girniui.

Iš karto po teksto, pavadinimu „Ar Ukrainoje vyksta hibridinis karas?“, mano gerbiamas komentatorius pateikia lengvą, bet tikslų hibridinio karo išaiškinimą. Bemaž prie kiekvieno teorinio žodžio galima segti pavyzdžius, ir, deja, pavyzdžius iš Ukrainoje vykstančio karo.

Štai teiginys: „pasak vieno apibrėžimo, hibridiniame kare yra naudojamos karinės ir nekarinės priemonės integruotoje kampanijoje.“ Mano papildymas: pasak vienos nesenos ir dar vykstančios istorijos, būtent tokios priemonės yra naudojamos Ukrainoje. Karinės priemonės – ginkluotė ir poilsiaujantys kariai, nekarinės – balta spalva perdažyti sunkvežimių konvojai.

Pats klausimo kėlimas gali būti suprastas kaip ilgo ir nuoseklaus rusiškų propagandistų darbo pergalė.

Linas Kontrimas

Tęsti tokį teorijos ir praktikos papildymą būtų galima be galo. Bet K. Girnius, laikydamasis visų žanro reikalavimų, net be hibridinio karo apibrėžimą gausiai iliustruojančių pavyzdžių iš Ukrainos, į savo iškeltą klausimą atsako neigiamai. Ne, Ukrainoje hibridinis karas nevyksta.

Su šiuo komentatoriaus teiginiu nesutinku. Pirma, tokia pozicija išplauna tikrąsias reikšmes. Antra. Nesutinku ir todėl, kad pats klausimo kėlimas gali būti suprastas kaip ilgo ir nuoseklaus rusiškų propagandistų darbo pergalė.

Dar sovietinėje kariuomenėje teko iš labai arti matyti, kaip kuriama rusiškoji (tada sakė – komunistiškoji) propaganda.

Viena iš daugelio priemonių – netikrumo, abejonės terpės kūrimas. Gal todėl tarybinei žvalgybai praėjusio amžiaus antrojoje pusėje taip sėkmingai sekėsi bendradarbiauti su kairuolišku JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos jaunimu ir intelektualais? Jie tiesiog buvo įtraukiami į diskusiją apie vertybes ir (gal nė nežinodami) tapdavo sovietijos lūpomis.

Tarybinei žvalgybai praėjusio amžiaus antrojoje pusėje sėkmingai sekėsi bendradarbiauti su kairuolišku JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos jaunimu ir intelektualais. Jie tiesiog buvo įtraukiami į diskusiją apie vertybes ir (gal nė nežinodami) tapdavo sovietijos lūpomis.

Linas Kontrimas

Taip ir dabar, klausti, ar Ukrainoje vyksta hibridinis karas, yra tolygu abejoti tuo, kas bemaž kasdien faktų pavidalu yra pateikiama visais padoriais žinių kanalais.

Kodėl toks klausimas iš viso kyla?

Rusijos propagandistai yra vieni geriausių, to iš jų neatimsi. Jų kuriama legenda remiasi itin ciniška ir tiesmukiška retorika: klausiami „ar jūs kariaujante Ukrainoje“, jie atsako „ne, ką jūs“. Ir atsako taip nuoširdžiai, kad tokiu atsakymu patiki net patys. O tai jau aukštasis propagandos pilotažas.

Štai šis totalinis melas su nuostabos ir įsitikinimo emocija yra katilas, kuriame kunkuliuoja visi įmanomi iškreiptų, hibridizuotų žinių junginiai, o garas nukreipiamas į vakarų intelektualų sąmonę. Uoskite, abejokite, diskutuokite. V. Putino klausia: ar jūsų kariai dalyvavo okupuojant Krymą? Ne, ką jūs. Veido išraiška – lyg išskaptuota. Atsakymas tiražuojamas milijonams. Vienetams iš tų milijonų, žiūrėk, ir gimsta abejonė: žmogus taip nuoširdžiai kalba, gal tikrai jų ten nebuvo?

Pripažinti akivaizdžius dalykus be jokių išlygų, be jokių svarstymų ir „bet“ yra stipriausias priešnuodis susuktai propagandai.

Antraip, gerbiamas Kęstuti Girniau, koks karas Ukrainoje vyksta?