L. Kojala. Europa grėsmės akivaizdoje mielai pultų po JAV skvernu

Vakarų Europos šalyse mėgstama kritiškai pajuokauti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra tarsi „pasaulio policininkas“, siekiantis įvesti amerikietišką tvarką chaotiškame pasaulyje. Toks „lipimas per galvą“ dalį Senojo žemyno politikų erzina, skatina ieškoti „europietiškų“, o ne „transatlantinių“ problemų sprendimo būdų ir duoda peno ambicingoms idėjoms – pavyzdžiui, kalbama, jog JAV įtaka bent jau saugumo srityje mažėtų, jei Europa sukurtų vieningą kariuomenę (šią idėją pernai pakartojo naujasis Europos Komisijos vadovas Jeanas Claude‘as Junkeris).

Vis dėlto tokių minčių utopiškumas greitai susiduria su realybe: Europa vis dar nenori prisiimti atsakomybės už žemyno saugumą. Šios tendencijos iš esmės nepakeitė net ir Ukrainoje kilęs vienas didžiausių geopolitinių iššūkių nuo Šaltojo karo laikų.

Tokios nestebinančios tendencijos dar vieno svaraus įrodymo sulaukė antradienį, kuomet buvo paskelbti „Pew Research Center“ visuomenės nuomonių tyrimo duomenys. Jame nagrinėta aštuonių valstybių – JAV, Lenkijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ir Vokietijos – piliečių pozicija strateginiais gynybos klausimais.

Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, nerimo ženklų apklausų rezultatuose netrūksta. Šalys, kurias galima laikyti Aljanso pamatu – kartu jos sudaro 78 proc. NATO populiacijos, 88 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) ir 94 proc. gynybos išlaidų – labai atsargiai vertina kertinio gynybos principo taikymą. Vidutiniškai tik apie pusė, ir net šiek tiek mažiau, apklaustųjų tvirtino, kad Rusijos agresijos akivaizdoje jų valstybė turėtų teikti karinę pagalbą užpultam sąjungininkui. Kitaip tariant, 58 proc. vokiečių, 53 proc. prancūzų ir 51 proc. italų mano, jog to daryti nereikėtų, net jei būtų pasikėstina į Baltijos šalis.

Netrūksta ir paradoksų, rodančių, kad tyrimo rezultatus derėtų vertinti kritiškai. Tarkime 64 proc. prancūzų teigia vertinantys NATO pozityviai. Tai – puikus rezultatas, net didesnis nei analogiškoje apklausoje prieš dvejus metus. Be to, 40 proc. Prancūzijos gyventojų pritartų Ukrainos, šiuo metu kariaujančios su Rusija, narystei NATO (tiesa, nepritariančiųjų gretos gausesnės, bet ir šis skaičius nemažas). Nepaisant to, kitame klausime didžioji dauguma – 53 proc. – tvirtina nemanantys, kad Rusijos puolimo prieš NATO aljanso narę atveju sąjungininkei derėtų padėti teikiant karinę pagalbą (už – 47 proc.). O kokia tada NATO prasmė, jei ne kolektyvinės gynybos įsipareigojimas? Panaši situacijoje ir Italijoje (40 proc. už, 51 proc. prieš), Vokietijoje (38 proc. už, 58 proc. prieš), Ispanijoje (48 proc. už, 47 proc. prieš).

Tokią opiniją aiškinančių teorijų galima sugalvoti apsčiai. XX a. žiaurumus išgyvenusi Europa pasmerkė karą ir, suradusi būdų jo išvengti rekordiškai ilgą laiką, ieškos visų įmanomų būdų, jog tai nepasikartotų; tam ypač jautrūs vokiečiai, iki šiol vengiantys bet kokio jėgos demonstravimo; galiausiai klausime tiesiogiai referuojama į Rusiją – branduolinę valstybę, karinis konfliktas su kuria, daugelio akimis, vestų į III pasaulinį karą, o gal ir visišką susinaikinimą. Tad toks atsargumas – logiškas ir suprantamas.

Bet dar iškalbingesnis kitas faktas: aštuonių šalių medianas rodo, kad net 68 proc. apklaustųjų yra įsitikinę, kad karinę pagalbą Rusijos užpultai Aljanso narei teiktų JAV. Amerikiečiai to taip pat nevengtų: 56 pritartų Aljanso narės gynybai, tik apie trečdalis – ne, tai ryškiausias rezultatas. Vėlgi, viskas paaiškinama – JAV karinis biudžetas yra trys ketvirtadaliai viso NATO gynybos biudžeto. JAV kariuomenė – moderniausia ir neturinti lygių pasaulyje. Kartais juokaujama, kad tol, kol neatvyko amerikiečių specialistai, Europos šalys nesugebėjo sėkmingai koordinuoti prieš kelerius metus vykdytos karinės misijos Libijoje. 

Vis dėlto kartu tai rodo, jog Europa, nepaisant ambicijų, grėsmės akivaizdoje vis dar mielai pultų po JAV skvernu ir perleistų atsakomybę ginti demokratiją bei nepriklausomybę amerikiečiams. Europiečiai savo ruožtu stokotų ir politinės valios, ir visuomenės paramos, ir resursų. Net ir ekonominių sankcijų, kurios šiuo metu taikomos Rusijai, atveju, istorinis Europos Sąjungos sprendimas, ko gero, nebūtų buvęs priimtas ne tik be Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ryžto, bet ir be JAV prezidento Barracko Obamos raginimų. O juk jis – izoliacionistas, iki geopolitinės krizės kėlęs amerikiečių atsitraukimo iš Europos ir prioritetų Azijoje idėją, kalbėjęs, kad JAV negali prisiimti atsakomybės už visus ir visada.

Iš to darytinos kelios išvados. Europa vis dar yra pirmiausiai „minkštoji galia“, ekonominio potencialo dėka skatinanti transformacijos procesus ne tik viduje, bet ir aplinkinėse teritorijose. Vis dėlto šis potencialas gali būti visapusiškai išnaudotas tik greta turint „kietąjį dėmenį“, kurį užtikrina JAV – tą nebyliai pripažįsta ir patys europiečiai. Antra, nors JAV strateginėje politikoje parama sąjungininkams išlieka nekvestionuojamu principu, ir JAV viduje vyksta pokyčiai, o juos geriausiai atspindi prezidento rinkimai. Todėl 2016 metų JAV prezidento rinkimai turėtų būti įsisąmoninti kaip esminės svarbos įvykis Lietuvai, kuris turėtų susilaukti deramo dėmesio bei analizės. 

Galiausiai Lietuvos saugumas nepriklauso nuo visuomenės apklausų ar politinių deklaracijų – ryškiausi žingsniai ir Europos pasiryžimas buvo pademonstruotas dar 2004 metais Lietuvai stojant į NATO. Šiuo metu kertinė misija – užtikrinti, kad politinius įsipareigojimus dengtų praktinės priemonės: nuolatinių karinių bazių ir vadaviečių steigimas Lietuvoje, Aljanso gynybos planai Baltijos šalims, rotacinės misijos ir bendros pratybos. Paradoksalu, bet Rusijos išpuolis prieš Ukrainą paskatino daug teigiamų pokyčių šioje srityje.