L. Kojala. Akmuo po Rusijos kaklu

„Po ilgų ir sekinančių kelionių Krymas ir Sevastopolis sugrįžta į namų uostą, į savą pakrantę, į Rusiją!“ – tokiais žodžiais Vladimiras Putinas praėjusių metų pavasarį sveikino Krymo pseudoreferendumo rezultatus, kurie tapo pirmosios Europos valstybės dalies teritorijos aneksijos nuo Antrojo pasaulinio karo pretekstu.

Iš pradžių Putinas teigė, kad šis žingsnis žengtas laisvu ir niekieno nevaržomu vietos gyventojų sprendimu, o prieš pat balsavimą pusiasalyje pasirodę kariniai daliniai esą tebuvo vietinių aktyvistų iniciatyva. Vėliau Rusijos prezidentas atvirai per televiziją rėžė planavęs aneksiją dar vasario mėnesį ir pasiuntęs Rusijos karius tam, kad šie užtikrintų, jog ukrainiečiai nepradės gintis.

Tai buvo euforijos metas: ne paslaptis, kad iš daugiau nei dviejų milijonų Krymo gyventojų apie 60 proc. yra etniniai rusai, todėl sugrįžimas į Kremliaus glėbį dalies vietinių, kurie propagandos buvo gąsdinami Kijeve neva siautėjančiais „maidano fašistais“, buvo sutiktas entuziastingai. Juo labiau, kad Putinas švaistėsi vizijomis paversti Krymą naujuoju Sočiu, padvigubinti socialines išmokas ir pakelti bendrą pragyvenimo lygį nuo skurdesnių ukrainietiškų iki turtingesnių rusiškų standartų.

Vis dėlto šiandieninė Krymo realybė neatrodo rožėmis klota. Tai virto pilkąja zona, kurią „Google“ savo žemėlapiuose atskiria punktyrine linija. Pusiasalio teisėta Rusijos dalimi nepripažino jokia Vakarų valstybė, todėl Kremliui tenka už paramą dėkoti tokioms tarptautinėje bendruomenėje gerą vardą kabutėse užsitarnavusioms šalims kaip Šiaurės Korėja, Sirija ir Afganistanas. Nėra abejonių, kad nepripažinimo politika tęsis neribotą laiką, nes nei teisinių, nei politinių prielaidų pateisinti ateityje kitur pasikartoti galinčią Rusijos agresiją nėra.

Pilkosios zonos statusas sukelia ir labai praktinių problemų. Pavyzdžiui, Krymas yra atskirtas nuo likusios Rusijos teritorijos Kerčės sąsiaurio, kurio ilgis skirtingose vietose – nuo 3 iki 15 km. Nesant tilto, kurį per artimiausią penkmetį už beveik 3,5 milijardų dolerių statys Putino bendražygis oligarchas Arkadijus Rotenbergas, pusiasalis yra realiai pasiekiamas tik keltais ir oro transportu. Tiesa, net ir čia neišvengiama komplikuotumo, mat Rusijos pigių skrydžių bendrovė, skraidinusi į Krymą, turėjo šio maršruto atsisakyti, nes Vakarai pagrasino sankcijomis.

Po ilgų vargų pasiekus Krymą lauktų ir daugiau sunkumų, nes nepavyktų atsiskaityti „Visa“, „MasterCard“ kredito kortelėmis, o taip pat naudotis „PayPal“ mokėjimų sistema – šios įmonės, greta kasdienybėje mažiau reikšmingų „Apple“, „McDonalds“ ir kitų, paslaugų paprasčiausiai nebeteikia. Tai dar labiau apsunkina turizmo verslą, kuris po aneksijos patyrė smūgį – iki aneksijos Kryme kasmet apsilankydavo 6 milijonai svečių, o dabar net oficiali statistika pripažįsta, jog po aneksijos srautas krito iki 4 mln. Be to, į kurortą nebevyksta ne tik ukrainiečiai, bet ir kitų Europos šalių piliečiai, kurie būdavo linkę atverti pinigines gerokai plačiau, nei dabar atostogų siunčiami rusai.

Dėl aneksijos infliacija Kryme šoktelėjo iki 43 procentų – blogesnį rodiklį visame pasaulyje turi tik Venesuela. Praktinė to išraiška – tokie maisto produktai kaip pienas, miltai ir kiaušiniai pabrango 60 proc.

Linas Kojala

Galiausiai dėl aneksijos infliacija Kryme šoktelėjo iki 43 procentų – blogesnį rodiklį visame pasaulyje turi tik Venesuela. Praktinė to išraiška – tokie maisto produktai kaip pienas, miltai ir kiaušiniai pabrango 60 proc. Didžiosios Rusijos kompanijos, prekybos įmonės neskuba tiesti pagalbos rankos, nes bijo steigtis Kryme baimindamosi ekonominių sankcijų iš Vakarų. Todėl kelis milijardus siekiančios Rusijos investicijos, skirtos socialinių išmokų, atlyginimų didinimui ir verslo aplinkos palaikymui, ne, kaip žadėta, kels regiono gerovę, o lopys atsiradusias biudžeto skyles.

Tad ką gi pasiekė Rusija aneksuodama dalį suverenios valstybės teritorijos, pradėdama dar vieną tarptautinį konfliktą ir ekonominių sankcijų verpetą? Akivaizdu, jog buvo pateisintas Putino kaip imperines ambicijas puoselėjančio ir ryžtingų sprendimų nesibaiminančio lyderio statusas. Jo artimiausiai aplinkai ir oligarchams tai atvėrė dar vienas duris pasipelnyti ir padidinti įtaką. O Rusijos piliečiai dėl gausios propagandos dar kartą patikėjo gyvenantys pasaulines politikos madas diktuojančioje valstybėje.

Tačiau tokia menama didybė turi savo kainą. Krymo išlaikymas Rusijai kasmet atsieis apie 6 milijardus eurų – tai dar vienas akmuo po kaklu ir taip trimis procentais nuo BVP šiemet smunkančiai šalies ekonomikai. Pridėkime prie Krymo beveik analogiškas teritorijas – Padnestrę Moldovoje, Pietų Osetiją bei Abchaziją Gruzijoje ir suvoksime, kiek kiekvienam Rusijos gyventojui kainuoja Kremliaus ambicijų tenkinimas. Neverta stebėtis, kad gamtinėmis iškasenomis turtinga, bet imperialistinė, elitistinė ir šalies piliečių gerove nesirūpinanti Rusija šiandien pagal Žmogaus socialinės raidos indeksą yra 66 vietoje greta Omano ir atsilieka nuo Lietuvos per daugiau nei 20 pozicijų.