Sveikintina ir džiugu, kad futbolas populiarėja, o lietuviai moka džiaugtis ne tik savų komandų pergalėmis krepšinyje, bet ir kitų laimėjimais bei sukurtu spektakliu.
Dar geriau, kad futbolo tema Lietuvos žiniasklaidoje vis dažniau nagrinėjama ne vien konstatuojant rezultatus, bet ir vertinant kontekstą, prisimenant istoriją bei siūlant įžvalgas, pranokstančias dešimties seksualiausių futbolininkų žmonų dešimtukų sudarymą. Kada dar kelionę viešuoju transportu galėtų praturtinti dviejų studentiško amžiaus merginų pokalbis apie simpatijas Nyderlandų rinktinei, kuri „kaip visada muša daug įvarčių“, kitaip nei „tik apsiginti mokantys, nors šiaip jau visai gražūs italai“.
Todėl jaučiu pareigą ir malonumą atsakyti DELFI „Nuomonių ringe“ išdėstytai pozicijai, kuri per finalo rungtynių prizmę pabandė niūriomis spalvomis nupiešti lietuvių charakterio savybes.
Kelios autoriaus tezes, į kurias norėčiau atsakyti tiesiogiai:
„Dar po minutės L. Messi tebeliūdėjo, ir pradėjo darytis keista. Dar po minutės, jam tebeliūdint, pradėjo darytis koktu. Dar po minutės jau norėjosi jam sušukti taip, kaip vaikystėje guosdavom pralaiminčius: „a girdi, juk ne iš karvės žaidžiam!“ Dar po minutės, jam tebeliūdint, pradėjo darytis pikta.“
Keistoka manyti, kad po pralaimėjimo planetos pirmenybių finale – svarbiausiose karjeros rungtynėse bet kuriam futbolininkui – jau po kelių minučių kameros turi fiksuoti ne pralaimėjusiųjų ašaros, o džiaugsmą. Bet juk tai – anaiptol ne grožio konkursas, pasižymintis tuo, kad antroje ir trečioje vietoje likusių pretendenčių džiaugsmas bei šypsenos po laimėtojos paskelbimo ima lietis tarsi iš gausybės surežisuotų emocijų rago, nors realius jausmus turbūt geriau atspindėtų bent jau nedidelis kivirčas. Vienintelis reikalavimas po pralaimėto finalo turi ir privalo būti pagarba varžovui, bet ne dirbtinės šypsenos. Juk žaista anaiptol „ne iš karvės“...
„Man (Messi – aut. past.) nerūpi ištiestos tų varguolių–aistruolių, rankos, siekiančios prisiliesti prie dievybės.“
Terminas „varguoliai“ Lietuvoje yra išnagrinėtas itin plačiai, tačiau šiame kontekste įgyja naują prasmę: į tokią kategoriją patenka centrinėje stadiono tribūnoje susirinkę, tikėtina, itin pasiturintys pasaulio piliečiai, galintys sau leisti prabangą stebėti futbolo spektaklį geriausiose vietose. Oficiali tokių bilietų kaina siekė apie 1 tūkst. dolerių, juodoje rinkoje – dar keliskart brangiau. Žinoma, gaila, kad kruopščiai suplanuotos ceremonijos metu spektaklio atlikėjas Messi nedegė noru leistis paliečiamas visų norinčiųjų (nors įprastai autografų dalinimo ir fotografijų su aistruoliais procedūros vyksta prieš ir po rungtynių stadiono prieigose, tiesa, pasaulio čempionate tai apsunkina ir kur kas griežtesni nei įprasta saugumo reikalavimai, arba specialiai numatytas laikas). Ten ir paaiškėja, kad nemaža dalis garsiausių futbolininkų, ypač tokios asmenybės kaip Gigi Buffonas, yra dar ir mandagūs bei malonūs žmonės.
„Nes man rūpi tik viena – aš. Aš! Aš! <...> Nesidžiaugti pasaulio vicečempiono ir Geriausio čempionato žaidėjo titulais, nes titulai yra visiški niekai, palyginti su asmeninėmis ambicijomis“
„Man nerūpi šis prizas. Paguodos dabar tai nesuteikia. Norėjau visiems Argentinos žmonėms padovanoti pergalę pasaulio čempionate, tačiau mums nepavyko“, – veikiausiai veidmainiaudamas žurnalistams sakė Messi. „Pademonstruoti chamišką nepagarbą aistruoliams ir varžovams, neguosti savo komandos draugų, nes komandinis žaidimas yra tik fikcija, nes visiems aišku, kad žaidimas – tik aš vienas“
Sunkiai pagrindžiama tezė bet kam, kas stebi Messi – neabejotinai mylimiausio Argentinos futbolininko – karjerą. Žinoma, mylėti galima ir „blogiukus“, tokius kaip kita Argentinos legenda Diego Maradona, kuris įsivėlė į gausybę skandalų, buvo diskvalifikuotas už narkotikų ir dopingo vartojimą bei nevengė aštrių pasisakymų oponentų atžvilgiu. Jam tinka „genialaus chamo“ epitetas. Tačiau Messi charakteris – intravertiškas, su polinkiu užsidaryti siaurame senų draugų bei artimųjų rate, nesiveliantis į konfliktus, žiniasklaidos kuriamus skandalus, aikštėje neprovokuojantis ir nesimuliojantis pražangų – yra viso to priešingybė. Galbūt todėl pagarbą jam jaučia ne tik savi, bet ir didžiausi priešai – brazilai. Galbūt todėl po finalo pergalingo vokiečių įvarčio autorius Mario Goetze į socialinį tinklą įkėlė judviejų nuotrauką su prierašu „genijus“.
Galbūt todėl jis laikomas geresniu pavyzdžiu jaunosioms kartoms nei netgi daugiau pasiekę pirmtakai, mat savo gyvenimu – iškilimu iš apačios, genetinės augimo sutrikimo ligos įveikimu, ištikimu atstovavimu „Barcelona“ klubui, kuris vaikystėje sudarė sąlygas minėtos problemos gydymui – pademonstravo, jog ne visi talentingiausi futbolininkai kiek stokoja garbingo žaidimo principų. Tiesa, visam tam vainikuoti vis dar trūksta garbingiausio – pasaulio čempiono – trofėjaus, prie kurio šiemet buvo priartėta per žingsnį.
„Bet Ją laimėjo kiti, kurie, beje, atvyko į čempionatą su tuo pačiu tikslu. Ne kortomis, ne išleisdami į aikštę dvylika žaidėjų, nemūvėdami bokso pirštinių ir nelaikydami rankose dar ir ledo ritulio lazdų. Kažkas buvo geresni. Kažkas pademonstravo, kad reikia žaisti dar geriau, kad laimėtum tai, ko nori“
Būtent! Dar prieš rungtynes žiniasklaidoje netrūko lyginimų, jog finale grumsis preciziška „vokiška mašina“ prieš „genijų“ – Messi. Tenka pripažinti, kad komandų kelias į lemiamą dvikovą buvo skirtingas: Vokietija per dešimtmetį subrandino įspūdingą rinktinę, stiprią visose pozicijose bei galinčią kiekvienose rungtynėse sudaryti sąlygas sužibėti vis kitam žaidėjui, nes jie – lygiaverčiai. Tuo metu Argentina kliovėsi būtent aiškiai talentingiausiu žaidėju Messi, kuriam stigo kitų ryškių futbolininkų – pirmiausiai Angelio Di Marios ir Sergio Aguero – pagalbos, mat jie vienu ar kitu čempionato metu gydėsi traumas ir nepasiekė geros fizinės formos.
„Žinoma, galbūt egzistavo ir kitos objektyvios priežastys, dėl ko liūdėjo L. Messi. Galbūt dėl užsitęsusios apdovanojimų ceremonijos jis nespėjo pakeisti lašinės prižiūrimai motinai? Galbūt jis buvo pastatęs visas savo santaupas lažybų punkte už Argentinos pergalę? Galbūt jo šeimos nariai buvo paimti įkaitais, reikalaujant pralaimėti vokiečiams? Mes to turbūt niekada nesužinosime, bet aišku viena – nepaisant visų tuščių lozungų apie žmonijos suartėjimą, komandinio žaidimo galią, tautų draugystę ir toleranciją, Olimpinių žaidynių ar Eurovizijos metu minimas banalybes „svarbu dalyvauti, o ne laimėti“, pasaulis tebelieka susireikšminusių egocentristų irštva“ ...
arba, išbraukius spalvingus pirmuosius sakinius, pasaulis nėra „irštva“, o veikiau puikios futbolo kovos liudininkė, kurią laimėjusieji amžiams įeina į istoriją, o pralaimėjusiesiems telieka sielvartauti dėl neišnaudotos progos tapti legendomis bei sukelti seniai neregėtą euforiją savo valstybėse. Liūdesys nekliudo pripažinti varžovų pranašumo ir išsaugoti visų garbingo žaidimo principų – tuo pasižymėjo pirmenybės Brazilijoje nuo pirmo mačo (na gerai, išbraukus tą 11 metrų baudinį į kroatų vartus) iki pat pabaigos.
„Todėl tokie vargšeliai kaip L. Messi mums, gyvenantiems ties Nacionalinio stadiono griaučiais, bus tokie artimi. Nes užuojauta ir gailestis pralaimėjusiam kažkodėl yra svarbesni už meistriškumą ir ryžtą laimėti. Nes saviplaka ir nusiminimas yra labiau suprantami už iniciatyvą ir sportinę dvasią“
Statistinių duomenų nėra, bet futbolo bendruomenių nariai ir dalyvavusieji masiniuose futbolo rungtynių stebėjimo susibūrimuose teigia, kad Lietuvoje jau kurį laiką populiariausios dvi užsienio rinktinės: Vokietija ir Nyderlandai. Tikėtina, nors ir nepatvirtinta, kad simpatizavusieji vokiečiams po finalo jautė daugiau džiaugsmo dėl pergalės, nei liūdesio dėl pralaimėjusiųjų nesėkmės. Argentinos gerbėjų isterijos, šūksnių apie pavogtą pergalę, Vokietijos pajėgumo nepripažinimo atvejų neužfiksuota. Kvestionuojančių finalo laimėtoją nėra. Todėl lygioje vietoje iškeltas „saviplakos“ atvejis yra ne aprašantis, o pats iš savęs pavyzdingai reprezentuojantis mintį, kad lietuviai, kaip visuomet neigiamai išsiskirdami iš viso pasaulio, nesuvokia nei iniciatyvos, nei sportinės dvasios, o dar ir yra visuomet nusiminę. Faktinei argumentacijai „sutvirtinti“ trūko tik duomenų apie neblaivius vairuotojus bei savižudybes.
Tiesa, vieną kritinę pastabą mūsų tautai galima duoti: meilė ir žavėjimasis futbolu pagaliau turi tapti paskata suręsti bent vieną padorų stadioną.